Literatūra / Vertimai

2021 02 12

Novísimos: naujasis ispanų avangardas

Ispanų poezijoje XX a. 7 deš. pabaigoje ir 8 deš. kaip atsakas į politizuotą kūrybą, vyravusią fašistinės diktatūros laiku (1939–1975), suklesti naujasis avangardas. Tai eksperimentinė literatūra, kurioje atsigręžiama į XX a. pr. avangardinius judėjimus, ryški Vakarų kino, muzikos, apskritai popkultūros įtaka. Pagal 1970 m. katalonų poeto, prozininko, redaktoriaus Josepo Marios Castelleto sudarytą rinktinę „Devyni naujausieji ispanų poetai“ (Nueve novísimos poetas españoles) naujojo avangardo autoriai vadinami novísimos (liet. „naujausieji“).

ANA MARÍA MOIX

(1947–2014)

Iš ciklo „Meiliojo Džimo baladės“

Liūdnas vyras, jo laivas, linksmas, toks buvo Džimas. Meilus su manim, nors nesišypso; širdis auksinė.

Džimas jau parke, be jokios kepurės. Ak, Dieve, baisu – gal jis žudikas. Ak, Dieve, gaila, jei vieną dieną dings kaip atvykęs.

Paraudusios akys, ir on the sea žiūri lyg išdavikas. Gal tu koks klounas? – paklausiau, ir ant žolės pasiraitė. Bet aš jau ne mergaitė, kad kalbėčiau su pašaliniais.

Pievose pjovei lelijas, Niujorke Džonį nupylei. Tai tik iš meilės: Brodvėjuj šokti Nensi Flor patiko.

Ak, meilus Džimai, džiugu, kai paaugliai įsimyli ir pakampėm pakampėm jiems krūtinėse širdys išdygsta.

Meilusis Džimas greit ateis,

vilties suteiks iš ryto.

Truputį meilės bet kas leis,

meiliam Džimui neliko.

Tartum chimera jo sužeistoj širdy viltis: kaip pavasarį uoste savo laivą prišvartuos, o miestų parkuose panelėms istorijas suoks – apie princą ir negražią mergelę, Nensi gėlelę, habanerą ir Džonį apgaviką.

Truputį meilės bet kas leis,

meiliajam Džimui – niekados.

Jei Džimas mirs, ar verksi tu? Vis klausinėja moterų atsitiktinių: priemiestinių, auklyčių, penkiolikinių.

Išplaukia jo laivas, o jis įtūžęs, net nepaklausia, ar neapsirikęs. Bet tai nesvarbu. Nensi Flor šokti Brodvėjuj netiko.

Tai meilus Džimas – siela nerami,

aistringas jaunikis,

tai apsimetėlis,

keliautojas,

plepys sąvadautojas,

širdžių prekiautojas,

liūdnas Nensi meilužis,

dabar jau dykas.

Čia yra šuo, kurs loja garsiai, kai Džimas naktį ateina į laivą, priklausantį Džoniui ir meilei šio tipo.

JOSÉ MARÍA ÁLVAREZ

(g. 1942)

Kliedinti ponia patiria siaubingas kančias

Katinas: Kšš! Kšš!

Šuo: Au au!

Papūga: Tegyvuoja Ispanija!

Ramón del Valle-Inclán

Suvarpytas policininkas guli

prie tamsių kavinės durų.

Padavėjai gaivina jo sielą.

Duslus riksmas,

o rūškani parapijiečiai

slepia apyrankes, auskarus.

– O mane, tokią baltą ir gražią,

ar praris monstras?

Taip, ponia!

VICENTE MOLINA FOIX

(g. 1946)

Marselis Prustas

Beieškant, beieškant, pavyko pagaliau atrasti

susirangiusį tarp šiltų patalų klosčių

savo rytinį įnagį, suglebusį ir šelmišką,

visaip jam rodantį, kad norėtų toliau ilsėtis.

Prustas vis dėlto tą rytą nenusileido,

pastatė jį (lyg medinį šaukštą cinko kumštyje),

o paskui išsilygino redingoto raukšles

ir ryžtingai pakvietė vairuotoją: „Į Fontenblo.“

PERE GIMFERRER

(g. 1945)

Iš ciklo „Mirtis Beverli Hilse“

Telefonų būdelėse

mįslingi užrašai, išpaišyti lūpų dažais.

Tai paskutinieji žodžiai tų meilių blondinių,

kurios su kruvinomis iškirptėmis čia prisiglaudžia numirti.

Paskutinė naktis po blankia neonine šviesa, paskutinė diena po svaiginančia saule,

ką tik palaistytos magnolijos gatvėse, gelsvos patruliuojančių automobilių šviesos paryčiais.

Lauksiu tavęs pusę dviejų, kai išeisi iš kino, – o tuo metu pašiūrėje jau mirusi ta,

kurios kūnas buvo orchidėjų puokštė.

Sužeista per naktinius susišaudymus, prožektorių speista pakampėse, talžyta naktiniuose klubuose

mano tikroji švelnioji meilė verkia man ant rankų.

Pats paskutinis blyksnis, ploniausias ir ryškiausias,

prasiskverbia pro užvertus pastatus:

ši šviesa sulaiko pėsčiuosius

ir prabyla jiems apie vaikystę.

Anų laikų muzika, ritminga daina, iš kurios aptriušusių natų vieną vakarą pažinome Avą Gardner, mergina, vilkinti permatomą apsiaustą nuo lietaus, ją kartą bučiavome lifte, tamsoje, tarp dviejų aukštų, ir jos akys buvo skaisčiai mėlynos, ir kalbėjo visad labai tyliai – jos vardas Neli.

Užmerk akis ir paklausyk sirenų giesmės naktį, pasidabruotą nuo švytinčių iškabų.

Nakčiai priklauso troškios melsvos alėjos.

Šešėliai apglėbia šešėlius baseinuose ir baruose.

Kai ji mirė iš meilės, aptemusiame danguje grūmėsi žvaigždės,

o jausmas buvo lyg iš lėto uodžiant kvepalus.

FÉLIX DE AZÚA

(g. 1944)

Timūras

Gevara

Žmonės sakė, kad jis buvo lėkštas,

jaunystė meilė mirtis: gėlė tarp kaulų.

Žmonės sako, kad jo mirties visi laukė,