Nesenkantys atminties šuliniai

Audronė Girdzijauskaitė. Atminties šuliniai. Atsiminimų romanas. V.: Homo liber, 2020. 328 p.

Jeigu visi istorijos mokslo veikalai, o ypač mokykliniai vadovėliai, sąmoningai ar nesąmoningai vis kuria naują, šiuolaikinėms mitologijoms tarnaujančią praeities versiją, tai kurgi žvelgti autentiško „prarasto laiko“ beieškantiems? Manau, daugiausia objektyvumo, kad ir kaip būtų keista, galima įžvelgti subjektyviuose amžininkų, ypač „sėdinčių po šakom akacijos baltos“, liudijimuose. Ir nors dažnai tuose skirtingo talento ir skirtingos vertės atsiminimuose aptinkame nuotraukų ir pasakojimų, kuriuose „tas trečias iš kairės nuo manęs – popiežius“, jie unikalesni ir patikimesni už oficialių to laikmečio istoriografų ideologizuotus darbus. Skaitytojo troškimas – gauti daugiasluoksnės, neišvalytos gyvenimo rūdos, išgirsti paprastą ir kartu tokį talpų, kaip Marcelijaus Martinaičio, liudijimą „mes gyvenome“ – turbūt ir yra viena iš memuaristinės literatūros neblėstančio populiarumo priežasčių.

Daugybė karantino metu suvaržytų žmonių, persisotinusių internetinių „influencerių“ ir kitokių, anot Juozo Erlicko, „personažų oranžinių“ išgalvotais svetimais gyvenimais, nori nenori pasineria į gyvenimo normalybėje prisiminimus. Ir nors psichologai esantiems pandeminėje atskirtyje, o ypač vienišiems žmonėms, pataria to nedaryti, nes po nostalgiškų kelionių į praeitį gali būti dar sunkiau išgyventi visais atžvilgiais skurdesnę dabartį, pats mūsų vienatvės ir streso alinamos psichikos kompensacinis mechanizmas veda mus ten, kur gal tikrai šiandien nederėtų grįžti… Puikiai prisimenu, kaip mane, ką tik į GITIS’ą Maskvoje įstojusį ir gerokai nuo triukšmingo gyvenimo garsiajame Trifonovkos bendrabutyje suglumusį aštuoniolikmetį geltonsnapį, dvi vyresnės studentės kas sekmadienį kviesdavo pusryčių į savo jaukų kambarį. Visada leisdavo tą pačią Aleksandro Vertinskio plokštelę, o aš turėdavau išspręsti jų amžiną ginčą – išgirsti ir pasakyti, ar jis dainuoja „reik gyvent, nereikia prisiminti“ ar „reik gyvent ir reikia prisiminti…“

Vis dėlto atokvėpyje tarp dviejų karantinų vykstu iš taško A į sostinę, nes tik ten ir, pasirodo, tik viename knygyne galima įsigyti leidyklos „Homo liber“ ką tik išleistą Audronės Girdzijauskaitės atsiminimų romaną „Atminties šuliniai“. Šios teatrologės recenzijų, dažniausia spausdintų „Literatūroje ir mene“, nuo jaunystės laukdavau su nekantrumu. Patraukdavo ne pats spektaklio vertinimas ar teatrologinės įžvalgos, nors jos irgi gerokai skirdavosi nuo kitų kolegų, bet labai savitas autorės sceninio vyksmo matymas. Sakyčiau, gebėjimas atskleisti metafizinį to vyksmo matmenį – aišku, jeigu toks ten būdavo. Beje, vėliau teatrologė yra recenzavusi ne vieną ir mano statytą spektaklį, bet kadangi iš jos, regis, sulaukiau daugiau pylos nei pagyrų, manau, kad šiuo atveju režisieriaus refleksija apie kritikės knygą nesukelia interesų konflikto. Ne taip seniai (o gal jau ir senokai – laiko išgyvenimas besitęsiančiame karantine darosi vis reliatyvesnis) „Šiaurės Atėnuose“ pradėjo rodytis stilingi, labai saviti teatrologės prisiminimų fragmentai, vėliau jie sugulė į dvi mano vienu ypu prarytas knygas „Atminties salos“ ir „Nutolę balsai“. Taigi trečiąją knygą skaityti pasirodė tiesiog būtina, nepaisant visos nostalgijos bangų baimės. Juolab kad tame pačiame GITIS’e studijavau, tame pačiame jau minėtame bendrabutyje gyvenau, su daugeliu tų pačių žmonių bendravau. Kadangi tais pačiais keliais perėjau, tik 15 metų vėliau, man „Šulinių“ skaitymas – atsiminimai kvadratu, nes, sužinodamas, kas ir kaip ten buvo iki manęs, niekaip negaliu to negretinti su „savo laikais“…

A. Girdzijauskaitė knygą įvardija kaip atsiminimų romaną, čia pat pridurdama, kad iš literatūros vyrų, skaičiusių knygos ištraukas, girdėjusi, jog „trūksta romano, trūksta intrigos“. Prie autorės teiginio, kad „kai myli gyvenimą, tai tavo santykis su juo ir yra romanas“, pridėčiau visą knygą persmelkiantį labai asmeninį romaną su bendramoksliu Piotru Fomenka. Esminė knygos ašis – jaunos merginos iniciacijos į suaugusiųjų gyvenimą, jos vidinės evoliucijos skausmingi procesai. Tai leidžia knygą skaityti kaip europinėje literatūroje plačiai žinomą, bet mūsų literatūroje ne itin paplitusį auklėjamąjį romaną. Tai ir novelių romanas, nes kiekvienas knygos skyrius, turintis savo veikėjus, atmosferą, dinamiką, yra nedidelis užbaigtas, kruopščiai nušlifuotas literatūros kūrinys. Vienas skyrius taip ir vadinasi – „Piotro novelė“. Iš tėvų globos Vilniuje į savarankišką studentės gyvenimą metropolijoje išsprūdusi jaunutė mergina pastabiai ir godžiai fiksuoja pirmuosius visą SSRS ir Rytų Europą kausčiusio stalinistinio įšalo tirpimo ženklus. Perkeltine prasme kalbant, „apšalusių tramvajų languose matėsi žmonių kvėpavimo atšildytos akutės, pro kurias į gatvę žvilgčiojo keleiviai“, tarsi bandydami įžiūrėti menkutes žmogiškumo prošvaistes totalitarizmo tamsoje ir represijų baimės sukaustytuose aplinkiniuose. Jaunam žmogui šiandien gali pasirodyti visiškai nesuvokiamos autorės replikos, kad tais laikais nebuvo priimta reikšti užuojautą sūnelio netekusiam kurso draugui ar domėtis instituto bibliotekininkės, su kuria susidraugauta, vyro sužeidimais per karą. Autorė neaprašo (išskyrus 1957 metais Maskvoje vykusį tarptautinį jaunimo ir studentų festivalį) to meto riboženkliais tapusių įvykių – spontaniškų poezijos skaitymų prie Majakovskio paminklo, „Sovremenniko“ teatro atidarymo ar studentijos minių, besiveržiančių į bendraamžių poetų kūrybos vakarus Politechnikos muziejaus salėse, ką ir kalbėti apie komunistų partijos suvažiavimus ar pučiamą kosmoso užkariavimo mitą, tačiau labai pagaviai ir jautriai atskleidžia atšilimą bei orumo pabudimą žmonių sielose.

A. Girdzijauskaitė, šiltai pristačiusi savo įvairiataučio teatrologų kurso draugus, įvardijusi jų labai skirtingus profesinio domėjimosi objektus, po paskaitų ar ilgų valandų senovinėje instituto bibliotekoje aprašymų nardina juos į „malonumų sodus“. Jaunuoliai atranda įdomiausias iš letargo bundančio megapolio vietas – triukšmingas istorines gatves ir aikštes, muziejus, kavines. Maskvai būdingomis „električkomis“ lanko nepakartojamus pamaskvio kampelius, slidinėja, renkasi tai pas vieną, tai pas kitą kursioką maskvietį. Mezgasi romanai, kurių vieni išsipildo, o kiti ne, nes dar galioja gyvenimus griaunantis draudimas kurti šeimas su užsieniečiais… Mane jaunystėje glumino tėvų ir jų draugų pasakojimai apie gimnazijoje vaidintus spektaklius, rengtus „roboksus“, įvairius nuotykius. „Kaip jūs galėjote linksmintis? – stebėdavausi. – Juk buvo karas, nacių okupacija!“ – „Taip, – atsakydavo jie, manęs neįtikindami. – Bet tai buvo ir mūsų vienintelės jaunystės metai!“ Tik žymiai vėliau supratau, kad karo, okupacijos, pandemijos metais žmonės, o ypač jaunimas, turi gyventi savo gyvenimą, aišku, neprarasdami sveiko proto ir padorumo. Tai, kad autorės kursas buvo išsklaidytas, o ir ji pati pašalinta iš instituto, tik įrodo, kad bandymas gyventi pilnakraujiškai buvo ir jų kova už laisvę plačiąja prasme, nors ir brutaliai užgniaužta. Knygoje labai įtikinamai atskleidžiama priešprieša tarp vis labiau per geležinę uždangą besiskverbiančios vakarietiškos jaunimo kultūros ir režimo pakalikų pastangų bet kuria kaina išlaikyti žmogų valstybei priklausančiu varžteliu. Įdomu pajusti ir skirtingas tos įtakos bei jos padarinių „dozes“ priešingose trasos Vilnius–Maskva pusėse. Kalbant apie buitį, moldavų rašytojas Jonas Drucė sovietmečiu yra rašęs, kad „kas Kaune vadinama pienu, Maskvoje vadinama grietinėle“, o „Pravdos“ kultūros įvykių apžvalgininkė, pažiūrėjusi Kauno dramos teatro spektaklius, anuomet manęs klausė, ar aš suprantąs, kad mes gyvename lyg „pas Kristų užantyje“…

Namus ir Vilniuje likusią tėvų šeimą autorė visada aprašo su meile ir išskirtine pagarba. Kiekvienas lietuvis, sovietmečiu studijavęs Maskvoje ar Leningrade, rado antrus namus rusų inteligentų šeimose. Apsilankymas pas kad ir sunkiomis sąlygomis „komunalkose“ gyvenančius žmones apgaubia tikru rusišku vaišingumu ir nesumeluotu širdingumu. Jie dalijasi represuotų šeimų istorijomis ar buvusio gyvenimo relikvijomis. Legendiniai pasisėdėjimai virtuvėse buvo ryškus kontrastas oficialaus gyvenimo šiurkštumui ir nesibaigiančiais metro koridoriais plūstančios minios abejingumui. Čia paminėsiu tik, atrodė, amžinąją GITIS’o bibliografę Tatjaną Sergejevną. Mano studijų laikais ji buvo jau visai žila, visada su šūsnimis bibliografinių kortelių rankose, atidžiai sekė ir žinojo visas ne tik Rusijos, bet ir pasaulio teatro naujienas, tendencijas, madas. Tatjana Sergejevna, krestelėjusi savo stilingai kirptą galvą, visada smulkiai klausinėdavo, kaip gyvena, ką dirba, apie ką rašo Audronė. Ir ne tik ji. Jai rūpėjo po vyro mirties pas ją skirtingais laikotarpiais gyvenusios Dalia Tamulevičiūtė, Regina Steponavičiūtė, kiti lietuviai studentai. Knygoje sujaudina epizodas su atgal į Vilnių grįžusiu Tatjanos Sergejevnos laišku. („Tas pats GITIS’as“ vadinasi neseniai į rankas patekusi maskviškių išleista atsiminimų knyga apie mūsų Alma Mater. Jeigu pradėčiau lyginti ar toliau tęsti Audronės ir savo istorijas, šis mano atsiliepimas apie jos knygą turbūt išsitęstų į kitą knygą, tad apsiribosiu pasakydamas, kad mano laikais bufetas ir jo meniu liko beveik nepakitę, o man dar irgi dėstė garsusis teatro istorijos profesorius Bojadžijevas. Pasidalysiu ir dar vienu atsiminimu: po instituto baigimo būdamas Maskvoje ir nostalgijos vedamas, visada stengdavausi aplankyti šią tokią širdžiai mielą, pačiame Maskvos centre senoviniame dvarelyje prisiglaudusią vietą. Paskutinį kartą prieš kokius penkerius šešerius metus į RATI pervadintą institutą nebuvau įleistas, nes neturėjau rašytinio leidimo, kurio iš manęs pareikalavo pagal visas taisykles įruoštame saugos poste įsikūręs uniformuotas budėtojas. Kai it musę kandęs sliūkinau šalin dabar jau irgi pervadintu Sobinovo skersgatviu, virš instituto pastato sutvisko vaivorykštė…)

Man atrodo, kad autorė kai kuriuos knygos skyrius gal sąmoningai, o gal ir nesąmoningai punktyriškai stilizuoja rusų autorių kūrinių maniera. Skaitant knygą, žavi meistriški Vilniaus rudens, Maskvos ir pamaskvio žiemos, Nidos ir Palangos vasarų, pasivaikščiojimų Žaliakalnyje vaizdai, pamatyti tarsi per Ivano Turgenevo prozai būdingą elegišką ir elegantišką nostalgijos rūkelį. Skyriuje „Lyg topolių baltais pūkais“ atkuriama Piotro apvaginimo scena sukelia tą patį skaitančiojo tiesiog fiziologinį gėdos bei atjautos pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems jausmą kaip ir garsioji analogiška Sonečkos scena Dostojevskio romane. Na, o santykiai su P. Fomenka kartkartėmis įgyja dostojevskiškų sadomazochistinių bruožų.

Kai įstojau į GITIS’ą, jaunas, talentingas, „valdžiai atrodęs ideologiškai nepatikimas“ režisierius P. Fomenka, kuris turėjo kovoti su sovietine cenzūra dėl kiekvieno savo spektaklio, teatro jaunimui atrodė užkrečiamas ir žavintis pavyzdys. Iki šiol atsimenu tada įstrigusią jo draugo bardo Julijaus Kimo sukurtą dainelę iš Leningrade uždrausto jų spektaklio pagal Shakespeare’o pjesę „Kaip jums tai patinka“: „Tai pakalbėkime apie Fortūną, apie likimo valią, lemtį, apkaltinkime ją chaltūra, apie save – pamirškime.“ Šie ironiški žodžiai lyg ir tiktų dešimtmečiais užsitęsusiam, į įstatymiškai „taisyklingą“ šeimą neišaugusiam studentės ir tipiško maskviečio romanui apibūdinti. Skaitydamas labai atvirus, bet niekur savo ar partnerio orumo ribų neperžengiančius žmogiškosios dramos puslapius, negali nuspręsti, kiek jai įtakos turėjo aplinka, kultūriniai skirtumai, kiti artimi žmonės, o kiek – likimas ar pačių dalyvių pasirinkimai ir laisva valia… Šiaip ar taip, knygos puslapiai, alsuojantys mylinčiųjų besidalijamu pasauliu, ar tai būtų niūrūs nekalbadienių Maskvos vakarai, ar skaidrūs pažadėtosios žemės – Nidos – vidudieniai, atveria naujus nesumeluotos žmogiškosios būties aspektus. Kartais liūdna pasidaro, kad protingi ir geri žmonės nesugeba tos retos ir unikalios artumo dovanos apginti bei išsaugoti.

Čia pritiktų dėti tašką šių įspūdžių apie „Atminties šulinius“ žiupsniui, tačiau šiais visuotinio kriticizmo laikais kiti skaitytojai ir redaktorė galėtų manęs paklausti: „O kur bent kelios įprastinės tokiais atvejais kritinės pastabos?“ Būsiu originalus ir atsakysiu – jų nebus. Autorė atsakingai ir su kaupu įvykdė knygos pradžioje skyrelyje „Skaitytojui“ duotą pažadą „nemeluoti, neapsimetinėti, nedailinti, suvokti save, savo aplinką ir reiškinius, argumentuoti ir pagrįsti savo požiūrį“. Pasitelkusi dar ir fenomenalią atmintį, gilų intelektą, per amžių užgyventą išmintį bei prustiškąjį juslinių potyrių aprašymo instrumentarijų, Audronė Girdzijauskaitė autentiškai dokumentavo atlydžio epochą.

P. S. Berašant šį tekstą pirmajame šių metų „Šiaurės Atėnų“ numeryje pasirodžiusios A. Girdzijauskaitės naujos atsiminimų miniatiūros rodo, kad jos aistringas romanas su gyvenimu tęsiasi, o atminties šuliniai nesenka. Nekantriai lauksime naujų gaivių atsiminimų gurkšnių.