Likę nuošalėje žemaičiai nepalūžo
Po to, kai aukštaičiai pirmieji, be Mažosios Lietuvos, pradėjo leisti lietuviškus laikraščius ir gimtąja tarme skleisti jau daug anksčiau žemaičių keltas idėjas, lietuvių bendrine kalba tapo jų tarmė. Bet kuriam laikui dėl to savivertę praradę žemaičiai nepalūžo – savo gimtąją kalbą grąžino ne tik į viešąją erdvę, bet ir į grožinę literatūrą. Netgi siekia, kad žemaičių tarmė būtų visuotinai pripažinta kalba – 2010 m. ji įtraukta į tarptautinį kalbų registrą ISO.
Lietuvių bendrinės kalbos formavimasis neatsiejamas nuo spausdintų lietuviškų raštų. Tiksliau, sietinas su pirmaisiais mėginimais vartoti liaudies kalbą raštui. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (t. 12, p. 127) rašoma, kad, „pradėjus leisti knygas lietuvių kalba, formavosi ne vientisa rašomoji kalba, bet trys jos variantai: vadinamasis rytinis (jam pradžią davė Vilniaus ir apylinkių kalba, šis variantas vadintas tiesiog lietuvių kalba), vidurinis, vartotas Žemaičių vyskupijos poreikiams ir vadintas žemaičių kalba (neturėjo nieko bendra su žemaičių tarme), ir vakarinis, susiformavęs Vokiečių ordino nukariautose lietuvių gyvenamose žemėse – Mažojoje Lietuvoje“. Lietuvių literatūrinės kalbos kūrimosi ir normalizacijos procesas Rytų Prūsijoje, vadinamoje Mažąja Lietuva, ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyko nevienodai: pirmojoje prasidėjo XVI a. viduryje ir buvo daug spartesnis. LDK „tas procesas prasidėjo anksčiau (jo užuomazgų galima įžvelgti jau XVI a. pradžios anoniminiame rankraštiniame poterių tekste), tačiau jis buvo žymiai lėtesnis ir ne toks intensyvus“ (Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 13). O Mažojoje Lietuvoje XVII a. antrojoje pusėje jau nusistovėjo „tam tikras teritorinis lietuvių literatūrinės kalbos variantas, tam tikra sritinė literatūrinė kalba“ (ten pat).
Palankiausios sąlygos leidiniams spausdinti Mažojoje Lietuvoje susidarė XVI a., nes kūrėsi reformacijos sąjūdis. 1547 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio lėšomis ir raginimu Karaliaučiuje išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“ laikomas pirmąja lietuviška knyga. Ją autorius parašė gimtosios pietų žemaičių, arba dūnininkų, tarmės pagrindu. Vėlesniems jo raštams turėjo įtakos vakarų aukštaičių tarmė, kuria kalbėjo dauguma Ragainės parapijiečių. Aukštaitybių pagausėjimą vėlesniuose M. Mažvydo raštuose galėjo lemti tai, kad daugelis jo talkininkų – Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Stanislovas Marcijanas – pagal kilmę buvo aukštaičiai. Nors ir pats M. Mažvydas, manoma, buvo kilęs iš netolimos nuo vakarų aukštaičių vietos.
„Dar didesnis posūkis aukštaičių tarmės kryptimi pastebimas M. Mažvydo pusbrolio Baltramiejaus Vilento raštuose“ (ten pat, p. 29), nors juose randama ir žemaičių tarmės ypatybių. Tad B. Vilento raštų kalbą teisingiausia būtų laikyti besiremiančia šiaurės vakarų aukštaičių patarme, kurioje susipynę aukštaičių ir žemaičių tarmių elementai. Kadangi Jonas Bretkūnas buvo kilęs iš Rytų Prūsijos, kur didžioji dalis vietos lietuvių tada kalbėjo vakarų aukštaičių šnektomis, ir 1591 m. išleistame jo pamokslų rinkinyje, ir kituose raštuose taip pat dominuoja aukštaičių tarmė.
1573 m. Volfenbiutelio postilės rankraštyje, tiksliau, nuoraše, nemažai žemaitiškoms identiškų lyčių, bet netrūksta ir tokių, kurios sietinos su dabartinėmis rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėmis. O nuo Varnių kilusio žemaičio Simono Vaišnoro „Žemčiūgoje teologiškoje“, kad ir kaip būtų paradoksalu, vyrauja ne žemaitybės, bet aukštaitybės.
Visiškai prūsų aukštaičių tarmė įsitvirtina 1625 m. išėjusio Liudviko Rėzos psalmyno kalboje. Kilęs iš Karvaičių ir ilgai Tolminkiemyje gyvenęs kultūrininkas rėmėsi šio krašto žmonių kalba, t. y. vakarų aukštaičių šnektomis. Prie psalmyno kalbos suaukštaitinimo nemažai prisidėjo ir leidinį peržiūrėję Petras Kleikys-Nicolai, Kristupas Šteinas, Jurgis Beselmanas, Zacharijus Blotnas, Valentinas Fojerštokas, Kristupas Sapūnas bei Jurgis Virčinskis: jie turėjo tikslą psalmyną pritaikyti visų Rytų Prūsijos lietuvių tarmių atstovams.
L. Rėzos ir ankstesnių autorių aukštaitišką tradiciją vėliau perėmė ir 1653 m. išleistoje lietuvių kalbos gramatikoje „Grammatica Litvanica“ teoriškai apibendrino, įtvirtino Danielius Kleinas. Gramatikos prakalboje nusakydamas jam žinomas to meto lietuvių tarmes, D. Kleinas nurodė, kad Rytų Prūsijoje esą sekama visų geriausia ir tinkamiausia kauniečių tarme. Pasirinkimas sietinas su ligtoline Rytų Prūsijos raštų kalbos tradicija – tolygus prūsų vakarų aukštaičių tarmės kilimas ir įsigalėjimas. Ir po D. Kleino literatūrinė kalba tame krašte nuo aukštaitiškos jau nebenutolo: vadovaujantis minėta gramatika laikytasi prūsų vakarų aukštaičių tarmės normų.
LDK nuo pat pradžios formavosi du raštų kalbos variantai. Ir XVI–XVII a., kai Mažojoje Lietuvoje įsigalėjo prūsų vakarų aukštaičių tarmė, joje raštų kalboje dar nebuvo įsigalėjusi nė viena. Literatūrinės kalbos vartosenoje ryškiai atsispindėjo dviejų tarmių – vidurio ir rytų aukštaičių bei dzūkų – ypatybės. „Todėl literatūrinės kalbos ir tarmių santykio atžvilgiu galima kalbėti apie dvi ano meto lietuvių literatūrinės kalbos atšakas: vidurietiškąją ir rytietiškąją“ (ten pat, p. 37). Maždaug iki XVII a. trečiojo dešimtmečio populiaresnė buvo vidurietiškoji, vartojama vidurio Lietuvos žemumose. O XVII a. viduryje ir pabaigoje – rytietiškoji. Šis variantas susidarė Vilniuje ir jo apylinkėse. Pradžią davė to krašto rytų aukštaičių tarmė. Kita vertus, ir Mažojoje Lietuvoje, ir LDK nuo pat pirmųjų lietuviškų raštų pasirodymo buvo matomos pastangos vengti rėmų – kurti įvairių tarmių atstovams suprantamą kalbą.
Pirmosios mums žinomos lietuviškos knygos autorius LDK – Mikalojus Daukša, 1595 m. išleidęs Jokūbo Ledesmos „Katekizmą“. Pastarasis ir laikomas pirmąja spausdinta lietuviška knyga Didžiojoje Lietuvoje. O 1599 m. išėjo M. Daukšos išversta Jokūbo Vujeko „Postilė“. Abi šios knygos parašytos jų autoriaus gimtosios vidurio aukštaičių tarmės pagrindu. Tokia tarmė vartota ten, iš kur M. Daukša ir kilęs, – Babėnuose, netoli Kėdainių. Nors šalia aukštaitiškų M. Daukšos raštuose vartojama ir nemažai žemaičiams būdingų žodžių.
Vidurio aukštaičių, ypač minėta Kėdainių apylinkių, tarme rėmėsi ir visi žinomi XVI–XVII a. Lietuvos reformatų – kalvinų raštai. Nors kai kuriuose pasitaiko ir vadinamųjų rytietybių, dzūkybių ar net žemaitybių. Tačiau „nors pirmieji lietuvių literatūrinės kalbos paminklai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rėmėsi vidurio aukštaičių tarmės pagrindu, bet ne šia tarme buvo parašyti žinomi seniausieji lietuviški raštai“ (ten pat, p. 34): anoniminis rankraštinis XVI a. pradžios poterių tekstas parašytas remiantis dzūkų šnektomis. Arba „dzūkišku mišiniu, kuris, matyt, buvo būdingas Vilniaus miesto lietuvių šnekamajai kalbai“ (ten pat).
Rytinių dzūkų tarmės atspindžių yra 1589 m. hegzametre – sveikinime karaliui Zigmantui III. Tos pačios tarmės pagrindu parašytas ir anoniminis 1605 m. katekizmas.
O Konstantinas Sirvydas, 1620 m. išleidęs pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, savo raštuose laikėsi rytų aukštaičių, dar vadinamų puntininkais, tarmės. Pastarosios paplitimo arealas anuomet buvo į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Puntininkų tarmės pagrindu Jonas Jaknavičius 1647 m. išvertė evangelijas, kurių tekstai nelabai skiriasi nuo esančių K. Sirvydo „Punktuose sakymų“. Turint omenyje kalbą, nuo 1647 m. išleistų evangelijų mažai skiriasi ir išleistos 1674 m.: pastarosiose taip pat gana nuosekliai išlaikytos pagrindinės puntininkų tarmės ypatybės. O 1674 m. evangelijomis rėmėsi ir 1679 m. bei 1690 m. leidimai. Tik 1705 m. leidime jau pastebimas posūkis nuo rytų aukštaičių puntininkų prie vidurio aukštaičių tarmės. Puntininkų tarme remiasi ir vadinamasis Belarmino katekizmas – „Trumpas mokslo krikščioniško surinkimas“, išleistas 1677 m. Šiek tiek rytietiškų elementų yra 1646 m. išėjusiame žemaičio Saliamono Slavočinskio giesmyne. Nors jame vis dėlto vyrauja pietų žemaičių ir vidurietiškosios tarmės ypatybių mišinys.
Lietuvos valstybine kalba galėjo tapti ir rytinis bendrinės kalbos variantas, susiformavęs Vilniuje. Bet XVII–XVIII a. pradžioje dėl bajorijos sulenkėjimo šis variantas tiesiog ėmė nykti. Kanceliariniams raštams buvo vartojama lotynų, rytinių slavų, o nuo XVII a. pabaigos – lenkų kalba. Tad XVIII a. rašomosios kalbos formavimasis ir vėl suaktyvėjo Mažojoje Lietuvoje. Ten įsigalėjo pietinių vakarų aukštaičių tarmė. Leidžiamos gramatikos, žodynai, kuriuos rengė, redagavo specialios komisijos. Paminėtini Vilhelmo Haacko (1730), Pilypo Ruigio (1747), Gotlibo Milkaus (1800) žodynai; Gotfrido Ostermejerio (1791), Augusto Šleicherio (1856), Fridricho Kuršaičio (1876) gramatikos; Kristijono Donelaičio poema „Metai“ (1818).
Deja, sustiprėjusi germanizacija, polonizacija ilgam sustabdė bendrinės kalbos formavimosi raidą. Tik XIX a. pirmojoje pusėje, kilus žemaičių bajorų lituanistiniam sąjūdžiui, lietuvių kalba pradėjo atsigauti. Grožinės literatūros kūrinius rašė žemaičiai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis ir kt. Nors savo gimtąja tarme kūrė ir rytų aukštaičiai Mikalojus Akelaitis, Jonas ir Antanas Juškos. Antanas Baranauskas ir Kazimieras Jaunius bandė suderinti žemaičių ir aukštaičių tarmes – sudaryti visiems bendrą rašybą. Tačiau jų pastangos nebuvo sėkmingos.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje carinės Rusijos vykdyta rusifikacija, t. y. lietuviškos spaudos uždraudimas (1864–1904), ir vėl bendrinės kalbos vystymąsi privertė nukrypti nuo kurso. Tik tautinis sąjūdis sudarė sąlygas jai formuotis toliau. Trečią kartą bendrinės kalbos kūrimosi centru tapo Mažoji Lietuva: imti leisti lietuviški laikraščiai „Aušra“ (1883–1886) ir „Varpas“ (1889–1905). Kai juose ėmė bendradarbiauti Jonas Jablonskis, pradėta vienodinti rašyba, spręsti kiti norminimo klausimai. Pietinių vakarų aukštaičių tarmei įsigalėti padėjo J. Jablonskio gramatika (1901) ir sintaksė (1911); šios tarmės tikimas bendrinei kalbai; susiklosčiusios raštijos tradicijos (žymiausiosios gramatikos parašytos šia tarme); iš ta tarme kalbančios Lietuvos dalies kilę daugelis to meto šviesuomenės veikėjų: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt. 1919 ir 1920 m. išėjusiose J. Jablonskio lietuvių kalbos gramatikose nustatytos pagrindinės kalbos normos.
Tad XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu susikūrė bendrinė lietuvių kalba. Iš šios – Griškabūdžio, Kazlų Rūdos, Kybartų, Marijampolės, Vilkaviškio apylinkių – tarmės paimti svarbiausi fonetikos, kirčiavimo, žodžių kaitybos dalykai, lietuvių raštijoje jau turėję gilias tradicijas.
1938 m. Kaune išleistos žemaičių rašytojų prozos ir poezijos rinktinės „Žemaičiai“ įvade šios knygos sudarytojas poetas Stasys Anglickis samprotavo, jog tam, kad bendrine lietuvių kalba taptų aukštaičių kauniškių tarmė, didelę įtaką turėjo baudžiavos panaikinimas – faktas, kad Aukštaitijoje ji panaikinta 50 metų anksčiau nei Žemaitijoje. Tad kone visi asmenys, lėmę, kad lietuvių bendrinės kalbos pagrindu būtų suvalkiečių tarmė, – išlaisvintųjų ūkininkų vaikai. Jie brendo tarp rusų inteligentijos, kurioje, pasak S. Anglickio, buvo gyva žurnalistikos dvasia. Todėl aukštaičiai pirmieji, be Mažosios Lietuvos, pradėjo leisti lietuviškus laikraščius ir gimtąja tarme tarp žmonių skleisti jau daug anksčiau žemaičių viešintas idėjas. S. Anglickis teigė manąs, kad tik per plauką, t. y. dėl atsitiktinumo, bendrine kalba tapo aukštaičių, o ne žemaičių tarmė: jei M. Valančiui ir S. Daukantui būtų pasisekę išleisti laikraštį, galėjo atsitikti priešingai.
Kalbininkai nurodo tris pagrindines priežastis, dėl kurių lietuvių bendrinė kalba susiformavo ne žemaičių, o vakarų aukštaičių tarmės pagrindu: „XIX a. antroje pusėje sustiprėjo lietuvių nacionalinis judėjimas. Daugelis to sąjūdžio atstovų (J. Basanavičius, V. Kudirka, P. Mašiotas, K. Grinius) buvo kilę iš vakarų aukštaičių pietinės dalies. Minėtinas ir svarbus „Aušros“ vaidmuo. 2. Šioje Lietuvos dalyje anksčiau negu kitose Lietuvos dalyse buvo panaikinta baudžiava, o dėl to atsirado ekonomiškai stipresnių valstiečių, įstengusių leisti savo vaikus į mokslus. […] 3. Tam tikrą vaidmenį suvaidino ir atskiri kalbininkai. 1856 m. žymus vokiečių kalbininkas A. Šleicheris išleido pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, o 1876 m. Fr. Kuršaitis išleido dar platesnę gramatiką. Nors abi gramatikos parašytos vokiškai, bet kalbininkai jose rėmėsi savo gimtąja vakarų aukštaičių tarme“ (Juozas Pabrėža, Stasys Tumėnas, Lietuvių kalba ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2007, p. 34).
Tad, nors ne tik Julija Žymantienė, paraginta Povilo Višinskio rašyti ir vėliau pasivadinusi Žemaite, savo apsakymus rašė gimtąja žemaičių tarme, ja spausdintų kūrinių skaitytojai nebeišvydo. Pasitaikydavo, kad knygų ar periodikos leidėjai rengdami spaudai žemaičių autorių kūrinius ne tik gerokai paredaguodavo, bet ir perrašydavo bendrine lietuvių kalba – originalai nuo publikuojamų variantų gerokai skyrėsi ne tik turiniu, bet ir prasme. Todėl pamažu aukštaičiams pavyko žemaičius įtikinti rašto kalboje, literatūroje atsisakyti savo gimtosios tarmės kaip pernelyg besiskiriančios nuo bendrinės. Žemaičiai ėmė mokytis bendrine tapusios suvalkiečių kalbos ir ja rašyti ne tik kanceliarinius raštus, bet ir grožinius kūrinius. S. Anglickis teigė, jog taip atsitiko todėl, kad XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, kaip niekada anksčiau, priblėso žemaičių tapatybės jausmas. Žemaičiai patikėjo, kad dėl bendro tikslo – vienos valstybės, vienos kultūros – verta išsižadėti savasties. Bet tai nereiškia, kad visada atkaklūs buvę žemaičiai palūžo – grožinės kūrybos gimtąja kalba jau niekada ir neberašė bei nebespausdino.
Žemaičiai visada didžiavosi savo etniniu savitumu, jį akcentavo. Profesorius Juozas Girdzijauskas studijoje „Žemaičių kultūriniai sambūriai XVI–XIX a.“, kurią jis pristatė 1996 m. Šiauliuose vykusioje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Žemaitijos rašytojų sambūrio 60-mečiui paminėti, aprašė net 11 žemaičių kultūrinių-literatūrinių sąjūdžių (Danutė Mukienė, „Žemaitiu kultūrinis sājūdis XX o. pab.–XXI o. pr.“, Žemaičių žemė, 2006, Nr. 4, p. 28). O pastarieji turėjo didelę įtaką ne tik pačių žemaičių savimonės formavimuisi, jų grožinės literatūros atsiradimui bei kitimui, bet ir visai Lietuvos kultūrai.
Vienu pirmųjų žemaičių sambūrių, sąjūdžių J. Girdzijauskas laikė grupelės žmonių, XVI a. 3–5 dešimtmečiais susitelkusių apie žemaičių seniūną Joną Biliūną-Bilevičių, veiklą. J. Biliūnas-Bilevičius buvo žinomas kaip reformacijos šalininkas ir bendravo su to meto šviesuoliais A. Kulviečiu, S. Rapalioniu, M. Mažvydu, J. Zablockiu ir kt. Antrasis, jau nebe protestantiškas, o katalikiškas, žemaičių sąjūdis sietinas su Varniais. Jo data laikytina XVI a. pabaiga, kai vyskupas Merkelis Giedraitis rėmė ir globojo ne tik istoriką Motiejų Strijkovskį, bet ir minėtą žemaičių kanauninką M. Daukšą, 1595 m. Vilniuje išleidusį išverstą J. Ledesmos „Katekizmą“, o 1599 m. – J. Vujeko „Postilę“ su prakalba, tapusia himnu gimtajai kalbai. Trečiasis kultūrinis sąjūdis XVIII–XIX a. kilo tuometinėje Kražių kolegijoje, kur mokėsi daugelis būsimų žemaičių rašytojų: Antanas ir Jonas Juškos, Dionizas Poška, Simonas Stanevičius ir kt. Ketvirtasis sąjūdis sietinas su kitu vyskupu Giedraičiu – Juozapu Arnulfu, kuriam vadovaujant spaudai parengtas ir 1816 m. Vilniuje išleistas lietuviškas katalikiškas Naujasis Testamentas. Vyskupo aplinka turėjo didelę įtaką su juo bendravusiems rašytojams D. Poškai, Antanui Strazdui ir žemaitiškai eiliavusiam Antanui Klementui.
Vėliau, XIX a. pradžioje, vienas minėtų rašytojų – Barzdžiuose-Bijotuose gyvenęs D. Poška – tapo penktojo žemaičių sąjūdžio pradininku. Beje, jis laikomas ir pirmojo muziejaus Lietuvoje įkūrėju. Šio žemaičių judėjimo rezultatas – daug pasaulietinių kūrinių ir vertimų, tarp kurių autorių – ne tik pats D. Poška, bet ir Silvestras Valiūnas, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Jokūbas Šimkevičius ar kt. Reikšmingiausias faktas, kad dėl šio sambūrio įtakos 1823 m. rugpjūčio 3 d. S. Stanevičius parašė odę „Šlovė Žemaičių“. Joje kalbama apie kitą – šeštąjį – žemaičių sąjūdį Vilniuje. Ten buvo susibūrę žemaičiai, atgaivinę tėvų garbę ir gimtąją kalbą – išgelbėję senas lietuvių gimines nuo pražūties. Kultūros ir literatūros istorikai mano, kad to judėjimo iniciatorius ir buvo S. Stanevičius. O su juo visų lietuvių ir konkrečiai žemaičių labui dirbo mokslo žmonės, kurių dauguma – Kražių kolegijos auklėtiniai: Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Daukantas, Jurgis Pliateris ir kt. Tuo laiku, kaip niekada anksčiau, parašyta ir išleista daug lietuviškų knygų.
Septintojo žemaičių kultūrinio sambūrio centru laikytinas tuometinis Peterburgas, nes 1835–1850 m. ten gyveno ir dirbo M. Valančius ir S. Daukantas. Pastarojo šiame mieste praleisti metai – labai darbingi ir derlingi: baigta rašyti „Istorija žemaitiška“, parengtas spaudai pirmasis lietuviškų pasakų rinkinys „Pasakos masių“, išleistas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, rinkiniai „Dainės žemaičių“ bei „Pasakos Fedro“, „Abėcėlė lietuvių-kalnėnų ir žemaičių kalbos“ ir kt. S. Daukantas per Žemaitijoje gyvenusį kraštietį Jurgį Pabrėžą palaikė ryšį su tenykščiais žemaičiais. O jie susibūrė į didelį lituanistinį sąjūdį – pradėjo rinkti tautosaką. Būtent žemaičių sambūrio Peterburge veiklos laiku iškelta idėja, subrandintas planas įsteigti ne tik lietuvių pradinę, bet ir vidurinę mokyklą ar net Žemaitijos akademiją. Tad, būdami toli nuo Tėvynės, žemaičių šviesuoliai plėtojo nemenką kultūrinę veiklą, kuri svarbi visai Lietuvai.
Aštuntuoju žemaičių kultūriniu sąjūdžiu laikytinas XIX a. žemaičių studentų susibūrimas Maskvoje. Iš pradžių telktasi apie Juozapą Želvį-Želavičių ir Vladimirą Andriejauskį, vėliau – apie Domininką Bociarskį, Joną Koncevičių. Devintasis žemaičių sambūris – vėl Lietuvoje, Varniuose. Ten tuo laiku, t. y. XIX a. viduryje, kunigų seminarijos rektoriumi dirbo M. Valančius, vėliau jis tapo vyskupu. Tame sambūryje dalyvavo daug Kražių gimnazijos auklėtinių. Iš Peterburgo M. Valančius parsikvietė S. Daukantą. Vyskupo aplinkoje atsidūrė ir kiti to laiko šviesuoliai: Domininkas Bociarskis, Jonas Juška, Vladimiras Andriejauskis, Jeronimas Kiprijonas Račkauskis, Juozapas Silvestras Dovydaitis ir kt. Su tuo pačiu žemaičių kultūriniu-literatūriniu sambūriu Varniuose sietinas ir tada Rietave gyvenęs Laurynas Ivinskis, nuo 1846 m. leidęs lietuviškus kalendorius, vadintus „Metskaitliais“. Juose originalo kalba – aukštaičių tarme – publikuotas A. Baranausko „Anykščių šilelis“. Tačiau abu sumanymai pradėti leisti lietuvišką spaudą tada nepavyko: pirmasis laikraščio „Aitvaras“ numeris turėjo išeiti 1857 m. sausio 1 d., o „Pakeleivingo“ – 1859 m. Vis dėlto 1848 m. išspausdinta M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“, išleista daug didaktinės literatūros. Iki pat 1863 m. sukilimo Varniai galėjo teisėtai vadintis ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos kultūros centru. Dešimtuoju žemaičių kultūriniu sambūriu laikytina lietuvių inteligentų būrelio veikla XIX a. viduryje Jaunsvirlaukos dvare, netoli Jelgavos. Sambūrio ašis – Petras Smuglevičius. Jam padėjo Simonas Daukantas, Jokūbas Daukša, Mikalojus Akelaitis ir kt. Vienuoliktasis – vienas didžiausių – žemaičių sąjūdis buvo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu. Tam judėjimui vadovavęs vyskupas ir rašytojas M. Valančius sutelkė būrį lietuviškos spaudos rėmėjų – leidėjų ir platintojų, kurie, nepaisydami gresiančių represijų, visomis išgalėmis skleidė lietuvišką žodį.
Nors XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, formuojantis lietuvių bendrinei kalbai, aktyvūs žemaičiai liko nuošalėje, jie nepalūžo ir tada. Tai, kad su esama situacija nesusitaikyta, rodo faktas, jog išleista žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai“. XX a. 4 dešimtmetyje veiklą ėmė plėtoti dar vienas žemaičių kultūrinis-literatūrinis sąjūdis, kurio centru tapo Žemaitijos sostine laikomiTelšiai. To sąjūdžio pradžia – žemaičių rašytojų kūrybos vakarai, kuriuose dalyvavo ne tik jau žinomi kūrėjai, bet ir pradedantys literatai. Kraštutinio nacionalizmo, separatizmo idėjosšiam sambūriui buvo svetimos – tesiekta atgaivinti žemaičių stiprybės, būdo savitumo išraišką – jų gimtąją kalbą. Kadangi šio sąjūdžio vadovas S. Anglickis gyveno Šiauliuose, ilgainiui iš jo vadovavimą perėmė telšiškiai šviesuoliai Pranas Genys, Butkų Juzė, Petras Gintalas, Kazimieras Olšauskas ir kt. 1936 m. Šiauliuose surengta pirmoji žemaičių rašytojų konferencija. Joje, be minėtų rašytojų, dalyvavo Stasys Santvaras, Ieva Simonaitytė, Stasys Būdavas ir kt. Jie nutarė išleisti antologiją „Žemaičiai“. O ją leidžiant kūryba bei darbu prisidėjo ir žinomi rašytojai Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vydūnas, vėliau – Vytautas Mačernis.
Žemaičių sąjūdžio idėjas, veiklą atspindėjo prieškariu ėjęs laikraštis „Žemaičių prietelius“, o Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu – savaitraštis „Žemaičių žemė“. Judėjimo esmė buvo akcentuoti, parodyti, kokia graži yra žemaičių kalba, bendrinės lietuvių kalbos išstumta iš viešosios gyvenimo erdvės. Dar prieškariu, 1937 m., „Žemaičių prieteliuje“ pasirodė mintis net išleisti žemaičių kalbos gramatiką. Pradėtos kurti žemaitiškos rašybos taisyklės. Prie to daug prisidėjo diplomuotas lituanistas Juozapas Jurkus, vadovavęs Lietuvos Žemaitijos meno ir mokslo centro Žemaičių tarmės studijų sekcijai. O 1939 m. „Žemaičių prieteliuje“ ne tik išspausdinti žemaitiškos rašybos pagrindai, bet ir įsteigtas skyrelis „Žemaitiška pastogė“, kuriame tautosaka, grožinė kūryba spausdinta tik žemaičių tarme. Tuo, kad būtų laikomasi minėtų rašybos pagrindų, rūpinosi, t. y. tekstus spaudai rengė, du šiaurės žemaičiai: laikraštį redagavęs iš Burbaičių kilęs kunigas Konstantinas Olšauskas ir tada Telšių kunigų seminarijoje mokęsis, bet anksčiau literatūrą studijavęs Vladas Jurgutis nuo Darbėnų. Pastarasis, seminarijoje pasitelkęs bendramokslius žemaičius, ir sukūrė žemaitiškos rašybos taisykles, jos buvo pritaikytos „Žemaitiškoje pastogėje“. Jeigu kildavo kokių neaiškumų, V. Jurgutis konsultuodavosi su žymiu kalbininku Antanu Saliu, kilusiu nuo Salantų. Tad žemaitiškos rašybos taisyklės šiaurės žemaičių parengtos neatmestinai.
1943 m. „Žemaičių žemėje“ išspausdintame straipsnyje „Žemaitiškos rašybos reikalu“ J. Jablonskis tik padrąsino žemaičius – palaikė jų idėją ne tik atgaivinti gimtąją kalbą, bet ir vartoti ją greta bendrinės kaip viskam tinkamą. Žymus kalbininkas pripažino: bendrinė lietuvių kalba ir žemaičių tarmė tokios skirtingos, kad visai nenuostabu, jog žemaičiai pirmosios vis dar nelaiko sava ir tinkama kūrybai. Anot J. Jablonskio, žemaičių tarmė nepaprastai žodinga ir turtinga terminų, o vadinamoji literatūrinė kalba, nors ir daug ką perėmusi iš tos tarmės, žemaičių kalbiniam menui reikšti tebėra bėdnoka (Danutė Mukienė, „Žemaitiu gruožėnės literatūras raida XX–XXI omžēs“, Žemaičių žemė, 2006, Nr. 4, p. 36). Tad, kalbininko teigimu, bendram tautos kalbinės kultūros labui žemaičiams naudinga lygiagrečiai su literatūriniu raštu turėti ir savąjį. Todėl ir „Žemaičių žemėje“ atsirado skyrelis žemaitiškai literatūrai „Žemaitiškoji kertelė“ – jis rengtas 1941–1944 m.
Po karo, sovietmečiu, žemaičių tapatybės ir svarbiausio jos ženklo – tarminės kalbos – gerbimo idėjos vėl aprimo. Nepalyginti labiau nei bendrinės lietuvių reikėjo vengti rusų kalbos – kad ji visiškai neišguitų lietuviško žodžio. Kai kuriose gyvenimo sferose (kanceliariniuose dokumentuose, vaistų vartojimo, įrankių naudojimo instrukcijose ir kitur) tai jau beveik ir buvo padaryta. Bet prasidėjus atšilimui atgijo ir žemaičių kultūrinis-literatūrinis judėjimas. Jo pradžia laikomi 1989 m. Žemaitijos šviesuomenei, vėl panorusiai sugrąžinti gimtąją kalbą ne tik į viešąjį gyvenimą, bet ir į literatūrą, anot to judėjimo iniciatorės, žurnalistės, knygų redaktorės ir muziejininkės Danutės Mukienės, teko dviratį išradinėti iš naujo: prieš pusę amžiaus suformuluotų žemaitiškos rašybos taisyklių to laikmečio karta jau nebeatsiminė. Bet žemaičiai ne tik atkaklūs, bet ir veiklūs: 1991 m. iš Skuodo kilęs Šiaulių universiteto kalbininkas prof. Juozas Pabrėža parengė „Žemaičių rašybos patarimus“, o iš Lenkimų (Skuodo r.) kilusi D. Mukienė Palangoje išleido pirmąjį Lietuvoje nuo pradžios iki galo žemaitišką laikraštį „A mon sakaa?“. 1993 m. pabaigoje vietoj šio laikraščio Palangoje imtas leisti žurnalas „Žemaičių žemė“.
1998 m. išėjo praplėsti ir patobulinti žemaitiškos rašybos patarimai „Žemaičių rašyba“. Juos minėtas skuodiškis mokslininkas parengė kartu su kilusiu nuo Mažeikių Vilniaus universiteto kalbininku ir gimtąja žemaičių tarme rašiusiu poetu prof. Aleksu Girdeniu. O 2016 m. J. Pabrėža išleido net tris šimtus puslapių viršijančią knygą, vadinamą žemaičių gramatika, „Žemaičių kalba ir rašyba“. Šiame leidinyje – ne tik tarmiškos rašybos ypatybės, bet ir informacija apie žemaičius, Žemaitijos istoriją, o 100 puslapių skirta grožinei kūrybai. Ji laikoma iki šiol Lietuvoje apimtimi didžiausia moksline monografija apie tarmę.
Tarmės kontekste kalbant, ką žemaičiai turi didžiausio, tai dar ne viskas: iš Mosėdžio kilusi kalbininkė Birutė Rokaitė-Vanagienė visą gyvenimą rinko žemaitiškus žodžius ir parengė spaudai kol kas Lietuvoje didžiausią tarmės žodyną „Šiaurės vakarų žemaičių tarmės žodynas: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos“. Deja, jis išleistas jau po mokslininkės mirties – pirmasis tomas išėjo 2014 m. Na, o didžiausia vieno autoriaus tarmiškos grožinės literatūros knyga laikytinas taip pat žemaitiškas leidinys – Donato Butkaus „Ka žemė bova brongesnė ož douna“ (2016, 516 p.).
Pažymėtina, kad žemaičiai, lyginant su kitų Lietuvos etninių regionų gyventojais, bent jau kol kas šioje srityje pirmauja. Nors tiksliai suskaičiuoti, kiek ir kokio žanro žemaitiškų kūrinių išspausdinta nuo pastarojo žemaičių kultūrinio-literatūrinio sąjūdžio, t. y. nuo 1990 m., nelengva: tekstai ne tik publikuoti 1991–1993 m. kartą per mėnesį ėjusiame laikraštyje „A mon sakaa?“, 1993 m. kartą per ketvirtį leistame žurnale „Žemaičių žemė“, bet ir išsibarstę po Žemaitijos rajonų laikraščius. Pavyzdžiui, 1990–2006 m.
vien tik trijuose leidiniuose – laikraštyje „A mon sakaa?“, du kartus per savaitę išeinančiame Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ ir žurnale „Žemaičių žemė“ – literatūros kūrinių šiaurės žemaičių patarme išspausdinta net 1 110. Ne vienas iš jų jau yra išėjęs ir atskira knyga. Antai 1992 m. aklųjų raštu Vilniuje išleista neregio Petro Zabičio prozos knyga „Keliuonė pas daktara“. Sąlygiškai knyga galima laikyti ir pirmąjį 1995 m. „Žemaičių žemės“ numerį, pavadintą „Gimtėnės žiburīs“, kur spausdinama net 25 autorių kūryba – 228 eilėraščiai (įžanginis žodis – S. Anglickio). Vėliau šio leidinio pagrindu išėjo žemaitiškos poezijos antologija „Sava muotinu kalbo“ (1998, 41 autoriaus kūryba). 1996 m. „Žemaičių žemės“ redakcija išleido pirmąją žemės ūkio ekonomikos mokslų daktaro Edvardo Rudžio knygą – memuarinių apsakymų rinkinį „Kuotrė“. Jis išleistas ir Brailio raštu bei įrašytas į garso juostą, kad būtų prieinamas akliesiems. Kita E. Rudžio prozos rinktinė – „Sėmuona malūnā“ – tos pačios redakcijos rūpesčiu išėjo 2001 m. O kiek anksčiau, 2000 m., skaitytojams pristatyta pirmoji žemaitiškos erotinės prozos knyga Lietuvoje – Teklės Džervienės novelė „Akmou so velnė piedo“. Po šio kūrinio publikacijos žurnale „Žemaičių žemė“ jo redakcijai novelę kaipvertingągrožinės literatūros kūrinį išleisti atskira knygele pasiūlė literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė (ten pat, p. 37).(Beje, vėliau su šios redakcijos pagalba ir pati kaip Viktorija Daujotė išleido keturias eiliuotos prozos knygas gimtąja pietų žemaičių patarme: „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010), „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012), „Tatā pariejau / Tai parėjau“ (2015) ir „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“ (2016).) Novelės autorė parašė ir tęsinį – dar dvi dalis. Tad, sudėjus visas tris, kūrinį galima laikyti pirmuoju žemaitišku erotiniu romanu. Vienas pirmųjų knygas gimtąja žemaičių kretingiškių patarme pradėjo leisti ir Albertas Kleinauskis („Pilvūza pliurpala“, „Vabaliukai“), žemaitiškus eilėraščius Pranio Žvinklio pseudonimu pasirašinėjantis Eugenijus Zabitis („Gėismės apie gyvenėma ė meilė / Tau ir man“).
Be minėtų žemaitiškų knygų, žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcija, Regionų kultūrinių iniciatyvų centras (minėta D. Mukienė) parengė spaudai ir išleido antologiją „Žemaitē / Žemaičiai“ (2018, 556 p., 48 autoriai). Šia knyga siekta paminėti prieš 80 metų S. Anglickio išleistąją antologiją. (Nors jo sudarytame rinkinyje „Žemaičiai“ – ne tarmiški, o tik iš Žemaitijos kilusių autorių kūriniai. Jai galėtų prilygti žemaičių rašytojų kūrybos almanachas „Už kalno kalnas“ (2018), kurį sudarė du telšiškiai poetai – Telšiuose gyvenantis Vytautas Stulpinas ir Gvidas Latakas iš Kauno.)
Daug žemaitiškų leidinių yra išleidusi Skuodo r. savivaldybės Romualdo Granausko viešoji biblioteka, kuriai vadovauja Jonas Grušas. Didžiausi apimtimi: 28 žemaitiškai kuriančių iš Skuodo r. kilusių ar ten ir gyvenančių autorių kūrybos rinkinys „So meilė tievėškē“ (2008); skaitiniai vaikams „Cīrulielis“ (2016), kuriuose spausdinami beveik 70 autorių iš visos Lietuvos įvairių žanrų kūriniai, yra kelių tarmiškų dainelių vaikams natos, nedidelis žemaitiškų žodžių žodynėlis; skaitiniai jaunimui nuo 14 iki 29 metų „Blezdingas prasklēd žėidus“ (2019), kuriuose galima rasti ne tik žemaitiškos kūrybos, bet ir žinomų latvių autorių kūrinių vertimų.
Kodėl žemaičiai tokie aktyvūs tarmiškų leidinių leidyboje? Todėl, kad jų tarmė, ypač šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių patarmės, labai skiriasi nuo lietuvių bendrinės kalbos. Kur kas labiau nei, pavyzdžiui, atskiromis kalbomis laikomos rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbos. Ne veltui kalbininkas prof. J. Pabrėža įrodinėja, kad ir žemaičiai turi visai ne tarmę, o kalbą. Anot jo, bet kuriai kalbai būdinga savita fonetika, morfologija, leksika bei sintaksė. Kadangi žemaičių tarmė visa tai turi, esą ji laikytina ir vadintina kalba. Žemaičiai suinteresuoti nykstančią savo kalbą išlaikyti ir perduoti ateities kartoms. Juk „tarmė yra neįkainojamas turtas net šnekantiems bendrine kalba“ (Laima Grumadienė, „Bendrinė ir pusiau tarminė kalba“, Gimtoji kalba, 1992, Nr. 11, p. 2). O išlaikyti kalbą be rašto neįmanoma – istorija įrodė, kad tos kalbos, kuriomis nieko nebuvo užrašyta, išnyko be pėdsako.
