Jonas Gricius
Rašau tą savo „LTSR kino restauraciją“ keletą metų. Kažko JO paklausdavau, kažką duodavau paskaityti, nes ir JIS pats rašė prisiminimus ir vienąkart net liepė pažiūrėti, ar gerai išėjo. Juk kadaise Kinematografininkų sąjungoje buvau jo, pirmininko, konsultantė. Paskutinį kartą nusiunčiau publikaciją apie JO ir A. Žebriūno „Paskutinę atostogų dieną“ „Literatūroje ir mene“ 2018 m. Bet jau neatsakė – blogai matė, blogai girdėjo (nors tai neįtikėtina – visada gerai matė ir girdėjo).
Taip sutampa (dabar tik aptikau savo pašte), kad pasakė griežtą nuomonę būtent apie senų lietuvių filmų skaitmeninimą, romantiškai vadinamą restauracija. Tai ją ir parodau.
Jūratė V.
2014 m. kovo 10–11 d. Iš el. pašto:
Labas vėl, draugas Griciau. Rašau dabar opusą apie vakarykštį renginį. Sakykit, jei prisimenat, kas „Niekas nenorėjo mirti“ įgarsino Bruno Oją – Rosenas? O gal Rygertas. O Artmanė gal pati kalbėjo liet.?
Jūsų žydras kaklaraištis vakar buvo žavus. Perduodu linkėjimus poniai Daliai. Jūratė
●
Labas, drauge Visockaite Jūrate,
Visų pirma, labai malonu buvo gauti Jūsų laiškelį, nors žydri kaklaraiščiai, rodos, jau išėjo iš mados. Apie kitus su žydra spalva susijusius reikalus nelabai nusimanau, nors šį bei tą žinau. Bet kuriuo atveju – labai ačiū, tą kadaise madingą puošmeną padėsiu kur nors toliau…
Oją įgarsino Rosenas, o Viją, Dalia abejoja, bet prisimena kažkokį skandaliuką su Mironaite. Turint omenyje, kad bet kokie santykiai su p. Monika be skandalų neapsieidavo, tikriausiai, Viją garsino Mironaitė. Baukaitę garsino Gelžinytė, o Juozą Budraitį – Rolandas Butkevičius.
Šiandien visai atsitiktinai sužinojau, kad ta taip vadinama filmo restauracija kvepia gana šlykščiu kriminalu. Kol kas faktus patvirtinančių dokumentų neturiu, bet vaizdo (ir garso) kokybė skandalinga. Šiandien svarstau – gal reikėtų bylinėtis? Jėgų neturiu, bet jei įtarimai pasitvirtins bent dalinai, gal, atidėjęs poilsį ir kitus malonumus, pasirišiu.
Bučiuoju, Jonas
P. S. apie visas smulkmenas ir pletkus pletkelius geriau kreiptis į Dalią (mano žmoną), ji gana sunkiai paeina, bet šį tą dar prisimena. J.
●
Labas, Jūrate, visų pirma – nuoširdžiausi pasveikinimai su ŠVENTE! Labai ačiū už laišką ir dar labiau už tai, kas jame parašyta. Tikiuosi, kad mano vakar siųstas laiškas pasiekė Tave. Taigi, kol kas nieko negaliu įrodyti (nors, apsaugok Viešpatie, kad to prireiktų). Vis dėlto per penkias minutes įrodyčiau net labai bukiems teisėjams, kad ta skaitmeninė kopija spausdinta ne iš negatyvo, ir ši švietėjiška veikla labai nemaloniai kvepia.
Bučiuoju, Jonas
P. S. Šiandien buvau Seime, iškilmingame paminėjime. Susitikau Landsbergį (mudu abu Aušrokai, tik jis, piemuo, baigė gimnaziją dviem metais vėliau). Pasisveikinom, pasveikinom vienas kitą… Jis ryšėjo žydrą kaklaraištį, tiesa, kažkaip pamargintą. J.
