Norėtum, kad nesudegtų

Visi žino, kad į svetimus širdies reikalus nėra labai gerai lįsti, net jei nuotoliniu būdu, per atstumą, kai veikėjai jau kitame pasaulyje. Bet buvo senas, gražus atvirukas, pilnas kalėdinės nuotaikos. Šįmet jos ne per daugiausia teko. Norėjosi darsyk pamėginti, iš naujo, kitaip.

Du atviruko veikėjai, jis ir ji, buvo kartu laimingi dvi savaites nuo Kalėdų iki Trijų Karalių šventės. Nežinau nei jų tikrų vardų ar pavardžių, nei amžiaus, nei likimų. Ar vietos, kur prieš 84 metus jiedu leido savo laimės dienas. Bet juo ramiau juos dabar viešai minėti. Greičiausiai abu labai jauni. Atvirukas – jo kūrinys. Rašytas jau po visko sausio 11-ąją. Pašto ženklo ir adreso nėra, taigi ne šiaip paprastas proginis atvirlaiškis. Mano vaikystės knygutėse tokius ypatingus sveikinimus nešiodavo seniai besmegeniai, zuikučiai ar voveraitės. Kas žino, gal ir šis ėjęs panašiais keliais.

Svarstau sau, kiek kartų jos čia viskas išnarstyta, iščiupinėta po vieną žodelį. „Taip greitai prabėgusiems, brangiems, gražiems, jaukios Kalėdų žvakutės apšviestiems mūsų vakarams pasibaigus“, – čiauška jis. Paskui tvirta priesaika: „Manyje to drauge leisto laiko vaizdas yra dabar ir bus visad gyvas bei ryškus.“ Rašysena daili, išlavinta, nė vienos klaidos. Jaučiasi nepriklausomos Lietuvos mokykla, perskaitytos knygos. Studentas, gimnazistas? Kas dar būtų turėjęs dvi savaites Kalėdų atostogų. Laiško adresatė vadinama Ziulka. Niekaip neiššifruosi. Jis pats pasirašęs net penkiais vardais, matyt, spalvinga asmenybė ar kad antroji pusė buvo lakios vaizduotės. Žirnelis, Žvirblelis, Drioba ir kt. Sentimentalūs daugtaškiai. Paprotys tokiose istorijose duoti naujus vardus pažįstamas. Net pats Jėzus taip elgėsi. Iš Simono, Jono sūnaus, padarė Kefą. Tomas buvo pramintas Dvyniu. Po tam tikrų kontaktų savaime atsiranda keisčiausi nauji vardai ar net naujas žodynas, prieinamas tik dviem. Veikimas čia visai kaip šventųjų sakramentų.

Be pačios Ziulkos, turbūt niekas kitas nebūtų saugojęs to popierėlio. Per karus ir okupacijas. Relikvija? Atvirukas neatrodo kaip seniena, visas švarus ir lygus. Buvo slepiamas? Kažin kas nelegalaus ir uždrausto vyko per anas Kalėdas? Ar paskui nutiko tragiška atomazga? Žvirblelis prapuolė? Gal dar blogiau?

Žiūriu, kaip sniegas antra para klojasi ant stogų, lipina langus, klykina alkanas varnas, griauna medžius, o negana to – ir visi neatšaukti draudimai, ir man vaidenasi, jog supratau, kodėl taip parūpo svetimi širdies reikalai. Duokite tokių istorijų, ir būsime pandemijos nugalėtojai. Patikimas imunitetas nuo karo, maro ir bado. Negi naujiena? Amoris laetitia. Popiežius pavadino šiuos metus tuo vardu, liepęs iš naujo skaityti prieš penkerius metus išėjusį jo laišką apie meilės džiaugsmą. Nuostabus priešnuodis. Šūkiai saugoti save ir kitus, ypač leidžiami bažnytiniais kanalais, bejėgiai prieš kovidą. Dar ir juokingi.

Praėjus dešimčiai metų po Ziulkos ir Žvirblelio didžiosios laimės, Pasternakas sukūrė savo garsų eilėraštį apie žiemos naktį. Ten irgi kasdien pūga be perstojo, visos sniego formos. O kambary ant stalo vis dega ir dega žvakė. Kaukšteli į grindis nuaunami bateliai, juda, kryžiuojasi palubėje šešėliai, vaškas tirpdamas tarsi ašaromis sulaisto drabužius. 1946-ieji. Pats NKVD siautėjimas. Žvakė dega, nesudega. Stipriau už žiemą, už baimę, už mirtį?

Kunigas Česlovas Kavaliauskas yra pranašavęs, jog amžinojoje dangaus karalystėje be galo prasiplės asmeninės meilės horizontai. Taigi anie kalėdiniai Ziulkos ir Žvirblelio vakarai turbūt tyvuliuoja dabar po visą kosmosą. Jeigu tikime trumputės maldos galybe, argi čia būtų prasčiau prieš Dievo sostą?

Dar norėjau sakyti, kad su Viešpačiu dabar nei sunkiau, nei lengviau negu normaliais laikais. Kas šaukiasi jo, tas ir prisišaukia, bendrauja, karantinas jokia kliūtis. Yra dvasinė Komunija, nepavaldi aplinkybėms. Ir šiaip visais laikais viskas šioje srityje vyksta dvasiniu būdu. Ir kai žmogus pareiškia, kad jo daugiabutyje Dievas lygiai arti kaip ir šventovėje, tai gryniausia tiesa. Todėl ir aimanuojame, jog sunkiausia ne kad Dievas toli nuo mūsų vargų, bet kad nėra žmogaus šalia. Nepaspausi rankos, neapsikabinsi. Dėl to net einama į gatves, keliamos riaušės.

Pasigėrėjau Ziulkos ir Žvirblelio Žirnelio žvakute, bet man nesuveikė. Iš tikrųjų su Viešpačiu paprasčiau, nes, tau nutolus, pasiklydus, jis visuomet lauks prie durų, bus laimingas, kad grįžti. Mazgos kojas, gydys žaizdas, kvies pusryčių. Vienu balsu dabar visi traukia bažnyčiose apie jo didelę ir meilingą širdį.

O apie mūsų širdį Šventajame Rašte pasakyta, kad ji maža, nepastovi, nepasotinama. Užuot pasidžiaugęs prisiminimų kolekcija, pasišaukiau pagalbą ir be gailesčio sudorojau savo Kalėdų eglutę. Sugrūdome į juodą šiukšlių maišą, tarsi negyvą kūną. Mikliai sušluoti spygliai. Viens du, ir baigta. Pandemija išmokiusi greitumo.

Tebesninga. Viskas, iki gavėnios reikia pasiduoti pūgai.