ANDRIUS AUKŠTUOLIS

Eilės

 

Aš noriu liautis verkti ir

Bėgti nebyliu žingsniu,

Sklaidyti juodumas žemėlapy.

Mano nerimo šešėlis

Visur tamsa išsilieja,

Kad ir kokiu greičiu

Švieson aš braunuos.

 

Sėdint tik tarp keturių sienų

Laikas virsta dušu,

Kuris slegia, trukdo, viską aplink šlapina,

Tampa nebeįmanoma būti,

Kvėpuoti, daiktų panaudoti.

Visos keturios sienos

Galiausiai patampa šlapiu laiko vienetu,

Minkštu, nesuminkomu.

Krapštau pirštu, darau skyles,

Mėginu žiūrėti,

Ar kas nors dar plaka,

Be laiko lašelių,

Į mano kaukolės stygas,

Bet pirštas tik trinas,

Po truputį daros trumpesnis

Už dieną, už valandą,

Laikrodžio rodyklę

Ir aš nebegaliu ranka

Sugriebti dienos, ji per ilga,

Ji toli nuo manęs atsitraukus.

Bandau pirštą valytis

Į šoną, į kūną, į burną,

Bet viskas tepasi siena ir

Laiko fragmentais.

Po truputį oras su manim

Nebespėja,

Po truputį mano alsavimas

Kambario sienom

Tirštėja.

 

 

 

Ant priplėkusios makaulės

Matuojuos pasaulį.

Jis didelis, nespaudžia,

Atrodo šiltas.

Kainos nematyti –

Neklausiu.

Nešuosi prie kasos,

O ten eilė.

Aš laukiu,

Rankose čiupinėju

Gaublio formą primenantį daiktą.

Jis ima trupėti, džiūti,

Mėlynas nebebūti.

Aš kviečiu policininkus,

Kasininkus, teisėtvarkos grobuonis,

Bet visi atėję

Tik po gabaliuką atlaužia,

Pirštuose patrina

Ir nueina nieko nepasakę.

O aš skubinu žmones,

Stumiu, tą daiktą

Rankose apkabinu

Švelniai

Lyg motinos auskarus,

Bet jis vis srūva,

Atsimuša į grindinio šaltį

Ir nebelimpa atgal.

Neturėjau nė akimirkos jausmo,

Kad jis nors kiek

Man priklauso.

 

Jolitos Puleikytės piešinys

Jolitos Puleikytės piešinys

 

 

Dabar aš beveik su sparnais

Angeliškais, varnos, lėktuvo,

Visais, kurie kelia, skraidina,

Užtikrina dangaus amžinybę.

 

Dabar mes kalbame

Vien filmų tekstais vienas kitam

Ir žvelgiame

Lyg per ekraną

Vienas į kitą,

Bet kažkada

Jau visai greitai

Aš tau patapsiu buitim,

O tu atsikelsi anksti ryte

Ir į darbą išeisi. 

 

 

Gyveno tokia moteris

Ir mes ją lankėme –

Aš ir močiutė.

 

Man moteris pasiūlydavo

Saldainį ar du.

Močiutė kuopdavo jos

Vystantį kūną,

Skalbdavo patalynę,

Vėdindavo nuotaiką,

O aš žiūrėdavau į

Aptirpusį rankoj saldainį ar du. 

 

 

 

Atvira žaizda prabylu

Kiekvienam nutūpusiam uodui,

Nesipurtau, nesikasau,

Šnabždu lašu raudonu

Ir taip aš pasilieku

Kūne svetimam.

 

Išlikti nesunku,

Tačiau nelengva

Būti su kiekvienu

Arti, arti, prie pat

Jo sielos.

O kai galiausiai

Tenai aš nusigaunu,

Belikę tik atsiminimai

Mano jauno.

 

 

Jeigu būčiau cigaretė

 

Jeigu būčiau cigaretė,

Norėčiau būti mėtinė,

Tokia, kurias moterys numeta neužgesinusios.

Arba be filtro,

Stipri kaip nefiltruota degtinė,

Deginanti visą kūną,

Smilkstanti greitai kaip gyvenimas.

Mane dantyse laikytų statybininkai,

Darbo žmonės,

Aš būčiau jų kasdienis išsilaisvinimas,

Pajusčiau daugelio burnų skonį,

Manęs norėtų dažnai,

Iš ryto, prieš miegą,

Po sekso ar jo metu užgesinti

Mane į partnerio odą.

Bet labiausiai norėčiau,

Kad mane sukąstų rašytojo

Geltoni dantys, nepažįstantys

Prasto žodžio skonio.

Jausčiausi, kad dalyvauju kūryboje,

Virsme iš dūmo į sakinį,

O po to mano degančius plaukus

Sutrintų į kietą betoną

Ir niekam nebetrukdytų

Mano nuodas nikotinas

Ir iš filtro pagamintas

Kreivas nosies atsikišimas.

 

 

Šiandien aš skaitau,

Rytoj aš rašysiu,

Rytoj aš dar taip pat

Šaipysiuos

Iš savo pastangų,

Iš savo norų

Atkartoti ir sukurti

Kažką kitokio,

Nors iš tokių pat žodžių.

Šiandien aš skaitau,

Taip save išbandau

Ir suskaičiuoju,

Kiek eilučių telpa

Ten, kur šviečia žodžiais

Iš Olimpo,

Ir kiek drąsos manoj širdy

Nepabijoti pasilenkti

Ir pergamento geltonumą

Savo krauju sutepti,

Išpiešti vieną storą žodį,

Kuriame sutilptų ne tik aš,

Bet ir visi aš,

Visi išmokti žodžiai

Bei jų spalvoti karpiniai.

 

 

 

Bandymų plaštake tenorėjau gimti,

Sudegti per naktį nuo žinių liepsnos

Ir per stiprios gravitacijos,

Naikinančios mano skrydžio aukštį.

Atsitrenkusi į grumsto aštrų kampą

Ieškočiau, kur nukrito sparno lopas,

Dėčiau jį prie liežuvio, kąsčiau,

Tikrinčiau, ar jis dar gali

Mane virš juodžemio pakelti.

 

Ir taip visus sparnus nusivalgyčiau,

Įleisčiau gyslas į žemę

Ne antkapiu pabūti,

O gyvą plaštakę pusiaunaktį

Išburti.

 

 

 

Vergauti atvira galva

Pradėjau.

Su nė vienu kitu vergu

Nešnekėjau.

Viską tik iš ten,

Kur žvelgt užginta buvo,

Rinkau mintimis,

Svetimauti nesileidau

Nei dienom, nei naktim.

Mano darbas kasdieninis

Randus piešė, laiką vaikė,

Bet užgrūdino mane –

Atskirt pelus nuo grūdo reikia.

Greitai visos tos minčių

Grandinės tapo minkštos

Lyg žaislinės.

Vis daugiau šviesos aš gėriau,

Nebetiko man nė rūbas smėlio,

Drėgme stiebiaus, į viršų šoviau,

Tik iškišęs galvą rėkiau:

Aš sudygau, jau pats stoviu!

 

 

 

Tušinuko snapu dusinu

Mirštančią giesmę popieriuje.

Supuola visi paukščiai

Gentainiai 

Ir ginti, ir pažiūrėti,

Kas rėkia.

Rankų mėsas jau išėdė,

Dar liko akys ir kaulai,

Tuos paprastai palieka

Šunims ant lenciūgo

Be teisės neėsti.

 

 

Dabar mes drebame nuo viruso

Ne dėl savęs,

Bet dėl rizikos grupėje gyvenančiųjų.

Nors jau visiems atsibodo

Nosys nuspaustos,

Akys nuo ekranų išdžiūvusios,

Tačiau vis dar kenčiame,

Juk ilgai treniravomės

Gyventi tik per ekraną

Ir plastikinio maišelio membraną.

Kol virusas elektros nepuola,

O virš galvų aureolę palaiko

Švenčiausioji elektros lemputė,

Tol, ačiū dievuliui,

Neteks gatvėj sutikti

Nė vieno dar gyvo

Nuo ekrano nurašyto naratyvo.

 

 

Siuntų terminalas

 

Durys atsidaro,

Pakuotė išimama,

Durys užsidaro.

Tokia kiekvieno

Siuntų terminalo diena.

Durys atsidaro

Pakuotė įdedama,

Durys užsidaro.

Privažiuoja vyras

Dideliu prekių pilvu,

Išvemia viską iki

Paskutinio barkodo,

Pakvimpa maita,

Susirenka rajono zombiai,

Pirmūnai, šunų šeimininkai.

Durys atsidaro,

Maita lesama,

Durys užsidaro.

Ir tik naktį kažkiek

Ramiau pasidaro.

Nebesigirdi nei ratų,

Nei žmogaus padų.

Tik naktį gali priėjęs išgirsti,

Kaip tuščia ir tylu

Šalia siuntų terminalo

Niekada neužsimerkiančiu ekranu.

 

 

 

Išmokau dainelę

Apie tamsiąją gėlę:

„Sodininkas ūsais tankiais

Kauptuku sielas žymėjo,

Į kiekvieną duobutę

Po sėklytę pasėjo“,

Taip tos dainos žodžiai

Skambėjo.

Dabar net pirkdamas pieną

Tą dainą niūniuoju,

Jos žodžiai iš lūpų

Man srūva, nestoja.

Kaip sužinojau,

Kad daina apie tamsiąją gėlę?

Kas rytą pakirdęs

Prieš veidrodį stoviu

Ir sodininko pirštais

Tamsius lapus sušukuoju.

 

 

 

Į ką gali kreiptis

Aklomis akimis,

Nukirstomis rankomis,

Purvina siela.

Tariami žodžiai

Girgžda dantyse,

Lyg burna gremžtum sieną.

Sieną be plytų,

Bet stačią

Krakmolytų apykaklių sieną.

Į ką galiu kreiptis

Be tautybės,

Su amžinai įrėžta

Spalva į odą,

Kai plaučiai plyšta

Nuo noro rėkti,

O bato kulnas

Prispaudžia gulėti.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.