Vis glaudesnė sąjunga? (1)
Šio numerio „Polio“ skiltyje pradedame publikuoti į lietuvių kalbą išverstą vieno garsiausių šių dienų britų marksistų Perry Andersono kritišką straipsnį apie Europos Sąjungos (ES) projektą. Šio dalimi, o kartu ir kūrėja Lietuva tapo prieš septyniolika metų. Kartu ji tapo ir nesibaigiančių diskusijų, kur turėtų judėti Europos Sąjunga – didesnės integracijos ar suverenių valstybių sąjungos link, – dalimi. Tokius svarstymus kartais lydi nuojauta, kad, kalbant apie ES, tarp žodžių „demokratija“ ir „sąjunga“ tvyro įtampa, nes nors ir turime reikalą su sąjunga, nuolat jaučiame „demokratijos deficitą“ joje. Kaip atsiranda ši įtampa? Kodėl sąjungai darantis vis glaudesnei demokratijos joje nedaugėja? Į šiuos klausimus Lietuvoje atsakyti bando ir „euroskepticizmo“ vėliavnešiais dažniausiai esti įvairios dešiniosios ir kraštutinės dešiniosios jėgos. Nuo pasiguodimų, kad ES užgniaužia tautinių valstybių suverenitetą, iki nervinių priepuolių, kad mitiniai liberalūs kultūriniai marksistai ES rankomis nori perkurti „sveiką“ Lietuvą į „nesveiką“. Tačiau retai kada Lietuvos viešojoje erdvėje galime aptikti iš tiesų marksistinį požiūrį į Europos Sąjungą. Marksistinė mintis Lietuvoje yra tokia pat reta kaip seksas Sovietų Sąjungoje – beveik neegzistuoja. Tad žurnale „London Review of Books“ perskaičius Perry Andersono straipsnį „Ever Closer Union?“ kilo noras susisiekti su redakcija dėl jo perpublikavimo lietuvių kalba. Autoriui sutikus, publikuojame pirmąją vertimo dalį, kurioje apžvelgiama vienos ES dalies – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo – istorija ir raida.
Keli žodžiai apie autorių. Perry Andersonas (g. 1938) – britų istorikas, intelektualas ir eseistas, kurio darbai priskirtini istorinės sociologijos, intelektualinės istorijos ir kultūrinės analizės sritims. Žymiausios jo knygos Spectrum, Lineages of the Absolutist State, Passages from Antiquity to Feudalism, Considerations on Western Marxism, English Questions, The Origins of Postmodernity ir The New Old World. Šiuose darbuose autorius nagrinėja tokias temas kaip perėjimas nuo klasikinės antikos prie feodalinės visuomenės, sociopolitinė absoliutizmo struktūra, XX amžiaus istorikai, sociologai ir filosofai, intelektualinės ir estetinės postmodernybės ištakos, Europos Sąjunga. Jis taip pat yra ilgametis žurnalo „New Left Review“ redakcinės kolegijos narys, Kalifornijos universiteto istorijos ir sociologijos profesorius, nacionalizmo studijų teoretiko, antropologo Benedicto Andersono (1936–2015) brolis.
Karolis Dambrauskas
Kalbant kiekybiniais terminais, tyrimų apie Europos Sąjungą svorio centro persikėlimas iš Amerikos į pačią Europą – dabar jau masyvios akademinės industrijos produktas: visoje Sąjungoje šiuo metu yra apie penkis šimtus Jeano Monnet profesūros pozicijų1. Šioje konformizmo jūroje atsirado ir grupė mąstytojų, kurių darbai rodo kokybinį progresą kritinio Sąjungos supratimo srityje. Kaip ir priklauso dvasinei nepriklausomybei, būdingai Gramsci „tradiciniams“ intelektualams, o ne Luuko van Middelaaro2 atstovaujamiems „organiškiesiems“, jų nesutiksi patogiai įsitaisiusių oficialiuose postuose; jie nepriklauso kokiai nors vienai kolektyvinei intelektualinei tradicijai; jie yra įvairaus amžiaus ir iš įvairių šalių. Trumpame jų sąraše atsidurtų reglamentacijos teoretikas Giandomenico Majone (Italija); juristai Dieteris Grimmas (Vokietija) ir Thomas Horsley (Britanija); sociologai Clausas Offe ir Wolfgangas Streeckas (Vokietija); politikos mokslininkai Christopheris Bickertonas (Britanija), Mortenas Rasmussenas (Danija) ir Antoine’as Vauchez (Prancūzija); istorikai Kiranas Klausas Patelis (Vokietija) ir Vera Fritz (Liuksemburgas). Šių ir kitų mokslininkų darbuose Europos integracijos dinamika pateikiama šaltesnėje, įdėmesnėje šviesoje nei van Middelaaro panegirikoje, taip atskleidžiant tai, ką pastaroji nutyli, o tai, ko nenutyli, išnagrinėjant kur kas atidžiau.
Dabartinė Sąjunga – tai kompleksas, kurį sudaro penkios kertinės institucijos: Europos Komisija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba ir Europos Centrinis Bankas. Jų aptarimą galime pradėti nuo termino, kuriuo sutartinai vadinama jų raidos istorija: „Europos integracija“. Kaip pademonstravo Patelis, šis žodžių junginys kilo iš Amerikos ir buvo pasirinktas siekiant išvengti kito termino, pernelyg aštraus XX a. 6-ojo dešimtmečio politikų taktiniams sumetimams. Tas žodis, atmestas tiek vyriausybių, tiek to meto viešosios nuomonės, nors ir karštai palaikytas mažos, bet ryžtingos aktyvistų bendruomenės, – „federacija“. Vyriausybėms ir joms prijaučiantiems akademikams „integracija“ pasitarnavo kaip neutralesnis terminas pavadinti kelionei link tikslo, kurį tuo metu atrodė geriausia pasilaikyti in petto3. Daugiausiai naudos jis davė apibūdinant Teisingumo Teismo veiklą – pastarasis, kaip pabrėžia van Middelaaras, buvo po Romos sutarties vykusio „perėjimo į Europą“ pirmasis ir pagrindinis veikėjas.
Šiandien Teismas išlieka pats neviešiausias iš visų Sąjungos institucijų. Jis apdairiai įsikūręs Liuksemburge – kurio nepavadintum „Europos kryžkele“ – ir sudarytas iš teisėjų, kuriuos po vieną paskiria kiekviena šalis narė; jo procesai – paslėpti nuo visuomenės žvilgsnio; jo sprendimai – neskundžiami; jo archyvai – beveik neprieinami tyrėjams. Savo veikimo pobūdžiu ESTT yra JAV Aukščiausiojo Teismo priešingybė, šį ESTT gerokai lenkia ir teisėjų algomis – jo pirmininkas gauna 400 tūkst. JAV dolerių [metinę] algą ir gausybės išlaidų kompensacijas; o jo kolega Vašingtone teuždirba varganus 277 tūkst. dolerių. Teismo ištakos siekia pirmąją integracijos stadiją: pagal Schumano planą sukurta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) turėjo savo Teisingumo Teismą, šis po penkerių metų tapo Romos sutartimi įsteigtos Europos ekonominės bendrijos institucija, o vėliau – ir Mastrichte sukurtos Europos Sąjungos.
Novatoriški jaunos Liuksemburgo istorikės Veros Fritz darbai mums pateikia išsamią mokslinę Teismo sudėties per pirmuosius dvidešimt jo egzistavimo metų apžvalgą. Jos tyrimai daug ką paaiškina. Teismą įkūrė septyni teisėjai ir du generaliniai advokatai. Kas jie buvo tokie? Teismo pirmininkas italas Massimo Pilotti XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas. Šioje organizacijoje jis veikė kaip Romos fašistinio režimo statytinis – patarinėjo Mussolini, kokių atsakomųjų priemonių reiktų imtis, kad Sąjunga nepasmerktų Italijos dėl jos veiksmų Etiopijoje. Atsistatydinęs iš šio posto 1937 m., Pilotti dalyvavo Genujoje vykusiose Etiopijos užkariavimo iškilmėse; o per Antrąjį pasaulinį karą Italijai užėmus Slovėniją vadovavo okupuotosios Liublianos Aukščiausiajam Teismui – į bet kokį pasipriešinimą čia buvo reaguojama masiniais trėmimais, koncentracijos stovyklomis ir policijos bei kariuomenės represijomis. Kitas Teismo teisėjas, vokietis Otto Riese, buvo toks pasišventęs nacis, kad net ir niekieno neverčiamas (karą praleido dėstytojaudamas Šveicarijoje) iki pat 1945 m. buvo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos (NSVDP) narys. Jo tautietis Teismo generalinis advokatas Karlas Roemeris karą praleido okupuotajame Paryžiuje, Trečiojo reicho vardu vadovaudamas Prancūzijos įmonėms ir bankams; po karo susituokė su Adenauerio4 dukterėčia ir buvo SS karių, kaltinamų Prancūzijos kaimo Oradūro gyventojų skerdynėmis, gynybos advokatas. Kitas generalinis advokatas Maurice’as Lagrange’as – buvęs aukštas Viši režimo funkcionierius, visiškai atsidavęs „Nacionalinės revoliucijos“ ideologijai, siekusiai išnaikinti Trečiosios Prancūzijos Respublikos likučius. Kaip tarpininkui tarp Valstybės Tarybos teismų aparato ir Ministrų Tarybos politinio aparato, Lagrange’ui buvo pavesta koordinuoti pirmąją Prancūzijos žydų persekiojimo bangą. Kai Lavalis5 perėmė Viši valdymą 1942 m. ir Lagrange’as buvo grąžintas į Valstybės Tarybą, Pétainas6 jam dėkojo už jo „ypatingą ištvermę“ dirbant režimo administracijoje ir teisinėje sistemoje, o Lagrange’as į tai atsakė: „Būti taip artimai susijusiam su nacionalinio atsinaujinimo projektu, kurio ėmėtės gelbėdami mūsų šalį, man buvo didžiulė garbė. Esu tikras, kad kiekvienas prancūzas gali ir turi prisidėti prie šios užduoties vykdymo.“ Po karo amerikiečiai Lagrange’o paslaugas pasitelkė Vokietijos valstybės tarnybos demokratizacijai, o Monnet – Anglių ir plieno bendrijos sutarties projektui.
Tokie personažai, puošę pirmąjį Europos Teisingumo Teismą, žinoma, atspindėjo politinio sluoksnio uždarumą prasidėjus Šaltajam karui, kai rūpinamasi buvo ne praeities fašistinėmis nuodėmėmis, o komunistinės dabarties grėsmėmis. Tai buvo laikai, kai paskutinis SS Karolio Didžiojo divizijos7 vadas, iki paskutinės kulkos kovęsis gindamas Hitlerį jo bunkeryje, galėjo staiga pasirodyti geriausiu kandidatu į Roberto Schumano premiją už nuopelnus Europos vienybei8. Kam tuomet ir Europos teisingumui knaisiotis praeityje? Apskritai paėmus, paskyrimai į Teismo pozicijas turėjo nedaug arba neturėjo visai nieko bendro su teisine kompetencija. Beveik visi jie buvo grįsti politika. Teisėjas iš Belgijos buvo vienas savo šalies Katalikų partijos lyderių; vienas iš olandų teisėjų buvo prieškario užsienio reikalų ministro brolis; prancūzas teisėjas Jacques’as Rueffas, buvęs Prancūzijos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, buvo vienas „Nacionalinio nepriklausomųjų ir valstiečių centro“9 įkūrėjų; rinkinuką užbaigė katalikiškos profesinės sąjungos atstovas iš Nyderlandų ir teisėjas socialistas iš Liuksemburgo.
Kitu šaukimu teisėjauti buvo pakviesti: Berlyno krikščionių demokratų sąjungos (CDU) įkūrėjas, vėliau su šia partija išrinktas į Bundestagą; Nyderlandų antirevoliucinės (kalvinistų) partijos lyderio sūnus; buvęs Dučės teisingumo ministro Dino Grandi patarėjas, tuometinio Italijos finansų ministro brolis; vienas Belgijos krikščionių socialistų partijos steigėjų; buvęs Vokietijos nacis ir ištikimas SA smogikas (senbuvis nuo 1933 m.), vėliau tapęs socialdemokratu; ilgametis italų kolonijinės valdžios Rodo saloje funkcionierius; buvęs civilinio ir karinio Alžyro gubernatoriaus administracijos viršininkas. Europos teisingumo deivė niekada nedėvėjo raiščio ant akių: jos akys buvo plačiai atmerktos, o galva aprišta skarele, be saiko išmarginta tuometinių establišmento partijų spalvomis.
„London Review of Books“, t. 43, Nr. 1,
2021 m. sausio 7 d.
Vertė Tomas Marcinkevičius
1 „Jean Monnet“ – ES švietimo programa, remianti ES integracijos studijų dėstymą Sąjungos narių, kandidačių ir kitų šalių universitetuose. Pavadinta prancūzų politiko ir verslininko Jeano Monnet, laikomo vienu Sąjungos idėjinių tėvų, vardu (čia ir toliau, nebent nurodyta kitaip, – vert. past.).
2 Olandų istorikas ir politinis filosofas, 2009–2014 m. buvęs Europos Vadovų Tarybos prezidento Hermano Van Rompuy patarėju.
3 Paslaptyje, sau (išvertus iš italų – „krūtinėje“).
4 Konradas Adenaueris – Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris nuo 1949 iki 1963 m.
5 Pierre’as Jeanas Marie Lavalis – nacių okupuotos Prancūzijos (Viši režimo) vyriausybės vadovas 1942–1944 m. 1945 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
6 Henri Philippe’as Benoni Omeras Pétainas – Viši režimo valstybės galva 1940–1944 m. 1944 m. nuteistas mirties bausme, vėliau ji pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Mirė kalėjime 1951 m.
7 Iš prancūzų kolaborantų sudaryta SS divizija, aktyvi 1944–1945 m.
8 Žr. Peterio Schöttlerio knygoje Du Rhin à la Manche: Frontières et relations franco-allemandes au XXe siècle (2018) pateiktą įspūdingą autoriaus senelio portretą (aut. past.).
9 Centre National des Indépendants et Paysans – 1951 m. įkurta antikomunistinė centro dešinės partija, Prancūzijos politikoje įtakinga iki 1962 m.
