Atkurianti ir sukurianti poezija
Anna Halberstadt. Transit. Rinktiniai eilėraščiai. Iš anglų k. vertė Marius Burokas, iš rusų k. – Antanas A. Jonynas. K.: Kauko laiptai, 2020. 132 p.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė dviem kalbomis (anglų ir rusų) kuriančios poetės Annos Halberstadt rinktinių eilėraščių knyga „Transit“. Nors A. Halberstadt susitelkia į skausmingas praeities ir dabarties temas, poezija jokiu būdu nėra depresyvi: skaitant tekstus rimtį netikėtai praskaidrina sąmojis ir ironija – patrauklūs jos itin autobiografiškos kūrybos bruožai.
Poetė gimė Vilniuje, holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje, Maskvoje studijavo psichologiją, emigravo į JAV. A. Halberstadt kūrybos autobiografiškumą, poetės asmenybės ir eilėraščių subjektės sąryšį rinkinyje „Vilnius diary“ („Vilniaus dienoraštis“) nagrinėjo Eglė Kačkutė („Kai poreikis pamiršti tampa poreikiu prisiminti“, Metai, 2016, Nr. 1). Minėtąją knygą į lietuvių kalbą vertė M. Burokas ir 2017 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Nenuostabu, kad ir šioje rinktinėje skaitytojai atras Vilniaus vaizdus, buvimo namie pojūtį subjektei teikiantį Niujorką („Odė Niujorkui“, p. 10–11), šeimos ir artimųjų portretus. Beje, E. Kačkutė kaip vieną žaviausių A. Halberstadt kūrybos bruožų išskiria charakteringais štrichais vaizduojamus portretus ir talpius buitinius įvaizdžius. Skaitant rinktinę į akis krinta ryški ir įdomi tėvo figūra („Tėvas“, p. 17), o eilėraščiuose fiksuojamos įvairiausios detalės atrodo kone apčiuopiamos.
Kita vertus, ne ką blankiau aprašomi kraštovaizdžiai ir miestai, kurių paveikslai ne taip jau retai sufleruoja apie kur kas gilesnius prasminius klodus, derinant niūresnius ir šviesesnius potėpius: „[...] Didžiausia prabanga, / kurią gali sau leisti – / švaistyti brangias gyvenimo / minutes / neveikiant nieko / arba / pasilenkus per Žaliojo tilto / turėklus / barstyti jazmino / žiedlapius / į tamsius / Neries vandenis“ („Žalia popietė“, p. 20). Kituose tekstuose, kuriuose susikoncentruojama į itin skausmingas temas, pvz., holokaustą, jaučiama sunkiai žodžiais nusakoma įtampa: „Lietuva – du tūkstančiai ežerų / ir ne mažiau miškų su žydų palaikais, / jų kapavietės nežinomos arba išniekintos. / Esu tokia laiminga gimusi / šioje tyroje, žalioje žmogaus kaulų / ir sutraiškytų kūdikių kaukolių saugykloje, / sovietmečiu to neregėjome ir negirdėjome [...]“ („Malda didesniam našumui“, p. 43). Rinktinėje ne tik liudijama praeitis, bet ir įdėmiai žvelgiama į šiandieninį, pandemijos apimtą pasaulį („Koronos menuetas“, p. 46; „Šiandien Niujorke mirė 800 žmonių“, p. 54 ir kt.).
Susitelkdama į kasdienę aplinką ir socialines paraštes, poetė išryškina baimių, infantilumo ir kompleksų neišvengiamybę, įvairiausias negatyvias patirtis – nuo išdavysčių iki pragaištingų priklausomybių ar ekshibicionizmo („Mano mylimas mieste…“, p. 23–24). Tačiau toks negatyvumo atidengimas suteikia akstiną priešintis tam, kas laikoma neteisinga. Kitaip tariant, įvairiausios kančios formos nėra susireikšminusio ir nuo kitų atsiribojusio ego su(si)kurti reginiai, veikiau per negatyvias patirtis išryškinamas teisingesnio pasaulio siekis, kurį įprasmina pasirinkimas daryti tai, ką privalai atlikti čia ir dabar: „[...] Daugelis mūsų nė nesupranta / ar jau pamiršo skirtumą / tarp pranašų / ir jų nuveiktų darbų. / Aš susitelksiu ties tuo, ką moku: / šiai pacientei reikia vaistų, / kad galėtų miegoti, keltis, / gyventi, / bučiuoti vaikus iš ryto, / žengti žingsnį po žingsnio, / eiti į darbą [...]“ („Diena, šlykšti“, p. 27). Veiksmas dėl kito tampa lyg priešnuodžiu prieš iliuzijas, graužatį, beprasmybę. Itin įsiminė eilėraštis, kuriame išryškinant bjaurius įpročius ir elgesį žaismingai reziumuojama, kad kačiukus galima mylėti net ir už jų trūkumus („Įprasta artimųjų išdavystė…“, p. 25–26).
Dar viena rinktinės ypatybė – per daiktų, aplinkos kismą išryškinama laiko tėkmė, kuri komplikuojama. Tai, kas atrodo pakitę, tėra paviršiuje, mat sutelkus įdėmią žiūrą į netvarius pavidalus atsiveria kitas tikrovės sluoksnis: „[...] Dažai, besilupantys / nuo senų pastatų sienų, / atidengia praėjusio šimtmečio įrašus, / tarkim, žibalo krautuvėlės iškabą / lenkiškai arba jidiš kalba. / Žemaitijos gatvėje, buvusioje Strašūno, / senajame gete, / laikas kvailioja, jis juda atgal, / kaip aramėjiškos ar jidiš raidės – / iš dešinės į kairę [...]“ („Vilnius labai mielas“, p. 30). Kartais laikas vaizduojamas tarytum tekantis į nebūtį, judantis ratu, ištįstantis į „dar“ ir „kol kas“, taip sukeliant nesaties įspūdį: „[...] …kol kas perku tuos mažučius auskarus su perlais, / kaip senelės Fridos nuotraukose – balta palaidinuke / aukšta apykakle – / prieš tai, kai ji bus nužudyta Kauno gete / [...] mes su Robinu dar neišsiskyrėm, / ir jis žiūri Kasablanką, glostydamas mano plaukus, / [...] Kol kas kol kas kol kas dar viskas gerai taip gerai / ir mes mylime vienas kitą“ („La Vie en Rose“, p. 15–16). Laikiškumo pajautos ne tik nurodo atsiminimus ir būsenas, bet ir pagilina pačių vaizdų ir daiktų suvokimą. Subjektė nevengia mąstyti apie savo atminties galią: „[...] Iš kur tas poreikis viską prisiminti, / užrašyti, nufotografuoti, / atkurti? / Kokia šitų praeities akimirkų, / išblukusių kino kadrų / prasmė ir svarba, / tuo metu, kai kiti / bėga kiek išgalėdami / nuo Chrono [...]“ („Druskininkai“, p. 56). Eilėraštis, galima sakyti, tampa erdve, kurioje gyvenimas ir mirtis nuolat kaitaliojasi, išryškinama meilės tema, kuri plėtojama be nusaldinto sentimentalumo. Tarkim, suskilusios plytelės eilėraščių subjektei gali priminti apie santykius („Terakotinės plytelės“, p. 47–48), o kūniškas ryšys palyginamas su aklų kačiukų palaiminga nežinomybe („Ten, sutemose…“, p. 38). Parodoma labai plati emocijų ir potyrių skalė – nuo subtiliausių jausmų, nuojautų iki nevaržomo seksualumo. Su pastaruoju susijusios tiesmukesnės ištaros netampa beskonybe: gan provokuojančios detalės dera su gilesnėmis potekstėmis ir asociatyviais ryšiais.
A. Halberstadt poezija – aktuali ir intertekstuali, joje esama kultūrinių, literatūrinių, mitologinių nuorodų, neužgožiančių subjektės patirčių ir ieškojimų: „[...] Kas aš – Eskulapo padėjėja, / žynė – „liesa, / bet tvirtom kojom“, – / sapnų aiškintoja, / gydomųjų žolelių rinkėja, / guodėja našlių ir našlaičių, / klajūnų, priplaktų prie svetimo kranto? / Mūza ar poetė su savadarbe lyra, / tiesiog moteris?“ („Kas aš – ne Penelopė…“, p. 11). Moteriškumas, subjektės kaip moters ir poetės tapatybės sklandžiai įpinamos tarp kitų šioje knygoje esančių tematinių gijų. Be to, rinktinėje gražiai parodoma, kad apie tokius pačius ar panašius dalykus galima kalbėti ir tiesiogiai, ir, kaip šiuo atveju, užšifruojant.
Atskiro žodžio nusipelno nevienaprasmiškas požiūris į tikėjimo fenomeną. Jokiu būdu negalėčiau teigti, kad A. Halberstadt poezijoje atsisakoma tikėjimo ar visiškai nusigręžiama nuo religijos, tačiau esama aistringai išsakomų priekaištų („Diena, šlykšti“, p. 26–27) ar keliami klausimai, į kuriuos atsakymų nėra: „[...] Ak, kur Dievo gailestingumas ir atlaidumas / gyvenime tėvų, / kurių sūnūs ir dukterys mirė / nuo alkoholio ar narkotikų? / Kur tu, dailus švytintis angele, / sulaikysiantis Abraomo peilį? // Ak, kur mūsų gyvenimo grožis, kai mums jo labiausiai reikia?“ („Ak, kur mūsų gyvenimo grožis“, p. 33). Savotiškai priešinamasi prievartai ir demonstruojamas solidarumas su žmonėmis, kuriuos ištinka nelaimės, traktuojant jas ne kaip bausmę, o kaip gailestingumo stoką. Tad, galima sakyti, religinių simbolių ir aliuzijų vartojimas glaudžiai susijęs su kalbančiosios kritiniu požiūriu. Vis dėlto tikėjimas ir religija nėra paneigiami, veikiau priešingai – sujungiami artimųjų paveikslai, žydiškoji kultūra ir religija:
Žydų moteris biblinėmis akimis
privalo uždegti žvakes šeštadienį
ir sukalbėti brachą ties šviežia chala.
O jei ji užaugo bedieviškame pasauly,
ir jei nebuvo išmokyta skaityti šventųjų tekstų,
ji turi virpėti, skaitydama Ekleziastą
ir Giesmių giesmę.
Senelė Frida mokėsi medicinos Hamburge,
o paskui ištekėjo už daktaro
ir, sako, buvo labai gera moteris,
mylėjo savo sūnus – savąjį Senečką ir vyresnįjį
įsisūnytą Romą, juk ištekėjusi buvo už našlio,
per šventes rengdavo namuose vaikiškus spektaklius.
[...]
(„Žydų moteris biblinėmis akimis…“, p. 60)
„Kiekvienas žydas turi asmeninį santykį su Dievu“, – teigia poetė viename pokalbyje (https://www.bernardinai.lt/2017-08-25-dinge-zmones-dinge-balsai-pokalbis-su-a-halberstadt/), kurį skaitant galima atpažinti kai kurias detales, atsidūrusias ir jos kūryboje. Tai suteikia akstiną mąstyti apie atsiminimus, pavirstančius poezija, kurioje ne tik atkuriama, bet ir sukuriama tai, ko jau nebėra. Kitaip tariant, kalbančiosios atmintyje regimi asmenys, santykiai su jais, namai, aplinka pasirodo lyg gyvastinga dabartis, išgyvenama vis iš naujo. Atminties gyvybiškumas kartais gali užklupti netikėtai, kiek bauginančiai („Oginskio gatvė“, p. 56–57), tačiau būtent dėl atminties kone kiekvienas eilėraštis, vaizdžiai tariant, pasakoja savo istoriją. Vis dėlto A. Halberstadt eilėraščiai netampa beviltiškais pasakojimais – juose jaudinančiai fiksuojama ir kartu transformuojama tikrovė, o subtilūs vertimai leidžia išgirsti vis kitokį poetės balsą.
