Aleksejus Balabanovas: apie išsigimėlius ir žmones Rusijos istorijoje

Aleksejus Balabanovas

Aleksejus Balabanovas Lietuvoje labiausiai žinomas dėl savo kultinių filmų „Brolis“ ir „Brolis 2“. Paradoksalu, kad dėl jų žinomas, bet dėl jų ir peikiamas nuomonės turėtojų, mėgstančių daryti toli siekiančias greitas išvadas ir jomis formuoti kuo daugiau nuomonių. Minėti filmai jų asocijuojami su lietuvių ir rusų gopnikais, argumentuojant, kad būtent šie filmai, kartu su dažnai šalimais prilipinamais „Brigada“ ir „Bumeriu“, tuos gopnikus ir pagimdė ir yra vertinami tik kaip Rusijos valdžios ideologinis užsakymas. Šiuo atveju pasitelkiami argumentai apie Balabanovo kiną kaip du vandens lašai panašūs į tuos, kurie būdavo išsakomi ir Balabanovui gyvam esant – esą jo filmai kursto tautinę nesantaiką, šovinizmą ir ksenofobiją. Таčiau netikiu, kad mūsų pasaulio vaizdas toks trapus, jog negalėtume pažvelgti į Balabanovo filmus nepaviršutiniškai ir būtinai turėtume juos matyti per prizmę, apsiribojančią ne tik keliais filmais, bet dar ir paviršutiniška jų peržiūra. Balabanovas yra vienas iš įdomiausių posovietinės Rusijos režisierių, padaręs nevienareikšmiškai vertinamą karjerą ir dėl savo kontroversiško, provokatyvaus, groteskiško, natūralistinio, žanrus bei ribas tarp autorinio ir komercinio kino dekonstruojančio stiliaus lyginamas su Larsu von Trieru, broliais Coenais ir Takešiu Kitanu.

Režisierius gimė 1959 m. Sverdlovske, baigė Užsienio kalbų institutą ir, atitarnavęs kariuomenėje vertėju Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose, nusprendė gyvenimą paskirti kinui. Iš pradžių dirbo režisieriaus asistentu Sverdlovsko kino studijoje, mokėsi Aukštuosiuose scenaristų ir režisierių kursuose, kūrė kino kronikas ir dokumentinius filmus apie Sverdlovsko roko muzikantus, tarp jų ir tuo metu jau garsią grupę „Nautilus Pompilius“. Balabanovas devintojo dešimtmečio pabaigoje persikėlė į Sankt Peterburgą ir jau pirmasis ilgametražis filmas „Laimingos dienos“ pagal jo paties scenarijų Samuelio Becketto kūrybos motyvais, sukurtas prodiusuojant rusų kino režisieriui Aleksejui Germanui („Dvidešimt dienų be karo“, „Mano draugas Ivanas Lapšinas“, „Chrustaliovai, mašiną!“), išleistas 1991 m., buvo daug žadantis absurdo kūrinys ir įtiko kritikų grietinėlei. Tačiau Balabanovui užteko sveikos nuovokos nepasiduoti pirmoms pagyroms, galbūt dėl to, kad buvo pratęs ir būti peikiamas. Kelias į vėlesnę režisieriaus kūrybą eina zigzagais, neišvengiamai susijusiais ir su Rusijos politine-ekonomine padėtimi XX a. pabaigoje.

Nepaisant sėkmingos pradžios, Balabanovą taip pat palietė tuometinė Rusijos kinematografo krizė. 1995 m. naujos kartos Rusijos režisierių almanachui „Traukinio atvykimas“ jis sukūrė trumpametražę novelę „Trofimas“ apie tragiško likimo atsilikusį valstietį Trofimą. Puikus filmas, pirmą kartą Balabanovo filmografijoje palietęs brolžudystės temą, tačiau nesukėlęs didelio atgarsio. Prieš metus, 1994 m., Balabanovas sukūrė nevienareikšmiškiausiai vertinamą filmą pagal Franzo Kafkos romaną „Pilis“. Galbūt Balabanovo kūrinys būtų žiūrimas kitaip, jei po kelerių metų nebūtų išėjusi Michaelio Hanekės televizijos ekranizacija, kuri atskleidė tai, ką Balabanovas praleido pro akis, – Kafkos kūrybos poveikio svarbiausias elementas yra sapno logika ir negalėjimas nuo jos pabėgti realybėje. Taigi, Balabanovas pirmais dviem ilgametražiais darbais atskleidė savo polinkį keistiems, su konkrečiu laiku ir vieta nesusijusiems, universaliems Becketto ir Kafkos pasauliams, o jo trumpametražis filmas parodė jo imlumą Rusijos istorijai. „Kafka ir Beckettas patiko dėl to, kad jie absoliučiai nesusiję su realiu pasauliu. Įdomiausia man – sukurti visiškai netikrą pasaulį su visiškai realiomis faktūromis. Reali faktūra sukuria autentiškumo pojūtį, ir tuomet sąlyginis personažas sužadina gyvas žiūrovo emocijas.“ Nors režisierius pripažino, kad Kafkos ekranizacija jam nepavyko, tačiau tai buvo pirmieji žingsniai, kad po kelerių metų sukurtų kai ką kafkiško ir beketiško, susijusio su savitu rusišku pasaulėvaizdžiu, kartu visiškai nepanašaus į nieką, kas buvo Rusijos kine iki tol.

1998 m. Balabanovas sukūrė savo svarbiausią ir artistiškiausią filmą – „Apie išsigimėlius ir žmones“ (žaidimas su Johno Steinbecko apysakos „Apie peles ir žmones“ pavadinimu, tačiau Balabanovo tipologija griežtesnė ir ne tokia poetiška), kurį ir pats laikė savo didžiausiu pasiekimu. Tai į jokį kitą filmą pasaulyje nepanašus kūrinys, kurį galima laikyti tiek kino pokštu, tiek rimtu filmu. Jame Balabanovas susieja iki tol šventa laikytą Rusijos istoriją su pornografija. Rusijos mieste N kinematografo išradimo laikais dirba pornografai, kurių pagrindinis siužetas – į raganą panaši auklė plaka dviejų nuogų gražuolių užpakaliukus rykštėmis, o fotografas, bandantis mieste N prasimušti į operatorius, visa tai uoliai filmuoja, iš pradžių primityvia fotokamera, o vėliau ištaigingu aparatu. Šiame filme Balabanovas Becketto absurdo ir Kafkos fantasmagorijos įkvėptą savitą pasaulėvaizdį sujungė su ikirevoliucinės Rusijos uždrausto kinematografo istorija, ir gimė absoliučiai savitas jo kinas su neįtikėtinais personažais ir apreiškimais. Su šiuo filmu Balabanovas įsibrovė į meno chuliganų teritoriją, ir skandalą sukelti jam pavyko – publika pasidalijo į dvi puses. Nors provokatoriui Balabanovui dažniausiai buvo skiriami politiniai kaltinimai, filmas „Apie išsigimėlius ir žmones“ buvo apkaltintas dekadentiškumu ir svaiginimusi sadomazochistine paleistuvyste. Greičiausiai Balabanovas tiesiog pokštavo, tačiau, būdamas tikras artistas, net ir pokštaudamas palietė tiek daug intelektualams skaudančių temų – iškrypimą, paleistuvystę, sublimaciją, kinematografą, alkoholizmą ir išsigimimą, kad kino žinovai pradėjo ieškoti šio filmo raktų ir išradinėti traktuotes.

Vis dėlto žinomiausias Balabanovo filmas, paženklinęs visą jo kūrybą, pasirodė metai iki eksperimento „Apie išsigimėlius ir žmones“. Filmas „Brolis“, pasirodęs 1997 m., buvo pirmasis Balabanovo trileris – tai meniškas, subtilus, socialiai aktualus ir juodai humoristinis filmas, kuris atliepė laiko dvasią, viršijo videokasečių pardavimo Rusijoje rekordus, ir buvo parodytas Kanų kino festivalyje. Filmą „Brolis“ rusų auditorija, ypač jaunoji, svajojusi apie revanšą dėl SSRS griūties, dėl pralaimėto Čečėnijos karo, dėl lyginant su Vakarais mažų atlyginimų, iškart priėmė kaip savą – ir ne tik filmą, bet ir jo herojų Danilą Bagrovą, iš kariuomenės į civilizaciją grįžusį nepageidaujamą svetimąjį, primenantį Dostojevskio šventą idiotą Myškiną, tačiau žudantį be skrupulų, esantį anapus gėrio ir blogio. Pagrindinį herojų suvaidinęs Sergejus Bodrovas jaunesnysis per vieną dieną tapo žvaigžde, o jo herojus Danila Bagrovas – modeliu jaunajai kartai. Būtent šiame filme atsiskleidė prieštaringos Balabanovo politinės pažiūros – režisierius atsidūrė keistoje teritorijoje tarp įaugusios į kraują rusofilijos ir rusofobijos, panašiai kaip Rusijos talentai Čechovas, Gorkis ir Nabokovas, laviravę tarp tų pačių dviejų polių. Vis dėlto adekvačiai filmo nesuprato nei gopnikai, nei intelektualai. Gopnikai iš filmo pasiskolino frazes „tu man ne brolis, juodašikne gnyda“ ir „аš žydų kažkaip nelabai mėgstu“. Režisierius Aleksejus Germanas, iki tol Balabanovo globėjas, suvaidinęs epizodinius vaidmenis tiek filme „Trofimas“, tiek filme „Pilis“, paskelbė Balabanovui nuosprendį – „fašistas“. Atvirkščiai, Kanų kino festivalyje žurnalistai režisierių apkaltino rusofobija ir siekiu parodyti Vakarams purviną ir suvargusią kapinynų Rusiją. Nors tai buvo tik pradžia, tokie šizofreniškai prieštaringi kaltinimai lydėjo Balabanovą iki gyvenimo pabaigos, o jis pats tik numodavo ranka: „Vieniems „Brolis“ atrodo amoralus, kiti jame mato moralę, o man – vis tiek.“

Sergejus Bodrovas ir Aleksejus Balabanovas

Pirmoji filmo „Brolis“ dalis teista už „juodašiknę gnydą“ ir „aš žydų kažkaip nelabai mėgstu“, tačiau žiūrint 2002 m. išėjusią antrąją filmo dalį atrodo, kad Balabanovas išsikėlė tikslą dar labiau supykdyti kritikus ir inteligentiją. Pasak kritiko Jurijaus Gladilščikovo, „aiškus filmo kūrėjų cinizmas, nes šiedu Peterburgo intelektualai (režisierius Balabanovas ir prodiuseris Seljanovas) aiškiai supranta: ironiją epizode apie „kieno tiesa, to ir jėga“ perskaitys nedaugelis, o dauguma žiūrovų būtent už šią frazę filmą ir pamils. Taip pat kaip ir už frazę „jūs man, šunsnukiai, dar atsakysite už Sevastopolį!“ ir Amerikos ukrainiečių mafiozų pavadinimą „banderovcais“. Juk „kirdyk“ Amerikai pirmojoje dalyje irgi buvo priimtas rimtai ir net su plojimais. Dalis jaunosios auditorijos, kaip ir Bodrovo herojus, ieško tautinės tapatybės atstumdami svetimšalius ir kitataučius. Bet būtent į jų pinigus, sumokėtus už bilietus ir videokasetes, režisierius ir prodiuseris ir taikosi.“ Kitaip nei „Brolis“, kuriame buvo galima pamatyti nepritampančio, svetimo ir nereikalingo posovietinės Rusijos transformacijos herojaus tragediją, „Brolis 2“ kalbėjo apie tą patį herojų, tik iš morališkai viršesnių pozicijų žudantį kvailus Amerikos piniguočius. Paradoksalu, kad, tik pasirodęs kritikuotas dėl ukrainiečių ir rusų nesantarvės kurstymo NATO labui, dabar „Brolis 2“ kritikuojamas dėl rusiško šovinizmo ir ksenofobijos. Tačiau filmas nekuria realybės, o tik ją konstatuoja, ir problema atsiranda ne dėl tam tikrų tautos nuotaikų konstatavimo, o dėl to, kad auditorija ploja, nesuvokdama savo nuotaikų destruktyvumo. Po dvidešimties metų norėtųsi žvelgti į filmą „Brolis 2“ kaip į gerai apgalvotą žanrinį kiną, o ne kaip į išsipildžiusį apokaliptinį apreiškimą, tačiau jis išlieka pranašiškas.

Atrodo, kad, pabandęs savo jėgas tiek žanriniame, tiek autoriniame kine, Balabanovas tapo savimi ir nusprendė sujungti tarp šių krypčių, kai kurių nuomone, egzistuojančią prarają. Galbūt jis atsisveikino su iliuzijomis būti pripažintas elito ir susižavėjo idėja tapti režisieriumi masėms, o galbūt suprato, kad niekada iš tikrųjų ir nenorėjo elito pripažinimo. Šiaip ar taip, jis tapo režisieriumi masėms, ir ne bet kokiu, o kuriančiu iš tiesų artistišką plačiai auditorijai skirtą kiną. Ir vis dėlto tai buvo ir išlieka viena iš pagrindinių Balabanovo neadekvataus pripažinimo priežasčių. Masės jo filmus priimdavo, tačiau priimdamos dažniausiai perimdavo tik jau anksčiau minėtas joms artimas frazes, praleisdamos pro akis visumą. Inteligentijai ir kritikams Balabanovas buvo tuo pat metu rusofobas, ksenofobas, antiamerikietiškas, antisovietiškas, dekadentas ir gopnikas. Kritikams savo filmų aiškinti Balabanovas niekada nesivargino – duodamas interviu apie filmą „Morfijus“, režisierius į keturis iš eilės ilgus prasmės ieškančius klausimus atsakė „ne“, o į penktą tokį klausimą atsakė: „Ar tu nori, kad aš penktą kartą atsakyčiau „ne“?“ Tokia lakoniška ir kartais tulžinga reakcija į bet kokias savo filmų interpretacijas Balabanovas dažnai sustabdydavo žmones, kurie norėjo prasiskverbti iki jo filmų ar daugiau sužinoti apie tai, ką gali pasakyti jo kinas. „Potekstė visada yra, štai ji – ekrane. O žmogus visada randa tai, ką nori rasti, tai priklauso nuo žmogaus, kuris ieško. Aš darau kiną, mano darbas – papasakoti istoriją.“ Balabanovas neturėjo, nesistengė atrasti ir nebandė pritraukti adekvačių žiūrovų – būtent dėl to iki šiol jo filmų žiūrovų daugėja taip iš lėto.

Balabanovo filmas „Karas“ 2002 m. tik patvirtino, kad režisierius net neplanavo kam nors įtikti. Būtent tuo metu, kai visuomenės nuomonė pradėjo linkti čečėnų pusėn, jis pastatė atvirai tendencingą filmą, kuriame kritiškai žvelgiama į visus – į čečėnus, į anglus ir į rusus, išskyrus už teisingą tikslą kovojantį vienišių marginalą. Ivanas grįžta iš karo į namus, kurių nebėra, o dalis kare nedalyvavusių bendraamžių žūva namuose, tik kitose kovose – smurtui ir agresijai, karui plačiąja prasme, nėra alternatyvų. Dėl to Ivanui nekyla abejonių apsisprendžiant grįžti į karo zoną, kur jis žino, kaip elgtis, ir gali panaudoti savo įgūdžius – juk karo įstatymai paprastesni nei kasdienio gyvenimo. Teisingumą siekiančio atkurti Ivano likimas nieko nejaudina nei Maskvoje, nei Londone, nei kalnų aūle – jis gyvena pats vienas. Balabanovas nagrinėja pasaulėžiūrą, būdingą rusiško pasaulio atstovams, dabar padedantiems sukurti Naujosios Rusijos respublikas. Buvę kariai ar nepilnamečiai gatvės kariai pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip ir Balabanovo įamžinti herojai. Balabanovas suvokė jų mąstymą ir klaidą mąstant „ne mes tokie, o gyvenimas toks“, bet jų neteisė ir nepeikė, realistiškai ir atpažįstamai atkurdamas juos maitinančias idėjas. Po šio filmo režisierius sulaukė kvietimo dirbti Holivude, tačiau kadangi niekada nesirūpino, kaip susikurti karjerą, atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jis ten būtų tik pigus svetimų idėjų įgyvendintojas, nors būtų sutikęs, jei Holivudas būtų finansavęs Williamo Faulknerio romano „Šventovė“ ekranizaciją.

Tais pačiais metais Balabanovas savo projekte „Upė“ pagal Wacławo Sieroszewskio dvylikos Jakutijoje praleistų metų apybraižas siekė pavaizduoti dėl apsikrėtimo raupsais atstumtą jakutų šeimą XIX a. pabaigoje. Vis dėlto projektas nebuvo užbaigtas dėl nelaimės – nufilmavus daugiau nei pusę filmo, autokatastrofoje žuvo aktorė Tujara Svinobojeva, vieno iš pagrindinių vaidmenų atlikėja, tad buvo sumontuota tik trumpa filmo versija. Antikolonialistiniam Balabanovo filmui, kuris greičiausiai būtų nutildęs visus kaltintojus ksenofobija ir šovinizmu, nebuvo lemta išsipildyti. Tačiau tai buvo tik pirmoji iš kelių tais metais Balabanovą palietusių tragedijų. Tų metų rugsėjį Karmadono tarpeklyje žuvo artimiausias režisieriaus draugas Sergejus Bodrovas jaunesnysis kartu su visa filmavimo grupe, kur buvo ir daugiau Balabanovui artimų žmonių. Po Bodrovo ir filmavimo grupės tragedijos Balabanovas nevengė pripažinti, kad anksčiau kūrė kiną dėl pačios kūrybos, po Bodrovo mirties kūrė tik tam, kad kuo nors save užimtų. Balabanovas prarado didelę dalį gyvenimo alkio: „Aš mažai bendrauju su žmonėmis. Nemėgstu su žmonėmis susitikinėti, nes susitiksiu, išgersiu ir pasakysiu tiesą, o žmonės nusivils. Buvo tokia istorija, kai man patiko filmas, kuris visiems kitiems nepatiko. Maslenikovas pastatė filmą apie išprotėjusią merginą, aš jį gyniau ir su visais susipykau. Be to, man patinka sėdėti namuose, mano labai geras butas. Neturiu bendravimo rato, retai išeinu iš namų, nepalaikau senų pažinčių ir negaliu pakęsti tuščių pokalbių.“

Balabanovas taip ir nenuvyko dirbti į Holivudą, atsisakė režisuoti filmą „Oligarchas“, o kitas jo filmas – vienintelė komedija filmografijoje – „Akla višta“ išėjo tik po dramatiškos trejų metų pertraukos. Tai filmas apie mirtį, kur beveik visi herojai žūsta vienos už kitas kruvinesnėmis aplinkybėmis, alsuojantis mizantropija. Nenuostabu, kad naujas filmas buvo būtent toks, juk juokas – vienas efektyviausių žmonijai pažįstamų būdų kovoti su skaudžiais gyvenimo aspektais. Nors filmas kritikų buvo priimtas kaip svetimas režisieriaus stilistikai, būtent jame Balabanovas bandė susidoroti su savo populiariausio filmo „Brolis 2“ palikimu. Tiek „Brolis“, tiek „Brolis 2“ yra nevienareikšmiai filmai, nes, iš vienos pusės, juose heroizuojamas antiherojus, iš kitos pusės, ironizuojama išryškėjusi tamsuoliška ir baisi būtinybė Rusijai turėti ir garbinti tokį herojų. 2000 m. laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ pasirodžius reklamai, kurioje buvo skelbiama „Putinas – mūsų prezidentas, Danila – mūsų brolis, Pliseckaja – mūsų balerina“, Balabanovas savo filme „Akla višta“ konstatavo kinematografijos, politikos ir nusikalstamumo simbiozę. „Akla višta“ sukurta kaip hipertekstas, jame iškalbingiausias Nikita Michalkovas – su visu savo kaip tarybinio valstybinio kino simbolio bagažu ir ant krūtinės besipuikuojančia tatuiruote SSRS – vaidina ironišką vaidmenį posovietinėje Rusijoje. Tai satyra apie dešimtąjį dešimtmetį išgyvenusius tipiškus filmo „Brolis“ herojus – provincialius nusikaltėlius, prisitaikiusius prie realybės, legalizavusius savo veiklą ir tapusius Kremliuje virveles tampančiais biurokratais. Balabanovo diagnozė – bet kuris benamis geresnis už žmogų Kremliuje.

Po filmo „Akla višta“ Balabanovas toliau žaidė žanrų žaidimą ir statė savo pirmą ir vienintelę melodramą „Man neskauda“, užsibrėždamas tikslą žiūrovus pravirkdyti. Jis pirmą kartą statė filmą taip toli nuo sau įprastos teritorijos ir ne pagal savo scenarijų. Filme bandoma be sentimentų pasakyti „man neskauda“ – bet akivaizdu, kad herojams skauda, ir filmas pasakoja apie laimės ir skausmo dozes, kurias sukelia meilė ir netektis. Balabanovas primena, kad gyvename žanre, o žanras kinui būtinas siekiant tiksliau parodyti pasaulį, kuriame vyksta veiksmas. Būtent dėl to žiūrėti tam tikrą žanrą malonu ir gera, tačiau gyventi žanre – nemalonu. Kita vertus, skausmas siunčia signalą, kad kažkas vis dar gyva. Šiame Balabanovo filme išgyvendami mylimosios išdavystę kruvinomis ašaromis verkia net banditai. Režisierius atvirai žaidžia ir su žanru, ir su savo kritikais bei neatidžiais žiūrovais: buvęs desantininkas šventės metu atsiskaito su desantininku šunsnukiu, kuris bando pažeminti virėją iš Vidurinės Azijos, kuri jam gamina plovą. Balabanovas nuoširdžiai, bet kartu ironiškai primena, kad tekstą ištaria ne jis, o filmo pagrindiniai herojai, ir tie herojai gali būti tiek žmonės, tiek išsigimėliai, tiek bet kas viduryje.

2007 m. Balabanovas sukūrė savo žiauriausią ir daugiausia priešiškų reakcijų sulaukusį filmą „Krovinys 200“. Filmas paremtas Faulknerio „Šventovės“ motyvais, tačiau režisierius veiksmą perkėlė į Sovietų Sąjungos provinciją tarp atgrasių pilkų fabrikų kaminų 1984 m., pabaigos pradžios metais, kai artinosi Konstantino Černenkos saulėlydis ir kai ne visi Afganistane žuvę kariai būdavo pargabenami namo. Šis filmas – kaip iš pūvančių lavonų krūvos pastatytas paminklas Sovietų Sąjungai. Balabanovas išbandė jėgas kurdamas siaubo filmą, ir nors nuo pat pradžios jame tvyro apgaulinga ramuma, lydima romantiškos ir idiliškos to laikmečio muzikos, nepalieka jausmas, lyg visa tai būtų fantasmagoriškų skerdynių preliudija. Septyniolikmetė mergina, partijos boso dukra, šokiuose susideda su marškinėliais su užrašu SSRS pasidabinusiu pažįstamu, būsimu spekuliantu, pasibaigus alkoholiui, šis ją nusiveža į užmiesčio nelegalų prekybos degtine punktą „pasipildyti“, kur ji tampa milicininko maniako ir impotento įkaite. Balabanovas filmą pripildo įtaigių vaizdinių: aerodrome tuo pat metu iš vieno lėktuvo iškraunami karstai, o į kitą lėktuvą lipa nauja pamaina skristi į Afganistaną; viename kambaryje bukinantį televizorių stebi „Vologdą“ ir „Hafanana“ linksmai niūniuojanti silpnaprotė milicininko maniako mama, tuo tarpu kitame kambaryje tęsiasi nenutrūkstantis septyniolikmetės niekinimas. Balabanovo mizantropijos konstatuoti net nebūtina – ji ir taip iškalbinga.

Nenuostabu, kad filmas buvo sutiktas priešiškai – žiūrėti siaubo filmą, kur kažkas monstriško vyksta Amerikoje, maloniau nei žiūrėti siaubo filmą, kurio veiksmas vyksta legendomis apipintoje, tačiau šiurpioje ir negailestingoje šviesaus rytojaus valstybėje. Šiuo atveju žanras suteikė Balabanovui struktūrą, kuri leido išvengti netikro autentiškumo bei nuvalkiotų vaizdų pakartotinio naudojimo ir sukurti tikresnės realybės metaforą. Balabanovas šiame filme pademonstravo ideologinius SSRS pasaulėvaizdžio pamatus. Mokslinio ateizmo katedra, sovietinės estrados ir nekenksmingos užsienio dainos, svaičiojimu pasibaigiančios dvasingumo paieškos, ribotas televizoriaus triukšmas, kontroliuojama „laisvė“ diskotekose – tai eilinio provincijos žmogaus stagnacijos laikotarpio galimybių ribos. Stagnacija nuodinga – kartos, nusiųstos kariauti nepaaiškinamo karo į Afganistaną, pradanginimas negali praeiti be pasekmių, o uždaro, dvokiančio pasaulio metafora visiškai aiški. Ir nors Sovietų Sąjungos kinas buvo vienas labiausiai auklėjančių pasaulyje, vieni baisiausių XX a. maniakų puotavo būtent šioje šalyje. Būtų keista, jei po šio filmo dar liktų žmonių, neišsprendusių Sovietų Sąjungos klausimo. Balabanovui neprireikė dirbti Holivude – savitai Ameriką jis atrado Rusijoje, perkeldamas Faulknerio siužetą į siaubo filmą apie Sovietų Sąjungą.

Nepaisant sunkios minėto filmo medžiagos, 2008 m. Balabanovas iškart ėmėsi ne mažiau sunkios Michailo Bulgakovo autobiografinių apysakų „Morfijus“ ir „Jaunojo daktaro užrašai“ ekranizacijos. Filmo „Morfijus“ scenarijaus autorius – Sergejus Bodrovas jaunesnysis, tad Balabanovas šiuo filmu grąžino skolą artimiausiam draugui. Bodrovas sujungė šiuos kūrinius į vieną pasakojimą, nes Bulgakovas tapo priklausomas nuo morfijaus būtent daktaravimo provincijoje metu. Pagrindinis filmo herojus, šviežiai iškeptas daktaras Poliakovas, atvyksta į tamsią ir užpustytą provincijos užkampio ligoninę įsižiebiant 1917-ųjų revoliucijai, su kiekviena diena vis genialiau gelbsti valstiečių gyvybes, tačiau tuo pat metu vis giliau grimzta į morfinizmo liūną, iš kurio yra nepajėgus išgelbėti pats savęs. Už lango karaliauja tamsa, revoliucija, raudonarmiečiai įžūlėja, valstiečiai pradeda deginti ponų namus kartu su gyvais gyventojais, tuo tarpu viduje – dar gyvi mirštančių apdegėlių, amputacijų pjūklu, valstiečių tamsumo, prakaito vaizdiniai, narkotikų haliucinacijos ir abstinencijos šaltkrėtis. Žiūrint filmą sunku atsikratyti jausmo, kad Balabanovui paprasčiausiai patinka šokiruojantys epizodai – nesvarbu, ar kruvini, ar seksualūs. Tam tikra dalis išsigimimo, iškrypimo, nors ir estetiško, yra kiekviename jo filme. „Filmo, kurį galima perpasakoti žodžiais, ir filmuoti neverta“, – būtent dėl to Balabanovas sugebėjo ekranizuoti Bulgakovo prozos vietas tarp eilučių, kurios būtų dingusios kaip pašalintas nervas, jei to būtų ėmęsis kitas režisierius, prisijaukinęs „žmones“, bet neprisijaukinęs „išsigimėlių“.

„Morfijus“ ir „Apie išsigimėlius ir žmones“ yra labiausiai saviti, mažiausiai politiški ir geriausiai estetiškai įgyvendinti Balabanovo filmai. Akivaizdu, kad režisierius su savo didžiausio – tiek atmosfera, tiek stiliumi, tiek muzika, tiek idėjomis – užmojo filmu „Morfijus“ sukūrė galingą kiną, kuriam Rusijoje buvo pajėgūs tik vienetai. Tačiau kalbant apie šį filmą svarbiausia ne tai ir tuo labiau ne dar kartą pasipylę kaltinimai šokiravimu, antisemitizmu ir dekadentizmu. Bulgakovas savo kūrinį užbaigia pesimistiškai, nors jam pačiam ir pavyko išsivaduoti iš morfinizmo su didele žmonos, artimųjų ir gydytojų pagalba. Balabanovas, kaip ir Bulgakovas, mene netiki išsigelbėjimu ir visa nugalinčiomis dvasios jėgomis – tai išimtis, o ne taisyklė, ir viską lemia aplinkybės, prieš kurias net ir stipri, geniali asmenybė pasirodo esanti silpna. „Morfijuje“ atskleidžiama, iš kur atsirado tai, kas vyksta dabar, ir kad norint pabėgti nuo realybės dažnai tenka sumokėti gyvybe. Bandantys pamatyti režisierių kaip ideologą deklaruotų, kad Balabanovas savo filmuose, tarp jų ir „Morfijuje“, nagrinėdamas tam tikrą istorinę epochą ar socialinę grupę, paprasčiausiai konstatuoja, kad negalima taip gyventi, tačiau kaip menininkas ir egzistencialistas jis šiame savo filme teigia, kad apskritai negalima gyventi. Šiame filme mizantropija ir gerųjų žmogiškųjų jėgų pralaimėjimas ryškesni nei bet kuriame kitame. Čia galima pamatyti daug, tačiau Balabanovas, kaip visada, nenorėjo būti suprastas tendencingai, net jei tektų mirti taip ir neatsiradus adekvačiai jo kiną žiūrinčiam žiūrovui.

„Aš darau kiną sau pačiam, kaip ir visi režisieriai. Su idėjomis nefilmuoju, nes su idėjomis išeina prastas kinas. Aš filmuoju filmus, o kaip juos priims, tai jau ne mano bėda – patys aiškinkitės, kas yra kas. Aš tiesiog mėgstu senus tramvajus – tai nėra nei jokia šiuolaikiškumo metafora, nei jokia bulgakovščina, jie gražūs, ir viskas. Aš nenoriu aiškinti savo filmų, aš juos kuriu ir kuriu ne inteligentų sluoksniui, nes inteligentija mūsų šalyje sudaro labai mažą sluoksnį, o žmonėms, dėl to jiems ir patinka mano kinas. Aš neformuluoju žinių, aš pasakoju istorijas, o istorijos kalba pačios.“ Vis dėlto pesimistiškas istorijas perskaitytume ir paskutiniuose Balabanovo filmuose „Kūrikas“ (2010) bei „Aš irgi noriu“ (2012). Režisierius dar labai norėjo užsienyje ekranizuoti Vladimiro Nabokovo „Camera obscura“, tačiau rašytojo giminaičiai nenorėjo parduoti kūrinio teisių rusų kilmės režisieriui. Paskutinis režisieriaus filmas „Aš irgi noriu“ buvo jo atsisveikinimas su kinu ir su savimi. Filmo finale Balabanovo suvaidintas kino režisierius, Europos kino akademijos narys, miršta stebuklingos varpinės papėdėje. Šį filmą Balabanovas kūrė žinodamas, kad jam liko gyventi pusmetis, tačiau, Venecijos kino festivalyje ovacijomis pasitikus jo filmą, pradėjo rašyti scenarijų naujam filmui apie Josifo Stalino jaunystę ir jo kaip organizuoto nusikalstamumo tėvo Rusijoje vaidmenį. Baimindamasis nespėti užbaigti projekto, Balabanovas bendraautoriu pasiūlė tapti serbui Emirui Kusturicai, tačiau 2013 m. Balabanovui mirus projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Egzistuoja kino dramaturgijos taisyklė: siekiant, kad žiūrovas susidomėtų filmu, jis būtinai turi susitapatinti su pagrindiniu herojumi ir matyti pasaulį jo akimis, dėl jo išgyventi. Ši taisyklė galioja beveik visada, ypač kai kalbama apie plačiajai auditorijai skirtą kiną. Tačiau yra ir išimčių – prie jų galima priskirti ir Balabanovo filmus. Jie iš esmės nenumato žiūrovo susitapatinimo su herojumi. Juk sudėtinga susitapatinti su iškrypusiais pornografais ar jų susitaikančiomis aukomis filme „Apie išsigimėlius ir žmones“, su prasimušti siekiančiais nusikaltėliais filme „Akla višta“, su milicininku maniaku ar jo auka, galų gale su priklausomybėn grimztančiu daktaru Poliakovu. Balabanovas sukuria herojus, kurie apibūdina rusišką pasaulį ne iš geriausios pusės, tačiau jų nevertina kaip menkysčių – juos galima suprasti, juos galima užjausti, nors panaikinti distancijos tarp jų ir žiūrovo neįmanoma ir nereikia stengtis. Balabanovo kinas  iš žiūrovų reikalauja įsitempimo, refleksijos ir nešališkumo. Balabanovo herojai net nėra kažkokių skirtingų sąlygiškų tiesų ar idėjų skleidėjai – jie žmonės, savaip iškraipyti ar sulaužyti tam tikros epochos. Balabanovas nešlifavo savo herojų tik dėl to, kad kažkas būtų norėjęs juos matyti geresnius, nei jie yra. O kokias klaidas, kodėl ir kaip daro herojai, režisierius palieka kiekvienam išsiaiškinti pačiam, jeigu iškiltų tokia būtinybė.

Balabanovas daugelyje savo filmų nagrinėjo tam tikrą Rusijos istorijos tarpsnį. Pradėjęs nuo priešrevoliucinės Rusijos valstiečio Trofimo, ištarusio žodžius „aš brolį užkapojau“, perėjęs prie dešimtojo dešimtmečio (dilogija „Brolis“), grįžęs prie devintojo dešimtmečio SSRS ir galų gale nusikėlęs į 1917 m. („Morfijus“), Balabanovas tikslingai arba netikslingai apsuko Rusijos istorijos ratą ir nustatė Rusijai daug žiaurių diagnozių. Norintieji susipažinti tas diagnozes aiškiai mato, o nenorintieji jas mato kaip įkvepiančias ir palaikančias turimą pasaulėvaizdį. Kai kuriuos besikartojančius poelgius sektinu pavyzdžiu laikanti tauta pasmerkta vėl ir vėl kartoti tas pačias klaidas. Pasaulyje vis mažėja oazių, kuriose reikėtų atkurti teisingumą ir įvesti tvarką, bet paradoksalu, kad viduje ir artimoje kaimynystėje priešų vis daugėja. Didysis tėvynės karas baigėsi jau seniai, bet Rusija vis dar nesurado, kur produktyviai nukreipti savo energiją. Kuo galėtų užsiimti Danila Bagrovas, kad jaustųsi savas ir reikalingas savoje žemėje, neįsiveldamas į jokį karštąjį arba šaltąjį karą? Ar įmanoma kur nors kitur pritaikyti rusų patriotinius jausmus nei kovoje su sukonstruotais išorės priešais ar ne mažiau dirbtinai sukonstruotais vidaus priešais? Kol kas atsakymų  nėra.

Aleksejus Balabanovas panašus į savo kolegą provokatorių Larsą von Trierą – iki pat gyvenimo pabaigos erzino kritikus ir žiūrovus, pažeidinėdamas tabu ir šokiruodamas, išlaikydamas mizantropo ir ksenofobo reputaciją. Trieras skundžiasi, kad filmai kartais išeina nepakankamai provokatyvūs, o Balabanovas, atrodytų, bandydavo susilaikyti, tačiau provokacijos vis tiek nevalingai iškildavo. Jis viską sudėdavo į kiną ir nesistengė nei lįsti į akis, nei veržtis į svarbiausius kino festivalius, o jei juose pasirodydavo, tai ne visada blaivus. Ir nors galėjo uždirbti nemažai pinigų žanro teritorijoje štampuodamas filmo „Brolis“ tolesnius tęsinius, jo tai visiškai nedomino. Balabanovas visada buvo pasiruošęs būti nepriimtas. Įdomu, ką šiandien jis pasakytų apie Rusiją, Ukrainą ir Sevastopolį, kur jis rastų išsigimėlius, o kur žmones. Manau, nustebintų daugelį, tarp jų ir Rusijoje dygstančių patriotų būrį. Ir nors neturėjo progos pasisakyti nuo tokių aukštų pakylų kaip Trieras, jam su savo provokatyviais pasisakymais skandalingumo užteko ir Rusijoje. Net ir ateityje užteks – nes kai kurių Balabanovo iškeltų klausimų vis dar nenorima išnagrinėti iki galo. O taip norėtųsi į kai kuriuos jo filmus pažiūrėti jau kaip į praeitį. „Kursiu skandalingą ir prieštaringą kiną. Mane visi kaltino nacionalizmu – visiškai nepagrįstai. Aš tik atspindžiu mūsų tautos būseną. Ar provincijoje žmonės mėgsta žydus? Galiu tiksliai pasakyti, kad nemėgsta. Šis jausmas rusams suprantamas ir artimas. Ir kaukaziečių nemėgsta – tai akivaizdu. Aš darau, kas man atrodo teisinga, ir kaip žmonės galvoja, taip aš ir filmuoju, ir kodėl turėčiau filme to nerodyti, jei tai tiesa, kaip gali kinas skatinti tautinę nesantaiką – ji arba yra, arba jos nėra, ir filmas ne kuria, o atspindi gyvenimą“, – teigė Balabanovas.