Iš užrašų knygučių

 

Šaltą 2000 m. žiemą Maskvoje, knygyne „Molodaja Gvardija“, apsuptame lariokų ir kebabinių, kuriose tuomet buvo galima greitai užkąsti ir susišildyti 50 gramų, įsigijau rašytojo ir žurnalisto Iljos Ilfo knygą „Užrašų knygutės: 1925–1937“. Knygą spaudai parengė rašytojo sūnus Aleksandras Ilfas.

Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas lietuvių skaitytojams yra žinomi kaip populiarių humoristinių romanų „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršis“ autoriai. Abu ilgokai dirbo laikraščio „Gudok“ skaitytojų laiškų, korespondencijų, žinučių ir feljetonų skyriaus literatūriniais bendradarbiais.

Kaip ir daugelis kūrybingų ir delikačių žmonių, Ilfas užsirašydavo kasdienius įspūdžius – pastebėjimus iš kelionių po Vidurinę Aziją, Kaukazą, Italiją, Austriją, Ameriką, nugirstus pokalbius redakcijoje, susirinkimuose ar gatvėse, korespondencijų nuotrupas, žinutes ir intarpus iš laikraščių, keistai skambančias pavardes. Viskas praeina ir užsimiršta, bet išlikę rašytiniai fragmentai primena praėjusių laikų kasdienybę. Juo labiau kad sovietinė kasdienybė buvo specifiška. Ilfas priklausė XX a. pirmosios pusės rusų rašytojų, kuomet, kaip jis pats sakė, didelėje šalyje nebuvo didelės literatūros, kartai. Ši karta gyveno komunistinės prievartos sąlygomis ir išsiugdė specifinę sovietinio gyvenimo situacijų refleksiją.

Rašytojo Ilfo gyvenimas nebuvo toks komplikuotas kaip Michailo Zoščenkos ar Daniilo Charmso, kuriuos nuolatos persekiojo sovietinė valdžia. Kartu su Jevgenijumi Petrovu jiedu buvo populiarūs autoriai, kurių knygos Sovietų Sąjungoje išeidavo dideliais tiražais ir buvo verčiamos į kitas kalbas. Tiek Ilfui, tiek Petrovui buvo leista trumpam išvykti į užsienį, tačiau šeimos Maskvoje likdavo kaip sistemos įkaitai.

Tikiuosi, kad pateikti atrinkti Ilfo įrašai iš užrašų knygučių suteiks skaitymo malonumo.

Vertėjas

Piatigorskas. Vietiniai gyventojai gražūs, stuomeningi, bet šykštūs. Žodžio veltui neištars. Net už pažymą (žodžiu) paėmė 10 kapeikų. Tai ne žmonės, o bitės. Jie dirba.

 

Proletarų prospekte stovi alinė „Babilonas“.

 

Laidojimo namai „Nimfa“.

 

Kelnės, metamos ant stalo, suskambėjo kaip balnas.

 

Žemas, aistringas unitazo balsas.

 

Plakatas: „Kas kur, o aš į taupomąją kasą.“

 

Paminklas Marxui su užrašu: „Carui išlaisvintojui.“

 

Nutraukiau ryšius su vyrų luomu ir prašau laikyti mane moterimi.

 

Netikėtai į teatro salę įbėgo gaisrininkai ir sutrimitavo. Panika. Pasirodo, jog tai loterijos anonsas.

 

Katinas – idiotas. Kai tik atidarau duris, jis būtinai lenda į kambarį. Nieko per tuos trejus metus nerado, bet lenda.

 

Kieme kažkada buvo skulptorių dirbtuvė. Ir iki šiol daugiabučio namo valdos viduryje stovi paminklas Suvorovui ant žirgo ir kažkokiam pėsčiajam – 1812 metų didvyriui, o kokiam, jau nebegalima suprasti.

 

Minėjimas: 800 metų Ramiajam vandenynui.

 

Tame mieste stovėjo paminklas profesoriui Timiriazevui ant žirgo.

 

Turtų, kuriuos sukaupė pasaulis, jau užtenka tam, kad pradėtų visuotinę puotą.

 

Žmogus tvarko reikalus už 100 rublių. Jeigu nesutvarkys – tai nieko. Jeigu sutvarkys – dar geriau. Pats gi nieko nedaro.

 

Skelbimas miesto sode: „Alus parduodamas tik profsąjungos nariams.“

 

Užrašas parduotuvės vitrinoje plonuose geležiniuose rėmeliuose: „Kelnių nėra.“

 

Kaip kolymiečiai surado Amundseną. Pirmieji ėjo aisbergai, vėliau – vaisbergai, o dar toliau – aizenbergai.

 

Straipsnis laikraštyje: „O dėl agurkų klausimo, tai reikalai klostosi gerai…“

 

Jam 33. Ir ką jis nuveikė? Sukūrė mokymą? Skelbė pamokslus? Atgaivino Lozorių?

 

Jubiliatui padovanojo devynis portfelius.

 

Katinas pakibo ant sofos kaip Romeo ant virvinių kopėčių.

 

Žmogus, norėdamas apžiūrėti medicininį aparatą, pareiškė, kad serga venerine liga.

 

Pavlovas – komercijos direktorius: „Aš, kaip komercijos direktorius, taip pat atsakau už ideologiją.“

 

Žmonės iš limitrofinių valstybių. Išvyko kareiviška uniforma ir grįžo po mėnesio kaip pasiuntinys, bet gimtąja kalba kalbėti neišmoko.*

 

Ašaras, pralietas spektaklių metu, reikia surinkti į grafiną ir išsaugoti.

 

Barzdaskučių asociacija „Mėlynbarzdis“.

 

Nežinomo verslininko kapas.

 

Virš miesto pasigirdo fortūnos rato girgždesys.

 

Taikaus meto ir stabilios buities jaunikis.

 

Iš kurgi rusų žmogaus pavardė Popugajevas?

 

Dideliame tuščiame kambaryje stovi agitacinis karstas, kurį tampo per demonstracijas.

 

Pati giliausia bedugnė – finansinė. Į ją galima kristi visą gyvenimą.

 

Man bloga nuo tyro vandens kvapo.

 

Nežinojo, kas atvyks, tai pakabino per visus penketą metų susikaupusius agitacinius lozungus.

 

Apkaltino jį, kad į pirtį vyksta automobiliu. O šis įrodinėjo, kad jau 16 metų nebuvo pirtyje.

 

Kiemsargiai su numeriais. Iš jų galima spręsti, kad kiemsargių mieste yra 9 000. O kodėl kitų profesijų atstovams neįvedus numerių? Tuomet sužinotum, kad kompozitorių yra tik trys, o auksakalių 389.

 

Jaroslavlis. Rytas (liūdesys). Ir vakaras (pripranti – viskas gerai). O iš pradžių – siaubas. Atvyksti į miestą ir matai, kad čia įvyko katastrofa.

 

Neramus miestas. Visi kažką nori nusipirkti ir nervingai išeina iš parduotuvių.

 

Kas kaltas? Vaikinai ar merginos?

 

Nespauskite mano psichikos.

 

Veidas nesugadintas protinės mankštos.

 

Anksčiau mieste visos buvo Fainos, Margaritos. Pakeitė vardus – Matrionos, Fioklos.

 

Prekiavo kaip ispanai su indėnais.

 

Dėl šnicelių apskaitos valgykla uždaryta neribotam laikui.

 

Vienoda Turkijos valstybės vyrų biografija: „Pakartas Smirnoje 1926 metais.“

 

Du žymūs veikėjai. Nerimas. Kas anksčiau sakys prakalbą prie kapo.

 

Kartais man sapnuojasi, kad aš rabino sūnus.

 

Nuotaika buvo tokia pakili, kad norėjosi įteikti notą.

 

Nesididžiuokite, kad dainuojate. Socializme visi dainuos.

 

Mieste buvo 2 000 kačių, jas išmainė, atsirado 8 000 graužikų. Bet juos taip pat išmainė.

 

Jeigu turite sūnų, pavadinkite jį Galijotu, jeigu dukrą – Andromeda.

 

50 000 rublių laimėjimas atiteko mūsų miesto piliečiui Ivanui Samoilovičiui Fedorenkai (Vinogradskaja g. 17, bt. 5). Laimėtojas pageidavo likti nežinomas.

 

Kodėl iš manęs norite viską atimti? Juk aš vaikystėje norėjau būti traukinio palydovu. Ach, ir kam aš nuėjau privataus kapitalo keliu!

 

„Aš, kaip komunistas, mylėti, žinoma, negaliu…“

 

– Mums reikalingas socializmas.

– Taip. Bet socializmui jūs nereikalingas.

 

„Taip, aš su ja gyvenau. Kartą. Tramvajaus stotelėje.“

 

Kalnus pastatė turistams pritraukti.

 

Galų gale užsienis – tai mirties mitas. Kas ten patenka – atgal negrįžta.

 

Tuomet buvo madingas fokstrotas „Fašistai vaikšto po gatves…“

 

Pasaulis mane gaudo. Bet nepagavo.

 

– Aš, draugai, iš darbininkų kilęs…

– Ir čia ne fabrikantai sėdi.

 

Jeigu mums gims du sūnūs, pavadinsime juos Dovydu ir Galijotu. Dovydą mes atiduosime jums, o Galijotą pasiliksime sau.

 

Kai tik pirkėjai pamatė šias prekes, suprato, kad visos kliūtys žlugo, viskas galima.

 

Aš gimiau tarp kūjo ir pjautuvo.

 

Jis neišmanė kalbinių niuansų ir sakydavo tiesiai: „O, aš norėčiau pamatyti jus nuogą.“

 

Didelė bomba. Maždaug tokia, kokiomis žudydavo gubernatorius.

 

Kai praeitų manevrų metu paskutiniu momentu pasirodė tankai, šauktiniai kareiviai apsupo juos, užuot priešinęsi atakai.

 

Kai mokyklose sustiprėjo istorijos mokymas, visi sužinojo, kas buvo Mesalina ir Matrona, kuri pasikeitė vardą į Mesaliną ir atsidūrė beviltiškoje padėtyje.

 

Ant sofos gulėjo korsetas, panašus į Leonardo da Vinci skraidymo mašiną.

 

Jūsų vietoje aš sėdėčiau vietoje.

 

Parengė ir vertė Vygantas Vareikis