Juozas Jurkus: „…aš pažinau didį poetą“

 

Šių prisiminimų apie Vytautą Mačernį (1921–1944) autorius kalbininkas Juozas Jurkus (1915–1954) buvo poeto draugas. Jie buvo žemaičiai. Abu draugus siejo tėviškių kaimynystė, lituanistikos studijos Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniaus universitete, jiedu vasarą susitikdavo vieno ar kito gimtinėje. Jų draugystė tęsėsi iki pat tragiškos Vytauto Mačernio žūties.

Dramatiškai susiklostė ir paties Juozo Jurkaus likimas. Baigęs studijas jis rinko ir užrašė net keletą tūkstančių žodžių pirmiesiems „Lietuvių kalbos žodyno“ tomams, kurį laiką buvo Telšių suaugusiųjų gimnazijos direktorius, 1945 metų rudenį pakviestas dirbti dėstytoju Vilniaus pedagoginiame institute, tuoj pat buvo suimtas ir nuteistas 7 metams kalėjimo ir 5 metams tremties. 1954 metų pabaigoje mirė Krasnojarsko ligoninėje. Velionio rankraščius, tremtyje rašytą dienoraštį, atsiminimus parvežė į Lietuvą ir Juozo Jurkaus seseriai Bronislavai Jogminienei atidavė Česys Cemnolonskis, kuris už patriotinių eilėraščių rašymą buvo ištremtas dar besimokydamas Krekenavos gimnazijos dešimtoje klasėje. Išsaugotą rašytinį Juozo Jurkaus palikimą jo artimieji perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Atsiminimų apie Vytautą Mačernį kopiją iš Juozo Jurkaus sesers gavau 1990 metais.

Vygandas Račkaitis

 

1940 metai

 

Tėviškėje buvome trys neišskiriami bičiuliai: Paulius¹, Vytautas ir aš. Reikia grįžti truputį atgal ir papasakoti, kaip į mūsų draugę pakliuvo Vytautas Mačernis. Tai įvyko praėjusią 1939 m. vasarą. Aš jau buvau kursą išklausęs studentas, jis, vasarai baigiantis, užėjo pas mane pasiteirauti, kaip rašyti prašymą, kad priimtų į universitetą. Per kokią valandą jo pas mane buvimo pasikalbėjom, paaiškėjo man Vytauto nepaprastas išsilavinimas: jis, rengdamasis studijuoti literatūrą, perskaitė visas lietuvių kalba išleistas užsienio klasikų knygas. Mane, taip pat mėgstantį literatūrą ir ją studijavusį, bet tik kaip šalutinę šaką, ir dėl savo ligotumo ir pasyvumo nepajėgusį su šitokiu užsidegimu atsiduoti šiam polinkiui, nustebino Vytauto nepaprastas veržlumas, ta jėga, su kuria jis dar gimnazijoj metėsi į šią intelekto aistrą. Jis prieš mane atsistojo žinojimo srityje kaip koks Aleksandras Makedonietis, kuris negalėjo nurimti, kol dar buvo nepaimtas miestas, neužkariauta kokia šalis.

1941 metų vasara tėviškėje mus tris galutinai suartino. Šventadieniais visada būdavom drauge. Pamenu, tą vasarą vieną tokį sekmadienį visi trys buvome pas Paulių jo kambary. Aš žinojau, kad Vytautas, kaip ir Paulius, yra literatas. Pauliaus kūryba man buvo pažįstama, o Vytauto poezijos nebuvau skaitęs. Paprašiau padeklamuoti ką nors iš savo eilėraščių. „Po šimts, esame draugai, ir man gėda prisipažinti, kad nieko nežinau apie tavo meną.“ Vytautas neprieštaravo ir ėmė iš atminties deklamuoti III viziją. Jis turbūt jau deklamuodamas pastebėjo man daromą įspūdį. Jis baigė, aš dar neatsipalaidavęs nuo to nelaukto įspūdžio, gal norėdamas pratęsti tą susižavėjimo akimirką, apipilu jį klausimais. „Kaip ten laukus palaimino ir pan.“ Mano susižavėjimą pastebėjo ir Paulius. Jis ir neprašomas ima tuoj skaityti iš savo poezijos, bet aš jo negirdžiu ir vis ką prisiminęs prašau Vytautą pakartoti ar paaiškinti. Šią valandą aš pažinau didį poetą, o Vytautas matė many savo pirmąjį klausytoją, nors iš kuklumo dar mėgino juokauti. „Tu, Juozai, ir entuziastas…“ Tas Vytautas, kuris prieš metus atėjo pas mane paprasčiausio patarimo, šią valandą sužibo mano akyse nemarumo aureole. Tai buvo didi valanda, suteikusi saldaus pomėgio ir atidengusi Vytautą. Aš, rodos, Vytautui pasakiau, kad tokios poezijos aš iš viso nesu skaitęs, kad tai yra aukščiau viso, ką aš kada esu skaitęs. Bet jau šita pastaba nebuvo reikalinga, nes jis tai pats pajuto iš mano susijaudinimo. Galbūt jau tada aš Vytaute pažinau genijų. Naujas dominuojantis atspalvis nudažo tolimesnę mudviejų su Vytautu draugystę.

Vytautas, užėjęs pas mane, mano alkieriuky, rausdamasis po knygas, užtiko liliputinį „Russisch–Deutsh Wörterbuch“, rado rusų kalbos chrestomatiją, kurioj buvo ir Puškino „Skazka o rybake i rybke“, knygos gale žodynėlis – visą šią medžiagą jis išsinešė aiškindamas, kad jam reikią mokytis rusų kalbos. [...] Vytautas pastebėjo, kaip yra nejauku, kai žmogus su žmogum negali susikalbėti. Jis užsidegė išmokti rusų kalbą. Pirmaisiais studijų metais Vytautas panašiai buvo išmokęs prancūzų kalbos. Kai prireikė jam šios kalbos, jis porą savaičių užsidarė ant jos, ir ledai buvo pralaužti. Baigiantis atostogoms, mūsų mintys jau buvo Vilniuje. Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į Vilnių. Mums jokio pasirinkimo nebuvo ir rugsėjo mėnesį visi trys išskubėjome į Vilnių.

Koks nusiteikimas lydėjo kelionę į Vilnių, supras tik lietuvis – sūnus tautos, kuri 20 metų turėjo pagrindinę svajonę atgauti savo kunigaikščių miestą, savo istorinių šimtmečių sostinę, savo didingosios praeities simbolį. Jau visi metai, kaip Vilnius mūsų, per tuos metus Vilnių užtvino ekskursijos ir pavieniai asmenys, atskubėję pamatyti atgautąjį Vilnių. Aš Vilniuje dar nebuvau buvęs ir dabar pirmąsyk jį išvysiu. Paulius ir Vytautas buvo atvažiavę keletą dienų anksčiau, jiedu įsitaisė gyventi viename studentų bendrabučio kambaryje. Kai aš atvažiavau, bendrabutis jau buvo pilnas, man teko įsikurti mieste, bet kontaktą su Pauliumi ir Vytautu turėjau nuolatinį, bendrabučio valgykloj ir aš pietaudavau.

Paulius ir Vytautas buvo linksmų, gabių literatų būrelio nariai, jie pirmomis dienomis visu jaunatvišku gyvumu metėsi į Vilniaus romantiką. Pirmąsias dienas visi mes buvome apimti kažkokio įkvėpimo, kažkokio svaigulio. Yra ko svaigintis. Mes pasijutom esantys naujame, nematytame pasaulyje, kurio rėmai kur kas platesni už tuos, ką mes iki šiol buvome patyrę. Ir Vilniaus pastatų architektūrinis stilingumas, ir tas gatvių, viso miesto vaizdo senoviškumas, tie įvairių amžių akivaizdūs, gyvi paminklai tarsi nukelia tave į didingą praeitį, – visa tai mus pakiliai nuteikdavo, žadindavo entuziazmą, kuris reiškėsi visokiais būdais: įsigiję miesto planą, apsirūpinę literatūra individualiai ir grupėmis klajojome po miestą, gėrėjomės ir stebėjomės. Pasitaikydavo ir naktinių studentų išvykų su nuotykiais. Tų pirmųjų dienų Vilniuje niekuomet neužmiršiu – tokios jos buvo įspūdingos.

Studentų bendrabuty Paulius man parodė Vytauto Bronę². Aukšta, liekna, blondinė, inteligentiškos išvaizdos panelė. Vytautas tas pirmąsias dienas, kol universitete nebuvo jokių užsiėmimų, pasiėmęs lagaminą ir nuėjęs į antikvariatą už iš mamos gautus 100 litų studijoms prisipirkęs rusų klasikų Dostojevskio, Gogolio, Čechovo, Tolstojaus raštų, užsidarė porai savaičių mokytis rusų kalbos. Po poros savaičių jis sukviečia savo bičiulius literatus (ir aš ten pakliuvau) ir perskaitė Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ „Didžiojo inkvizitoriaus“ vertimą į lietuvių kalbą. Paskui, žinoma, diskusijos iki išauštant.

Nors kauniškio Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, bet šio fakulteto studentai turėjo iš naujo formaliai paduoti prašymus studijuoti. Teologijos-filosofijos fakultetas, rodos, buvo uždarytas, tai šio fakulteto studentai humanitarai irgi padavė prašymus, bet nebuvo išsyk priimti. Buvo nerimo. Į tų nelaimingųjų skaičių pateko ir Pauliaus Monikėlė. Vytautas (kaip paskui pats man pasakojosi), pagailęs Monikėlės, padarė tokį mostą: nuėjęs pas Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną profesorių Augustaitį ir jį prašęs, kad tegu jį, Vytautą Mačernį, išbraukia iš priimtųjų skaičiaus, bet tegu tik priima Moniką B. Dekanas pagyręs jo kilnumą ir paaiškinęs, kad studentai ne šaškės, kurias galima kaitalioti.

Gyvenančių viename kambary Vytauto ir Pauliaus santykiai buvo savotiški: Vytautas negalėjo pakęsti Pauliaus bobiškumo, jautėsi neturįs su juo nieko bendro, visai nekalbėdavo su juo, ištisas dienas nė vieno žodžio – lyg Paulius būtų kėdė ar kuris kitas baldas. Paulius Vytautui pataikavo, lindo prie jo, baisiai pergyveno dėl Vytauto visiško abejingumo ir šaltumo, net neapykanta virtusio, bet nerado jokio būdo užmegzti kontaktui.

Atsimenu, sykį Vytautui parūpinau popieriaus, kad jis man mašinėle perrašytų savo vizijas, nors jam sunku buvo atsitraukti nuo savo užsiėmimų, kuriems jis buvo aistringai atsidavęs. Kad ir priekaištaudamas dėl trukdymo, neva bambėdamas mano prašymą išpildė, gavau iš jo tris ar keturias vizijas (visas, kiek jų tada buvo parašyta).

Visą namą, kuriame gyvenau, sekvestravo armijai, buvome priversti ieškoti kambario. Panašus benamio likimas ištiko ir Vytautą. Jo reikalas romantiškesnis: naujoji tarybinė studentų bendrabučio administracija patikrino bendrabučio gyventojų socialinę kilmę ir negeistinus, visokias dvarininkų ir kapitalistų atrūgas, paprašė palikti bendrabutį. Kai pagal šį naują sovietinį principą Vytautas, kaip dvarininkiškos kilmės, neteko pastogės, kolegos sutikę jį erzino: „Bajor, koks tavo herbas?“ Vytautas, užuot atsakęs, pakelia koją ir parodo kiaurą puspadį. Juokas juoku, o konkretus reikalas yra tas, kad jam skubiai reikalingas kampelis galvą priglausti. Tad trijų studiozų ekspedicija (du Vytautai ir aš) iškėblino klajoti po slaunų Vilniaus miestą. Trečią dieną Vytautas Mačernis, netekęs kantrybės, iš mūsų kompanijos išėjo.

 

Karo pradžia. Okupacija

 

Šeštadienio popietės būdavo skiriamos Pauliui ir Vytautui. Jų išsiilgdavau. Jie man kaip atsigaivinimas. Patys gražiausi ir įspūdingiausi prisiminimai ir yra susitikimai su jais. Su Pauliumi mane siejo gimnazijos suolas. Jis dėjosi poetu ir rašytoju. Didelio talento mes jame nepastebėjome. Paulius studentų literatų būrelyje figūravo daugiau savo gyvumu, linksmumu, apsukrumu, landumu, turėjo pažinčių „N. Liet.“³ redakcijoje, ten šį tą spausdindavo, o N. Bernotas kartais jo apybraižas iliustruodavo pinigo reikalu. Sykį man rodydamas „N. Liet.“ išspausdintą savo kūrinį Paulius vaikiškai džiūgavo: „Juzai, nejau aš daraus rašytoju?“ Ši mintis, ši garbė jam labai rūpėjo. Pauliaus santykiai su Monika buvo jį įžeidžiantys. Mergina jo nekentė, jį niekino. Kuo labiau ji nuo jo gręžėsi, tuo labiau jis jautėsi prie Monikos pririštas. Pauliaus neturėjimas ambicijos buvo tikras jo nevyriškumo ir kvailumo įrodymas. Dažnai mudviejų su Vytautu pasikalbėjimų tema būdavo Paulius – jo charakterio chaotiškumas ir komiškumas.

Paulius vaikiškai pavydėdavo, kad taip besąlygiškai žaviuosi Vytautu, ir iš kailio nėrėsi, kaip savo kūryba užimponuoti mane ir kitus. Aš Pauliaus kūrybą kritikuodavau atvirai, o Vytautas į akis jam tikrosios kritikos nesakydavo, nenorėdamas įskaudinti šio vaiko ir laikydamas, kad tai jo „talentui“ nieko nepadės. Vytautas sakydavo: „Atimk iš Pauliaus jo literatūrą, ir kas iš jo liks? O dabar jis yra šis tas. Jis turi tikėjimą.“

Paulius baigė rašyti poemėlę „Vestuvių naktis“, sutarėme, kad jis mums ją paskaitys, o mudu su Vytautu išsakysim savo nuomonę. Prieš tą susitikimą aš Vytautą priprašiau, kad jis šį sykį būtų teisus, sąžiningas, atvirai pasakytų savo nuomonę. Susirinkome pas Vytautą, jis gyveno klasikinio stiliaus name, kurio balkoną laikė baltos kolonos, išėjimas į balkoną iš Vytauto kambario per stiklines duris. Kambary senoviškas židinys, „Vestuvių nakties“ skaitymas praėjo romantiškoj prieblandoj, buvo užkurtas židinys ir išjungta elektra. Dar klausant skaitymo pastebėjau, kaip Vytautas nervingai vaikšto po kambarį, pritrūkęs kantrybės laukti skaitymo pabaigos man rodo – „duosim pipirų“. Pauliui baigus skaityti, pasipylė iš Vytauto audra, man liko tik akompanuotojo vaidmuo. Pauliaus poema – niekai. Ten nieko gero ir nebuvo. Siužetėlis sentimentalus, fantastiškas, turėjo įeiti ir idilė, pastoralė, bet visa tai parašyta taip neskoningai, padrikai, kad nematėm nė krislo kūrybos, tai mes atvirai pasakėm. Paulius teatrališkai įmetė savo kūrinį į židinį. Šis jo pykčio gestas mudu su Vytautu papiktino: jeigu toks vaikas, kad tau negalima sakyti objektyvios kritikos, tai daugiau panašių kalbų su tavim ir nebeturėsim. [...]

Su Vytautu mano santykiai buvo ypatingi. Jis sakydavo, kad aš geriausiai suprantu jo kūrybą. Ką parašęs, tuoj paskaitydavo man ir norėdavo sužinoti mano nuomonę. Tada Vilniuje, atsimenu, jis parašė IV, V, VI vizijas. Vienos iš jų šitokios parašymo aplinkybės. Tąsyk į mano kambarėlį Žvėryne užsuko Vytautas su Brone. Keistas atsitiktinumas. Matau pirmąsyk čia užėjusį Vytautą, o Bronės pasirodymas mažų mažiausia staigmena. Ji mane klausia: „Ką veiki?“ O aš kaip tyčia buvau atsiskleidęs Vytauto vizijas ir jas skaičiau. Tąsyk buvau receptyvus poezijai, ir vizijos mane labai žavėjo. Jas skaitydamas aš pakilau į tokią egzaltaciją, kad įsivaizdavau sakąs kalbą Nobelio premijos Vytautui įteikimo proga, vaikščiojau po kambarį ir improvizavau tą kalbą. Šitokį pamišimo momentą užklupo mane šie nelaukti svečiai. Atsakydamas į Bronės klausimą prisipažinau, ką aš veikiau. Ji švyti ir juokiasi. Keistas sutapimas. Jie užėję prašyti, kad aš Vytautą priimčiau į kambarėlį rašyti vizijas, nes ten, kur jis gyvena, neįmanoma susikaupti. Atsimenu, parašęs IV viziją Vytautas sutinka mane, parėjusį iš tarnybos, ir tempia į kavinę. Aš buvau išvargęs nuo ilgo sėdėjimo įstaigoje ir visai neimlus menui. Jo perskaitytos eilės man nepaliko įspūdžio. Pradėjau kabinėtis prie smulkmenų ir tik tada, kai įsigilinau kūrinį aiškintis, pajutau jo grožį. Kiek svaigių egzaltacijos valandų praleista su Vytautu klausant jo naujai parašytų eilėraščių, paskui juos komentuojant su dideliais ekskursais į filosofiją. Kolegų literatų ratelyje Vytautas griežė pirmu smuiku. Iš akademinių literatų buvo trys ateities žvaigždės: Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys ir… (pavardę užmiršau).

Vytauto poezijoje daug išdidumo, jis mėgo vaizduoti didelį žmogų à la Sokratas, paskui kurį Akropoly vaikščiojo minios mokinių [...]. Tas stilius jam labai tiko. Arba jis fantazuodavo, kad ateity bus tokia bendra visos Europos taryba, į kurią, žinoma, įeisiąs ir jis. Tai nebuvo tuščias pasipūtimas. Šis išorinis stilius sutapo su tikrąja vidine visų pripažįstamąja jo didybe. Savo didybėje jis jautėsi vienišas. Jam buvo šalta vienam tose aukštumose. Vytautas sakydavo, kad galėtų rašyti ir dėl vieno skaitytojo, kuris jį suprastų. Keistas buvo Vytautas. Jo asmens branduolys man buvo sunkiai pasiekiamas. Vytautas – kūrėjas. Jo esmę sudarė ta jėga, kuri verčia kurti, tas patosas, kuriame jis pastoviai gyveno. Tas jo nuolatinis kažkuo degimas, ta pastovi liguista būsena jį išskiria iš paprastų žmonių. Tai aš jame stebėjau norėdamas suprasti ir išsiaiškinti jo prigimtį. Nepraėjo pro mano ausis kad ir smulkiausias Vytauto pasisakymas apie save ar apie savo kūrybą. Man buvo naujas ir įdomus jo kūrybos pasaulis: ne sykį jis pasakodavosi apie atskirų vizijų genezę, paskui kaip kūrinio idėja auga, kaip užvaldo jį visą, kaip jame vyksta tos idėjos apiforminimas. Tas visas kūrybinis procesas įvyksta anksčiau, o pats sueiliavimas, kūrinio užrašymas popieriuje yra kaip techninis darbas, kaip ir užprotokolavimas to, kas jo akyse su visomis smulkmenomis stovi savo žibėjime ir žavesy.

Vytautas rašė palyginti nedaug, sunkiai prisiversdamas imtis plunksnos. Jis sakydavo, kad kiekvienas jo kūrinys esąs nuodėmė – išniekinimas to, ką mato akys, nes išreikšta žodžiais jo vizija neturinti nė dalies to grožio, kurį jisai regi. Nežinau, kas čia buvo kaltas, ar jis buvo didesnis išgyventi, ar ne toks pajėgus tą apiforminti, ar dar nebuvo subrendęs, ar jam dar daug sunkumų sudarė pats kūrinio sukūrimas? Daug kas čia neaišku.

Ypač man buvo nesuprantamas prigimties dvilypiškumas. Vytautas pasakojo, kad jame esą dvi prigimtys, lyg du asmenys – jis pats ir jo reflektorius – jo teisėjas, kuris esąs baisiai žiaurus ir jį be paliovos kankinąs. Retai kada būna momentų, kad jis su savo reflektoriumi sutaptų, tai trunka tik vieną kitą minutę, ir tai būna neapsakomos laimės minutės. Sykį Vytautas atkreipė mano dėmesį į Čechovo apysaką, rodos, „Juodasis vienuolis“, kuri jam labai patikusi. Man ta fantazuota apysaka nepatiko. Ten apysakos herojus irgi menininkas, kažkokia šmėkla kankina, įsakinėja, lyg būtų asmens antroji pusė. Tame Čechovo kūrinyje reikia ieškoti rakto, kad galėtum suprasti Vytauto dvilypumą.

Keista buvo ir Vytauto meilė. Jis man skųsdavosi, kad esąs šaltas ir beaistris. Man atrodo, kad Bronė buvo jį įsimylėjusi (Bronės širdies žygis vertas jos vardo, t. y. ji Vytautą įvertindama ir juo žavėdamasi tampa jam lygi) ir savo meile jį užkariavo. Vieną vakarą Vytautas mane pasikvietė pas save, buvo gavęs iš mamos siuntinį, norėjo mane pavaišinti. Pas jį užsibuvęs likau nakvoti. Tada Vytautas išsipasakojo apie savo meilę. Piršosi išvada, kad jis nenori dar kartą būti įsimylėjęs. Jo Bronė buvo labai švelni, jis žavėjosi ja, bet nelaikė jos moters idealu. Vytautas sakydavęs, kad Bronė vertesnė už vieną kitą jo pažįstamą merginą, jei reikėtų jam vesti, jis vestų ją, bet vedybos, moterys jam buvo pašalinis, trečiaeilis dalykas. Vytautas juokaudamas sakydavo, jo žmona bus jo buto baldas – taip prie jo prisitaikiusi, kad jam visai netrukdys, tarsi jis gyventų vienas, jos nebūtų šalia… Bronė žinojo apie mano bičiulystę su Vytautu, žinojo, kaip aš vertinu jo kūrybą, tad man ji buvo draugiška.

 

1942 metų ruduo. Ligoninė

 

Čia atsidūręs ėmiau vykdyti seną sumanymą. Mano užsimojimas buvo rašyti į atskirą dienoraštį – pažintį su Vytautu, užregistruoti viską apie jį ir jo kūrybą, tapti jo sekliu – biografu. Iki šiol man neužteko jėgų tam pasiryžti. Pastūmėjo šis dykas buvimas ligoninėj. Čia ir parašiau savo pažinties su Vytautu Mačerniu prisiminimus, kurių tąsa bus mūsų tolimesnės draugystės su Vytautu dienoraštis.

 

1945 m. birželio mėn.

 

…į Telšius atvažiavo Bronė V. aplankyti Vytauto kapo. Ji paprašė, kad duočiau jai paskaityti savo dienoraštį, skirtą Vytautui. Aš norėjau išsisukti, bet ji įtikino mane, kad gali viską skaityti. Išvažiavome į Ž. Kalvariją, iš Vytauto tėviškės atgabenome pas mane į tėviškę Vytauto biblioteką, iškasėme paslėptus Vytauto rankraščius, bet jie buvo neįskaitomi.

Bronė susipažino su Miltiniu⁴.

 

1945 m. spalio mėn.

 

Spalio mėnesio paskutinę dieną atsidariusiose mano kambario duryse pasirodė Bronė V.

– Nevaidenasi man? Kokiu būdu? Kokiais reikalais?

O ji linksmai juokauja:

– Matau, kad tu per savo apkiautimą iš šito užkampio neišsikraustysi, atvažiavau tavęs iškraustyti ir pardanginti į Vilnių.

Ji iš Panevėžio atvežė gėlių Vėlinių naktį padėti ant Vytauto kapo. Kiek vargo pareikalavo kelionė traukiniu, teko važiuoti net ant vagono stogo. Gerai, kad Miltinis liepė vienai artistei iki Telšių Bronę palydėti.

Kadangi p. Mačernienė⁵ jau buvo grįžusi iš tremties Karelijoje, o Bronės santykiai su ja buvo blogi, ji pati negali važiuoti į Šarnelę, tai gėles padėti ir žvakutes uždegti ant Vytauto kapo pavedė man.

Paskambinau į Ž. Kalvariją, kad p. Mačernienė atsiųstų arklius parvežti svečius. Visų Šventųjų vakarą, jau temstant įvažiavome į Šarnelę. Mano kelionės draugas buvo Vytauto teta – jo tėvo sesuo (jos pirmos pavardės neatsimenu). Kartu su ja važiuodamas stengiausi įsikalbėti apie Vytautą, jo tėvą, kuris mirė jaučio subadytas, apie jo gimines. Į Vytauto tėviškę atvykome vėlai vidurnaktį, per lietų ir vėją padarę 27 km. Važiavome tiesiai prie kalniuko, kur buvo Vytauto kapas. Sustačiau ant kapo dideles baltas gėles, padėjau 15 vazonėlių su žvakutėmis, kurias uždegdamas išbraižiau visus degtukus, toks baisus buvo Vėlinių nakties ašarotas vėjas. Kai visi šitie vazoniukai apšvietė kalniuko miškelio dar nenubyrėjusį auksą, pasirodė šviesa ir Vytauto namų languose – vadinasi, namiškiai pamatė Vytauto gedulo šviesą ant jo kapo.

Mus priėmė p. Mačernienė, tuojau sušildė arbatą, vaišino puikiais užkandžiais. Ji nustebo, kad aš vienas atvažiavau. Laukdama šių Vėlinių (matyt, Bronė laiškuose Valei⁶ buvo ką nors užsiminusi apie ketinimą atvažiuoti), kaip paskui sužinojau, buvo net pyrago iškepusi.

Bronė man buvo įsakiusi, kad apie ją neužsiminčiau, o pasakyčiau, kad gėles atsiuntė Panevėžio artistai. Bet šios ponios neapgausi. Ji išsyk paklausė: juk Bronė atvežė? Aš pasakiau visą tiesą. Poniai M. buvo skaudu, kad Bronė jos pabūgo ir neaplankė – ji gi vis tiek esanti jos marti. Taip ir pasakė – marti! Dabar po Vytauto mirties, po savo pačios ištrėmimo, po to, kai Bronė porą savaičių jos Valę globojo, ji buvo priversta šitai pripažinti. Ponia M. prašė perduoti Bronei jos kvietimą, kad atvažiuotų pasisvečiuoti.

Kai grįžęs į Telšius manęs nekantriai laukiančiai Bronei kuo smulkiausiai papasakojau, kaip atlikau savo misiją ir ką kalbėjom su ponia M., Bronė buvo labai patenkinta. Tą pačią dieną ji išvažiavo atgal.