Kai vertindamas nevienareikšmiškai pats tampi nevienareikšmiškai vertinamas

– Klausyk, kumščiavos apaštale, – sakau aš jam, – čia ir kitas dalykas netelpa mano galvoj. Kad kalinys kalinį muša ir žudo, – štai kas man nesuprantama ir baisu! O būtų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, – kolegiškai elgtųsi, – juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!

– Cha cha cha! – skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, – koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, esesininkai.

Balys Sruoga, „Dievų miškas“

Pasaulį valdo Dievas ir idėjos, bet ne visos idėjos yra iš Dievo.

Istorikas prof. Valdas Rakutis

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga publikavęs straipsnį „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“, istorijos profesorius Valdas Rakutis sukėlė nemažai triukšmo. Pasirodo, kad ši tema vis dar itin karšta ir akcentai joje bus sudėti dar labai negreit. Dabar tik belieka spėlioti, ko tokiu savo straipsniu siekė V. Rakutis, iš jo pasiteisinimų sprendžiant – kažko kitko negu tai, kas įvyko. Visgi gali būti ir taip, kad mes esame liudininkai to, kaip krikščionių demokratų partijoje užgimsta nauja švelniai alternatyviosios dešinės (alt-right) sukirpimo žvaigždė.

Tikrai negalima sutikti su pasipylusiais aikčiojimais, koks tai stiprus tekstas. Stiprus jis nėra ir yra gana padrikas. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną profesoriaus citatą:

Bet kaip gi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona? Nepaisant didelio pastarųjų metų ažiotažo niekaip nepavyko įrodyti, kad Holokaustą organizavo jie. Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbiais gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 metų sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus.

Net nekreipdami dėmesio į visiškai ne vietoje keliamą Jono Noreikos dalyvavimo Holokauste klausimą ir kitus pikantiškus šios citatos niuansus, panagrinėkime pagrindinę mintį. Pasak profesoriaus, Holokaustą organizavo žmonės, kurie dažnai buvo neišsilavinę, linkę pasijusti svarbūs gavę į rankas šautuvą ir nukentėję nuo 1941 m. sovietinių represijų. V. Rakučio piešiamas Holokaustą organizavusių asmenų apibūdinimas visiškai nekelia asociacijų su aukščiausio rango Trečiojo reicho pareigūnais. Čia, kaip suprantu, turimi omenyje lietuviai. Atitinkamai nelabai suprantama, kuo jie panašūs į stribus, nes stribai irgi nieko neorganizavo.

Ko gero, istorikas norėjo pasakyti, kad šitie neišsilavinę ir į stribus panašūs žmonės buvo vykdytojai. Bet štai skaitome kitą pastraipą, kur kalbama apie vykdytojus:

Juk Holokausto vykdytojų netrūko ir tarp pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose.

Aš suprantu, kad profesorius norėjo pasakyti visai ką kita, o ne tai, kad Holokaustą organizavo neišsilavinę lietuviai, o įvykdė patys žydai, bet išėjo kažkaip panašiai. Ir vargu ar tokie kalambūrai kyla vien tik iš tokių tyrų ketinimų kaip „atskleisti platesnį Holokausto vaizdą“. Juolab matant prikaišiotus klausimais užmaskuotus teiginius, kaip antai: „kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose?“ – klausia profesorius. Sakyčiau, tos pačios priežastys, paskatinusios dalį lietuvių padaryti tą patį. Ko gero, net ir idėjos buvo tos pačios. Iš visko sprendžiant, lietuvių tautiniame naratyve pagrindinis ir vienintelis skirtumas būtų tas, kad lietuvius su sovietais kolaboruoti paskatinusios priežastys buvo pateisinamos, o žydus paskatinusios – nepateisinamos.

Sprendžiant iš istoriko V. Rakučio pasisakymų, pastaruoju metu jis save laiko ne tiek istoriku, kiek informacinio karo kariu. Ko gero, jo problema ir yra tai, kad šiuos du dalykus jis yra linkęs laikyti jei ne identiškais, tai betarpiškai susijusiais. Jis žaidžia žaidimą, kurio, regis, neįmanoma pralaimėti – politikus jis gali paveikti kaip istorijos profesorius, o akademinius istorikus – kaip informacinių karų niuansus išmanantis politikas. Visgi pagrindinės pergalės informacinių karų frontuose profesoriaus dar tik laukia ateityje, ir gana tolimoje. O gal ir nebelaukia.Anotacijoje Daliaus Stanciko knygai „Kūju per Lietuvos istoriją“ V. Rakutis rašo: „Ši knyga – tai rimtas ir savalaikis atsakas į organizuotą bandymą diskredituoti Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą Vakarų visuomenių akyse, išnaudojant jautrią ir skausmingą XX a. įvykių seką ir jos atmintį.“ Sunku pasakyti, kiek D. Stanciko knyga pagerino Lietuvos įvaizdį Vakarų akyse (negaliu vertinti, nes neskaičiau tos knygos), tačiau pasirodžius čia aptariamam straipsniui dėmesio iš Vakarų V. Rakutis gavo gal net ir per daug: JAV ambasadorius Lietuvoje jo komentarus apie Holokaustą pavadino gėdingais ir šokiruojančiais, Izraelio ambasadorius juos pavadino „nemoraliais žodžiais“, taip pat juos pasmerkė ir Vokietijos ambasadorius. Pasikartosiu: nežinia, kaip smarkiai D. Stanciko knyga pakėlė Lietuvos įvaizdį Vakarų valstybių akyse, tačiau visos titaniškas „Kūju per Lietuvos istoriją“ autoriaus pastangos buvo nubrauktos vienu vieninteliu tekstu. Ne tik neprofesionalu informacinio karo taktikos požiūriu, bet netgi kažkaip nedraugiška.

Šiuo metu istorijos profesorius greičiausiai išgyvena ne itin malonų periodą. Nuo jo samprotavimų atsiribojo jį į Seimą delegavusios konservatorių partijos vadovybė, o socialdemokratų frakcijos nariai kreipėsi į Seimo vadovybę prašydami jį nušalinti nuo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų. Plačiausiai užsimojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė –pareikalavo jo atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo. Tiesą pasakius, tame tekste Holokausto neigimą įžvelgti sunku, greičiau gal kiek nerangų bandymą jį suniveliuoti. Nesinorėtų matyti užsitęsusio žmogaus skalbimo, tačiau ir V. Rakučio nuoširdumas neatrodo įtikinantis. Sakyčiau, čia yra tas atvejis, kai „ne viskas čia vienareikšmiška“ ir „pažiūrėkit, ką jūs patys darėt“ smogia antru galu.

Palaikymą V. Rakučiui jau pareiškė vienas iš Nacionalinio susivienijimo lyderių. Tas, kur jaunesnis. Neabejotina, kad netrukus palaikymą pareikš ir tas, kur vyresnis. Greičiausiai palaikymo tekstas jau parengtas, teliko literatūriškai nugludinti jame pateikiamas analogijas su sovietmečiu, kurios kaip visada bus identiškos. O tam reikia laiko. Taip pat tikėtina, kad bus sulaukta kai kurių juvelyrų ir pavienių gynybos ekspertų pritarimo ir padrąsinimo, o gal net ir pasiūlymo papildyti tikrų Lietuvos patriotų gretas. Kol kas, sprendžiant iš profesoriaus išreiškiamų nuostatų, sąžiningiausia jam būtų tokį pasiūlymą priimti.

Kad ir kaip toliau rutuliotųsi ši istorija, nuoširdumo čia bus nedaug, o darbo su istoriniais šaltiniais – dar mažiau.

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.