Savojos literatūros istorija: vidinio pasaulio ir gyvos vaizduotės kūrimas

 

Savojos gyventojai tebėra tokie patys, kokie visada buvo: inteligentiški, nepaprastai mėgstantys bendrauti ir labai malonūs, panašūs į kitus žmones, kurie nėra išlepinti prabangos, jie aistringiau siekia laimėti, o ne atkakliai taupyti, esant reikalui – nuosaikūs, bendraujantys epikūrininkai draugiškoje kompanijoje ir ten, kur yra vertinami, mylintys gyvenimą, dvasiškai tvirti, subtiliai įžvalgūs ir, be kita ko, kupini geraširdiškumo (paminėsime ir šį garsų bruožą), prancūziškai kalbantys taip taisyklingai, laisvai ir aiškiai, kaip niekas kitas iš jų kaimynų Prancūzijoje.

 

Pierre-André Sayous

Tai buvo pasakyta 1853 m. Ką XXI a. Savojos gyventojams reiškia kalba, dialektas ir literatūrinė kūryba? Išsamų atsakymą pateikia „Savojos literatūros istorija“ (Histoire de la littérature savoyarde, Chambéry: La Fontaine de Siloé) – beveik tūkstančio puslapių tomas, išleistas 2011 m. Savojos akademijos rūpesčiu. Leidėjų programos koncepcija leidžia atsakyti į klausimą, kas yra literatūra šiuolaikinės Savojos gyventojams: „Literatūra, rašytojai, kalba – mūsų bendras gėris. Leidinyje pristatomi tie asmenys, kurie kūrė mūsų kalbą pradedant vėlyvaisiais viduramžiais, baigiant XX a. Jų vardai prisimenami iki šiol ir yra tautos gyvenimo miestuose bei kaimuose pagrindas, jų vardai palaiko mūsų viltis… Branginame šimtus tų, kurie atskleidė mūsų vidinį pasaulį, stengėsi, kad mūsų kalba būtų išraiškinga ir skatintų vaizduotę. „Savojos literatūros istorija“ suteikia galimybę iš naujo atrasti kiekvieną iš jų teisingiausiuose svarbiausio Savojos literatūros kūrinio puslapiuose. Skaitykite! Visi jie gyvi mūsų širdyse…“ Ir leidinio turinys preciziškai argumentuoja, kad literatūros kūriniai skaitytojams – tai ne pabėgimas į fikcijų, vizijų, utopijų ir anachronizmų schemas, o dabarties sukūrimas. Skaityti „Savojos literatūros istoriją“ Lietuvoje, neuždarant sąmonės prieš kitų Europos šalių literatūrą, kur visada yra ko ieškoti, – tai giluminių analogijų visose gyvenimo sferose atradimai. Ir tai remia ir tobulina mūsų sugebėjimus suvokti dabartį.

Leidinį rengė 44 tyrinėtojai iš įvairių mokslo centrų. Jų tyrimo, kuris sudarytas iš 98 apžvalginių ir monografinių skyrių ir publikuotas Savojos akademijos, mokslinis redaktorius – Louis Terreaux (1921–2015), kilęs iš Šamberi. Tai „informacinis sukrėtimas“ rutininių apibendrinimų ir abstrakcijų jūroje, nes nei istorikų, nei knygų, nei interneto, žinančių „viską apie visą literatūrą“, nėra ir šiuolaikiniame pasaulyje.

Savoja… Žemė tarp Ronos ir Izero upių. Jos istorija skaičiuojama nuo Ronos ledynų tirpimo XVIII–XV a. prieš Kristų. XV–VI a. prieš Kristų šioje vietovėje apsigyveno sezoniniai medžiotojai, vėliau čia virė galų, frankų genčių ir kitų nepažįstamų etninių bendruomenių kovos. Nuo 121 m. prieš Kristų, kai Savojos žemėse įsitvirtino romėnai, iki Romos imperijos žlugimo 472 m. V–VI a. frankams priešinęsi ir Merovingams bei Karolingams nuolaidžiavę Burgundijos feodalai, naudodamiesi santuokomis ir karais, įtvirtino Savoją kaip nepriklausomą valstybę. Ji išsaugojo autonomiją 800 metų. Tačiau 1860 m. Napoleonas III prievarta prijungė valstybę prie Prancūzijos Respublikos ir padalijo į du departamentus – Savojos ir Aukštutinės Savojos.

„Savojos literatūros istorijoje“ žodinė kūryba pristatoma nuo pat lotynų kalbos šaknų iki XIV–XV a., kai atsirado prancūzakalbė literatūra. Beje, pirmi prancūziški tekstai Savojoje pasirodė 1250, 1260 ir 1272 m. O lotynų kalba, kaip susirašinėjimo, civilinės teisės aktų ir literatūros kalba, buvo vartojama iki pat 1539 m. Tais metais Pranciškus I valstybinės kalbos statusą suteikė prancūzų kalbai.

Kiekviename „Savojos literatūros istorijos“ skyriuje pateikiamos rašytojų biografijų santraukos, nurodoma, kaip jie susiję su istoriniais įvykiais, paskatinusiais parašyti vieną ar kitą kūrinį, kurie pagal turinį neabejotinai gali būti vadinami ir kronikomis, ir istoriniais romanais. Knygos pabaigoje pateikiama „bibliografinė panorama“. Ją pradeda šv. Amedėjus Lozanietis (Saint Amédée de Lausanne, apie 1110–apie 1159), parašęs aštuonis iškilmingus pamokslus, skirtus Dievo Motinos garbei. O baigia trys produktyviausi literatūros ilgaamžiai: Henry Bordeaux (1870–1963) – romanų „Juodasis ežeras“, „Šviesa kelio gale“ ir 13 tomų memuarų „Vieno gyvenimo istorija“ (1951–1963) autorius; Roger Frison-Roche’as (1906–1999) – knygų apie Alžyrą („Paskutinė migracija“, „Apleistas slėnis“), apie Alpes – kaip alpinistai šturmavo aukščiausias viršukalnes („Didysis kalnų tarpeklis“, „Alpinistų virvės priekyje“), autobiografijos „Saulėlydis“, straipsnių ir reportažų autorius. Amžininkai – „raumenų kulto“ XXI a. liudininkai – teigia, kad R. Frison-Roche’o kūryba tapo aktuali įtvirtinant „plieninių nervų“, „geležinių raumenų“ ir „mąstančios rašytojo plunksnos“, taip pat visų fizinių ir dvasinių-psichinių jėgų dabartinėje filosofijoje sąmoningo balanso išliekamąją vertę, kuri ir šiandien yra neabejotina žmogaus laimės sąlyga. „Savojos literatūros istorijos“ kūrybinių faktų chronologiją vainikuoja poetas Jeanas-Vincent’as Verdonnet (1923–2013) – daugiau kaip 30 poezijos knygų autorius, prakeikęs gyvybės naikinimą visuose įmanomuose mūšiuose ir „mirtinai pavargęs nuo žodžių, nelaimingų žodžių, apvilktų puošniais drabužiais“. Jis tikina, kad „vienintelis duonos grūdas ir keli lašai vandens žemės antpirštyje reiškia visą amžinybę“ ir „…stebuklingo įsiveržimo / sistolės, drėkinančios mūsų / ramybės minutes, / daugina mus erdvėje / kaip vizijas, kurioms mes – matrica!..“ Šiomis eilėmis autorius liudija dvasinio-psichinio nuoseklumo strategijos, įgyvendinamos visą gyvenimą, žmoniškumą, kai kiekvienas komentuoja pragmatizmo efektyvumą pasitelkdamas vaizduotės regėjimus, o idealistines hipotezes koreguoja naudodamasis „pelno prieaugio technologijomis“ ir stengdamasis išlaikyti šių dviejų varomųjų egzistavimo jėgų pusiausvyrą.

Istorijos skyrius „Viduramžiai – nuo Romos užkariavimo ir lotyniškos raštijos iki XIV a.“ suskirstytas į 13 apžvalgų ir 9 monografinius straipsnius. Pradedama nuo lotynų ir frankų bei provansalų kalbų, paskui pereinama prie prancūzų; lotynų – kaip bendravimo raštu ir prancūzų kalbos ribų praplėtimo kalba brėkštant literatūros aušrai: vienuolynų ir pilių, tuomečių raštijos centrų, istorija, pirmi literatūriniai tekstai prancūziškai (XIV–XV a.), poezija, proza, kronikos. Skyrius baigiamas skirsniu „Kitados“ ir Guillaume’o Fichet (1433–apie 1480) kūryba. Apskritai skaitytojui suteikiama galimybė suvokti, kokie sudėtingi minimu istoriniu laikotarpiu buvo literatūros santykiai su tuo, kas priimtina ar nepriimtina, vadinasi, ir nesuprantama kalbant apie graikų ir romėnų palikimą, su tuo, kas kartosis, bet jau taps „sava ir nauja“. „Perėjimas nuo lotynų prie prancūzų kalbos“ daro aktualias tam tikros perspektyvos imanentines paieškas, kai karinė galia ir valdovų valia jau nėra lemtinga. „Nuo praeities – prie kai ko kito“, prie išsamesnės ir patikimesnės įvykių sekos istorijos kronikoje bei dabarties – tokie realybės suvokimo stimulai sujungia į visumą prieinamus šaltinius ir daro juos intensyvesnius, kai intelektinis procesas sutampa ar nesutampa su realios valdžios (ekonominės, karinės, politinės ir bažnytinės) pragmatiškumu.

Prancūzų literatūros istorija prasideda nuo vadinamųjų „Strasbūro priesaikų“ (Serments de Strasbourg), pasirašytų 842 m. vasario 14 d. O vienas seniausių Savojos literatūros lotynų kalba paminklų yra 726 m. įkurto Novalezos vienuolyno kronikos. Jų sudarytojas ar sudarytojai laisvai sieja kronikos ir hagiografijos žanrus su blogio paveikslais ir „nuodingųjų gyvačių antplūdžio“ bėdomis. Tai žmogaus žiaurumo, atskleidžiančio zoomorfinę prigimtį, alegorija. Kronikose ne identifikuojama, kam istorijoje priskiriami tokie piktavališki kėslai: jėgai, fanatizmui, prigimtiniams instinktams ar konkretiems valdžios atstovams, o vaizduojama kaip „dalis realybės“, kuriai naują pavidalą gali suteikti tik visiškas atsiribojimas nuo blogio.

Nuo „stebuklingų“ įvykių hagiografijoje – šventųjų gyvenimo istorijoje – prie visuotinės Savojos istorijos pereinama anoniminėje „Otkombo abatijos kronikoje“, išleistoje lotynų kalba, ir 1416–1419 m. Jeano d’Orville’io „Savojos kronikoje“. Kronikose šventųjų gyvenimo aprašymų logiką lėtai, bet nuosekliai absorbavo bendros ir asmeninės istorijos įvykių srautai, pvz., kaip tai padarė Abrahamas de Vermeilis (1555–1620) – dvidešimt keturių knygų „Šventojo Liudviko gyvenimas“ autorius.

Othono de Grandsono ir Thomo de Saluces’o kūryboje, be nuolatinių viduramžių žanrų – baladžių, pasturelių ir rondelių, priartinusių maldos ir išpažinties ritualus prie asmeninių intymių santykių, bet nenukrypusių nuo „retorikos formulių“, atsiranda asmeniškesnių išankstinių nusistatymų. Tik jie jau priklauso nuo individualios lyrinės situacijos ir būsenos pasirinkimo.

O. de Grandsono „Šv. Valentino sapne“ jaučiamas lyrinis gailestingumas kitam „aš“: „Sužeistieji meilės tokie liūdni, / Kad aš užjaučiu visus įsimylėjėlius, / Ar jie būtų anglai, ar vokiečiai, / Kilę iš Prancūzijos ar Savojos.“ Rondo žanro kovinės apgulties pasakojime, kuriame pabrėžiama laikotarpio rūstybė kaip nuolatinis žmogaus džiaugsmų priešas ir tai penkis sykius pakartojama priedainyje, susitelkiama į laiko tėkmės suvokimą ir emocinius išbandymus pereinant į „kitą amžių“: „Sudie, jaunyste, drauge mano, / Turiu tave palikti, / Nepajėgiu tavęs išsaugoti – / To nenori laikas. / Tačiau tavo dosnios dovanos / Paliks gaivius prisiminimus. [...] Dabar melancholija / Apims mane… / Sudie, mano brangioji jaunyste!“ Lyrinė pradžia, kurios tikrumą atskleidžia vidinės būsenos ir „laiko įstatymo“ realybė, yra rondo turinio atnaujinimo šaltinis. T. de Saluces’o „Klajojančiame riteryje“ didžiausia vertybe laikomas „lyrinis blaškymasis“ ieškant savojo „aš“.

Skyrius „Savojos literatūros aukso amžius – XVI–XVII a. pirmi trys dešimtmečiai“ suskirstytas į 4 dalis: pradedant Karolio III ir baigiant Karolio Emanuelio I valdymu – 27 skyreliai apie atskirų autorių kūrybinių manierų ir žanrų įvairovę 1500–1630 m. Kad socialinės istorijos įvykiai galiausiai tampa literatūros įvykių įžanga, byloja apie tai, kad valdančių personų ir literatų interesai buvo tiesiogiai susiję: Karolio III valdymas chronologiškai sutampa su reformacijos pradžia, Karolio Emanuelio I – su eruditų humanistinės literatūros suklestėjimu.

Hercogas Karolis Emanuelis I (1562–1630), įvairiapusiškai apdovanotas ir išsimokslinęs valdovas, nuosekliai kūrybingas „filosofas soste“, aktyvus savo pavaldinių interesų gynėjas, buvo subūręs plejadą talentingų amžininkų, prisidėjo prie jų gabumų lavinimo ir valstybės gyvenimo tobulinimo. Todėl jo valdymo metai tapo klestėjimo laikotarpiu, kai buvo suvokiama intelektualiai aktyvios valdovo aplinkos reikšmė tiek tobulinant įstatymus ir jų laikantis, tiek įgyvendinant valdžios prerogatyvas. Karolis Emanuelis I Europos literatūros istorijoje buvo ne mažiau produktyvus kaip trys anksčiau paminėti XX amžiaus literatūros ilgaamžiai. Jis yra autorius dar neskaityto ir nenagrinėto didžiulio kūrybinio palikimo, poezijos ir prozos „manuskriptų foliantų“ italų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Įspūdis toks, kad mūsų laikais bijoma atvirumo ir nuoširdumo XVI–XVII a. poeto, kuris galėjo nieko nebijoti ir kaip enciklopedistas mąstyti apie karinę pareigą „Karo aforizmuose“ („Aforismi della guerra“), apie astronomiją, gamtą, meno kūrinius, poeziją, žmogaus psichologiją ir visus žmogaus ryšius su realybe per tikėjimą „Simulacro del vero principe“, „Paralelinių gyvenimų knygoje“ („Libro dei paralleli“).

Karolis Emanuelis I yra biografinio, pastoralinio romano ir asmens „enciklopedinės istorijos“ („Opuscoli“) autorius. Bet jo kūryboje dominuoja poezija meilės, kančios ir tikėjimo temomis. Jo lyrinis herojus visada santūriai reiškia savo nuomonę ir jausmus. Poemoje „Laiko tėkmė“ ir elegijoje „Sudie, sudie, Savoja“ lyrinėje situacijoje visada atsiduriama „prie pražūties krašto“, o tragizmą lemia tai, kad žmogaus vidinis pasaulis yra veikiamas ir viską griaunančių „pragariškų regėjimų, mirtino žiaurumo košmarų“, ir taikių gamtos vaizdų, kurie „vieninteliai… mato daugiau negu visi“. Šešiolikoje ketureilių 15 sykių pakartotas „sudie“ (adieu), ir visur be šauktukų, suvokiamas ne kaip nemokėjimas sklandžiai kalbėti, o kaip miškų, klonių, ežerų personifikavimo priemonė. Jie išaukštinami dėl savo reikšmės ir poveikio išsaugant gyvybę, atmetant mirtiną kerštą. Finaliniame, šešioliktame, posme būtent ši žmogaus ir taikios gamtos „abipusė meilė“ motyvuoja mirčiai į akis žvelgiantį lyrinį herojų nusiraminti: „Sudie, ir daugiau kaip sudie, didžiuliam ežerui, kuris vainikuoja, / Miestus ir pilis, ir tą bokštą, / Aplaistytą krauju, kur ir mano buvo pralietas. / Ar galima mirti garbingiau negu jaučiant meilę?“

Vis dažniau kronikos, traktato, eilėraščio leitmotyvu tampa istorijos „logika“, kur dominuoja „nuvertimas“, „sunaikinimas“, „sutrynimas į dulkes“ („froisser“, „rompre“, „mettre en pouldre“). Atsiranda pagrindas suabejoti pačios istorijos supratimu: „Ar patikės palikuonys mūsų istorija, jeigu mes, liudininkai, viską matę tikrovėje, negalime suvokti, kad tai yra mūsų istorija.“ Atsisakydami vergiško pataikavimo, humanistai suvokė mokantys būti taikdariškesni. Ir „Savojos literatūros istorijoje“ minimose žemėse, kuriose pavyko išvengti dalyvavimo masinėse tragedijose dėl tikėjimo, laiku atsirado iniciatyvų autentiškai ir identiškai perskaityti tikėjimo tiesas, kad dėl „dvasinių konfliktų“ galima kovoti tik su „dvasiniais ginklais“.

Pranciškaus Saleziečio (François de Sales, 1567–1622) „itin prancūziška“ kūryba išskirta šiame skyriuje kaip išimtinis filosofijos evoliucijos pavyzdys. Joje teologinio mąstymo dogmatinės tiesos buvo aiškinamos renesansiškojo humanizmo principais – kad žmogaus prigimtinių, socialinių ir religinių pagrindų pusiausvyra yra galima mokslinėje, istorinėje prozoje ir epinėje poemoje.

Domėjimasis žmogaus prigimties sudėtingumu, saviizoliacija, pabėgimas į camera obscura ar camera lucida tapo protinio ir kūniško dialogo pradžia, kai nebuvo nei idealizuojami, nei angeliškiems prilyginami, bet ir ne demonizuojami kiekvienos laiko akimirkos ir kiekvienos žmogaus kūno ląstelės impulsai. Humanistai jau įžvelgė tai, kas visiškai atsiskleidė XXI a. literatūroje, o ji prisikasė iki pat mikroskopinių gelmių, atomų ir molekulių, neuronų, ląstelių, bakterijų ir virusų, kai kažin kokie 5 tūkstančiai žmogaus organizmo enzimų programuoja 60 trilijonų ląstelių atsinaujinimą, ir didžioji dalis jų atsikuria kas 120 dienų, darydamos poveikį 100 trilijonų įvairių rūšių – maždaug 300 – bakterijų; kai tūkstančiai aktyvių pradinių elementų gamina savo „substanciją“, programuojančią žmogaus būklę bei elgesį, ir leidžia konstatuoti: lengviau sukurti dirbtinį intelektą negu apsaugoti organizmą žmogaus – rutininio vartotojo, nenuilstamai ryjančio antioksidantus drauge su radikalais ir toksinais…

Bet grįžkime į laikus, kai viso to dar nebuvo. Nepaaiškinamas literatūros „aukso amžiaus“ paradoksas yra tai, kad didžiulis Prancūzijos, Italijos, Ispanijos literatūros teatrališkumas, misterijų – bažnytinių veikalų, neturėjusių konkretaus autoriaus, – suklestėjimas XV a. Prancūzijoje nepaveikė Savojos teatro. Žinomas tik vienas kūrinys – 15 veikėjų, 13 971 eilutės, daugybės aiškiai neatskirtų scenų veikalas, kurio pagrindas dar yra ne dialogas, o Romos imperatoriaus Diokleciano, persekiojusio krikščionis ir dėl to sulaukusio atpildo, gyvenimo įvykių atpasakojimas. Drama „La Dioclétiane“ (1580–1590), parašyta Jeano Scybille’io, apie kurio gyvenimą nieko nežinoma, tebėra nepublikuota iki šiol.

Kokia prieštaringa atrodo bet kurio žmogaus veikla nuo tos akimirkos, kai įsitikinimai tampa viršesni už kruopščiai konstruojamą karjerą, atskleidžia François Bonivard’o (1493–1570) – tituluotų miestiečių, kilusių iš Šamberi ir susikrovusių turtus iš tarnybos aukščiausioje Savojos valdžioje, palikuonio – „įsitikinimų atradimo“ ir savo „valdų netekimo“ istorija. XIX a. F. Bonivard’as tapo George’o Byrono poemos „Šiljono kalinys“ (1816) herojumi, o kūrinys tapo romantiškai didingu laisvės siekio apibendrinimu: „Laisvos minties amžina siela – / Šviesiausias esi tu, laisvės kalėjime!“

O iš tikrųjų F. Bonivard’as buvo suimtas ir nuo 1530 m. gegužės 26 d. iki 1536 m. kovo 29 d. kalėjo Šiljono pilies požemiuose už tai, kad gynė Ženevos piliečių laisves. Dėl Ženevoje išplitusios reformacijos, prieš kurią solidariai sukilo tiek pasaulietinė, tiek bažnytinė valdžia, 1526 m. nutrūko Ženevos ir Savojos ryšiai. Ir kai tik F. Bonivard’as viešai prabilo apie savo įsitikinimus, jo socialinis statusas tapo problemiškas: valdžia anuliavo visus giminės apdovanojimus už realius nuopelnus Savojos hercogystės istorijai per tris šimtmečius. Išleistas iš kalėjimo F. Bonivard’as grįžo į Ženevą, laimėjo varginamą teismo procesą ir pasiekė, kad 1538 m. vasario 8 d. jam būtų atkurtos visos teisės. Atsikovojęs socialinį statusą ir ekonominę nepriklausomybę, F. Bonivard’as vėl įsitraukė į aktyvią humanistinio švietimo veiklą. Galiausiai jo intensyvios studijos ir patirtis socialinės istorijos srityje buvo apibendrintos „Ženevos kronikose“, „Nuomonėse ir išvadose apie klerikalų valdymą“, „Minčių santraukoje apie popiežių“ ir tik 1865 m. išleistose „Apmąstymų apie reformaciją santraukose“. Visuose šiuose darbuose monarchijos, aristokratijos ir Bažnyčios valdymo praktika kruopščiai ir objektyviai išanalizuota istoriko ir liudininko.

F. Bonivard’as, suvokdamas socialinės tikrovės ir religinių įsitikinimų prieštaravimus, padarė išvadą, kad Bažnyčia ir tikėjimas visada atsiduria tarp dominuojančių jėgų, diktuojančių sąlygas, ir tikinčiųjų įsitikinimų. Vengdamas spekuliacijų, autorius maksimaliai tiksliai rekonstravo pasauliečių ir Bažnyčios magnatų sprendimus, nors šie visaip stengėsi atitraukti amžininkus nuo savo tikrųjų tikslų ir interesų. Pasirodo, kad visais atvejais, kalbant tiek apie liberaldemokratinę, tiek apie despotišką oligarchų valdžią, pavaldinių ir valdančiųjų gyvenimas buvo apribotas griežtai vykdytinais įstatymais. Veikale apie klerikalų valdymą, kaip „sankcionuotą iš viršaus“, F. Bonivard’as rašė: „Tokie tie bažnytiniai reikalai: vieni nori paklusti Mozei, kiti – Mahometui, treti – popiežiui, dar kiti – Evangelijai. Visa ši painiava yra atmestina, nes, kad ir kokių įstatymų mes laikysimės, visada būsime tik žmonės – Adomo vaikai, vadinasi, ir nuodėmės vaikai.“ Pakartota beveik pažodžiui: žmogui sunkiausia paklusti „paprastoms katekizmo tiesoms“. F. Bonivard’as konkrečiai vertino realios valdžios praktiką atskiruose epizoduose, tačiau buvo įsitikinęs, kad Bažnyčia gali prisidėti prie įstatymų stabilizavimo socialiniame gyvenime ir, naudodamasi besąlygišku autoritetu, numalšinti visų klasių kraštutines pretenzijas bei egocentrizmo apraiškas.

Vienas humanistų eruditų, kilusių iš Savojos, buvo Sébastienas Castellionas (1515–1563), „Dialogo“ (1544) autorius. Jis atliko didžiulį darbą: išvertė visą Bibliją, iš pradžių – į lotynų (1551), o paskui – į prancūzų kalbą (1555). S. Castelliono darbas „Apie netikėjimą ir tikėjimą, tamsumą ir švietimą“ buvo toks aktualus, kone peržengiantis intelektualinio atvirumo ribas, todėl, suprantama, rizikingas, kad dienos šviesą išvydo tik XX a. Kaip pasakoja amžininkai, „Dialogo“ autorius buvo „be galo malonus, paprastas, visiškai negudraujantis žmogus, kuriam nerūpėjo nei ambicijos, nei tuštybė ir kuris visiškai nesigėdijo sunkaus darbo, kad palaikytų savo ūkį“. Anglijos karaliui Eduardui VI skirtame lotyniškame Biblijos vertime jis kaip manifestą deklaravo sąžinės laisvę ir nepriklausomą tyrimą, nes šie dalykai vieninteliai mažina prieštaravimus, iš principo atmeta neapgalvotą paklusnumą tiek pasaulietiniam, tiek bažnytiniam diktatui, autoritarizmui ir dogmatizmui. Laiške Anglijos karalienei Elžbietai I S. Castellionas primygtinai reikalavo neleisti naudoti ginklų kilus dvasiniams ginčams, nes „blogio nugalėti blogiu neįmanoma“, ir ragino įveikti priešininkus „tiesa, meile, pakantumu, gerumu bei kantrybe“, t. y. kvietė vadovautis etiniu maksimalizmu.

Toks pat nuoseklus dogmatizmo priešininkas S. Castellionas buvo ir per debatus su Jonu Kalvinu (Jean Calvin) apie laisvę, kuri vienintelė priartina protą prie dvasinių vertybių esmės. Kad ir kieno ar kokioje doktrinoje S. Castellionas įžvelgdavo represinio dogmatizmo užuominų, jis rasdavo argumentų, paneigiančių voliuntaristines pretenzijas. „Dialogo“ autorius to meto eruditams tapo humaniško išsimokslinimo, įsitikinimų pusiausvyros, nepaperkamumo, neklystamumo ir visavertės gyvenimo praktikos etalonu. Fribūro universiteto profesorius Yves’as Giraud (1937–2008) S. Castellioną pavadino „tikruoju Nobelio taikos premijos laureatu dar prieš kelis šimtus metų iki jos įsteigimo“.

Vienu XVI a. literatūros leitmotyvų tapo tam tikros vietos, kaip pasaulio dalies, suvokimas. Atsirado vietinės kraštotyros, atskiro miesto (cranographie) ir šalies (chorographie) aprašymai. Tie žanrai buvo jau be socialinės realybės griežtos redukcijos. Iš jų išsiskiria „Savojos vaizdai“ („Chorographia“, 1571), Jacques’o Delexi (1504–1574) ir Marco-Claude’o de Buttet (1529/1530–1586) „Savojos apologija“ („L’Apologie pour la Savoie“, 1554), kur įžvalgiai išryškinama tai, kas skatina aktyvią taiką ir priešišką nesantaiką.

Skyrių „XVII ir XVIII a.“ sudaro skirsniai „XVII a.“, „Savoja ir autorių paieška“, „XVIII a. ir Revoliucija“, įskaitant trylika skyrelių apie konkrečius autorius. Šioje leidinio dalyje, kuri chronologiškai sutampa su absoliutizmo ir klasicizmo formavimusi Prancūzijoje, aprašomi painūs to laikotarpio literatūros istorijos debatai, susiję su reformacijos vertinimu, rūmų tolerancijos esme ir ribomis, teisingumo praradimu per pilietinius ir religinius karus. „Laukimo fenomenas“ išryškėjo drauge su rašytojų atstumu nuo valdančiosios hierarchijos ir nomenklatūros. XVII a., sunkių imperatyvų ir absoliutizmo krizių laikotarpiu, šis fenomenas turėjo kategoriško susvetimėjimo išraišką. Jau ne idėjų sekėjai, išminties ir erudicijos entuziastai, būręsi aplink meno globėjus, kurie vertino išsimokslinimą kaip gebėjimą elgtis pagal įsitikinimus, o neklystanti humanitarinė nomenklatūra ir jos pragmatinė ideologinė retorika savitai aiškino proto bei aistrų konfliktą klasicizmo tragedijoje, kur aistromis buvo vadinama viskas, kas trukdė nusilenkti absoliučiai valdžiai. Nomenklatūros imperatyvuose atsirado literatams taikomų reikalavimų besąlygiškai paklusti hierarchijai. „Literatūrinis kūrybiškumas“ tapo viena iš intelektinio gyvenimo valdymo sričių, o literatūra – „visur esančia“ ir efektyvia socialinės psichologijos, luominio statuso ir didikų, aristokratų bei miesto buržuazijos prerogatyvų programavimo ir kontrolės priemone.

Tipologinis valdžios paskirties panašumas, nors jos mastas Šamberi ir Paryžiuje buvo skirtingas, panaši pragmatiška taktika įgyvendinant pavaldinių teises ir išlaikant valstybės vientisumą bei autonomiją, nuolat didėjanti Savojos integracija, Paryžiaus didikų ambicijų literatų atžvilgiu „mėgdžiojimas“ – visa tai vertė Savojos kūrėjus nepasitikėti tikraisiais mecenatų globos motyvais. Tapo aišku, kad literatūrinė kūryba atsidūrė tarp dviejų nuolat veikiančių jėgų. Kalbant apie literatus, tai buvo įsitvirtinimo galimybių paieška ir noras pripažinti jų darbo rezultatus vertingais, o turint omenyje neribotą valdžią – asmenybės statuso ir kūrybos turinio pritaikymo absoliutizmo reikalavimams įgyvendinimas.

Klasikiniu pavyzdžiu, kas vyko XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais, kaip tendencingai buvo vertinama autorių asmenybė, jų kūryba ir karjera rūmuose, tapo Théophile’io de Viau (1590–1626), Liudviko XIII oficialaus poeto, – tai aukščiausias titulas, kokį galėjo gauti tų laikų literatas, – istorija. Kaip atskleidė pastarųjų dešimtmečių tyrimai, jo globojimo istoriją galima vadinti universaliu visų aristokratijos sluoksnio globėjų deklaracijų testu. T. de Viau buvo lyg tarpininkas tarp Paryžiaus ir Savojos literatų, tik karalius savo luomo hierarchijoje – „pirmas tarp lygių“, o poetas – „pirmas tarp nelygių“: likdavo tik priemone politiniams tikslams, nors turėjo didelį literatūrinį talentą. Politikoje karaliaus oficialaus poeto kilmė buvo laikoma „absoliutizmo strategijos ir taktikos“ priemone įvaizdžiui stiprinti per iškilmingas išvykas į miestus, kurie sutiko su taikos sąlygomis, tuo metu protestanto iš pietų, priėmusio katalikybę 1622 m. pabaigoje, pasirodymas prie monarcho demonstravo rūmų toleranciją ir kūrė valdovo kaip taikdario aureolę.

Ir tuo pačiu laiku valdovų „projektuose“ pasireiškė karo tendencija: 1600 m. karas su Prancūzija, 1618 m. – Trisdešimties metų karo pradžia, 1630 m. Liudvikas XIII ir karaliaus pirmasis ministras Richelieu užkariavo Savoją ir Pjemontą, 1631 m. gegužės 30 d. Gastonas Orleanietis paskelbė karą dėl dinastinių konfliktų… Kai 1620 m. pradžioje kariniai planai privertė nutilti taikos šalininkus, prasidėjo persekiojimai – rūmų literatui jie baigėsi visišku krachu. Visus T. de Viau bandymus gintis įvairios institucijos ignoravo, visus argumentus vadino melagingais, ir tik dėl to, kad persekiojimą inicijavo visagalis Liudviko XIII favoritas, kuris įtarė oficialų karaliaus poetą pamfletų apie jį autoryste. T. de Viau sulaukė griežčiausios bausmės – tremties, dvejus metus praleido kalėjime, vėliau pasiekė, kad byla būtų peržiūrėta, bet gyvenimo negandos išsekino poetą ir 1626 m. rugsėjo 25 d. jis mirė.

Visa tai aiškiai parodo, kad rašytojo statusas ir jo kūryba buvo griežtai ribojami pagal politikos interesus, visi santykiai siejami su autoriaus socialine padėtimi ir literatūros bei istorijos socialiniu vaidmeniu. Asmens ir autoriaus teisės turėjo mažai reikšmės: kūryba ir asmeninis gyvenimas tokiomis sąlygomis atrodė lyg santykinės sąvokos. Jos buvo tapusios spekuliacijų ir profanacijos objektu. T. de Viau naudojosi laisvės kategorija kaip priemone despotizmui atskleisti, o laisvės šalininkai – libertinai – nuo pat pradžių buvo pripažįstami kaltais. Poetas savo kūryboje laisvę siejo su taikingumo koncepcija, su tvarkos palaikymu pagal „…Įstatymų Šventą Didenybę…“ („…la Sainte Majesté des Loix…“), su žmogiškųjų silpnybių, įskaitant ir valdovų pomėgius bei aistras, supratimu. Tačiau šios autentiškos autoriaus pažiūros buvo ignoruojamos, niekinamos ir vadinamos spekuliacijomis.

T. de Viau gyvenimo kelias atskleidžia faktą, kad viskas, ką darė valdžia kaip tik jėga, griovė žmogaus įsitikinimus ir jo prieraišumą taip, jog net vaikų meilė tapo tragiško tėvų nesusipratimo priežastimi (tragedija „Piramas ir Tisbė“). Poeto likimo tragedija privertė Prancūzijos ir Savojos rašytojus būti atsargesnius ir laikytis atokiau nuo valdančiųjų. Paradoksalu, tačiau visi šie įvykiai išvadavo iš iliuzijų apie literatūros vaidmenį tobulinant valdžios praktiką. Kūrėjai suvokė, kad tai, kas anksčiau buvo aiškinama kaip klaida pasirenkant mecenatus, pasirodo, turėjo visiškai skirtingą pagrindą ir mastą. Išvados, susijusios su T. de Viau istorija, pakeitė visos literatūros koncepciją. Pagaliau tapo aišku, kad nei XVII a. pirmojo ir antrojo dešimtmečių kūryba, nei patys autoriai nebuvo nepriklausomi. Tuomet apsišvietusių literatūros žinovų būta nedaug, visuomenės nuomonė apie rašytojus ir jų kūrinius dažnai formuota remiantis spėliojimais ir samdomos „rėksmingos gatvės spaudos“ iškraipymais. Kūrėjai visiškai priklausė nuo rūmų, favoritų ir mecenatų. Kuo skubiau pasirinkti globėją buvo neišvengiama – jis galėjo apginti nuo neklystančiųjų persekiojimo, o šios klasės atstovai tai, kas neatitiko jų interesų, skelbė kaip Dievo kerštą, siunčiamą „Paryžiui ir visai karalystei“. Bauginimas tapo pavaldinių kontroliavimo priemone.

XVII a. Prancūzijoje klasicizmo tragediją atspindėjo Théophile’io de Viau, Pierre’o Corneille’io, Jeano Racine’o kūryba. To meto Savojos literatūroje vyravo epistolinis žanras. Rašomi laiškai leisdavo išlaikyti atstumą nuo tragedijos. Jos „etatiniu“ veikėju dažniausiai tapdavo koks nors valdžios atstovas, susidūręs su pareiga ir prievole, dėl kurių galėdavo padaryti daug, jeigu ne viską, ir aistromis, kurioms paklusdamas arba pats visko netekdavo, arba priversdavo kitus viską prarasti. Laiškas, susijęs su konkrečia socialine, gyvenimiška situacija, turintis konkretų adresą ir numanomą atsakymą bei problemų sprendimą, buvo pripažįstamas kaip patikimas istoriją liudijantis dokumentas. Savojos gyventojai, kurie labiau gilinosi į tai, kas realiai išgyventa, epistolinio žanro ypatumus vertino kaip adekvačias pastangas vengti fikcijų, nors ir įspūdingų, kai žiūrovams rodomas pražūtingas aistrų diktatas ir taip tobulinamas noras mąstyti. Kalbos ištekliai išreikšti tam, kas realiai patirta, buvo vertinami labiau negu tai, kas priklauso nuo autoriaus valios. Todėl Claude’o Favre’o de Vaugelas (1585–1650) „Pastabos apie prancūzų kalbą“ („Remarques sur la langue française“, 1647), pabrėžiančios kalbos reikšmę ir jos galimybių supratimą, tapo „bestseleriu“ kaip vienintelis klasicizmo veikalas Savojos literatūroje.

 

2017, Šamberi–2020, Vilnius

 

Vertė Ramutė Duobaitė