Apie kentaurus

 

Zuzanna Ginczanka (tikr. Zuzanna Polina Gincburg, 1917–1944) – Lenkijos žydų kilmės poetė. Gimė Kijeve; Rusijoje kilus pilietiniam karui, kartu su tėvais persikėlė į Rovną istoriniame Voluinės regione. Iširus tėvų šeimai, būsimoji poetė liko gyventi su senele. Ginczanka spaudoje debiutavo 1931 m.; susirašinėjo su Julianu Tuwimu, kuris paskatino ją kurti. 1935 m. persikėlė į Varšuvą, dirbo spaudoje ir radijuje, pradėjo pedagogikos studijas Varšuvos universitete, tačiau turėjo jas mesti dėl antisemitinių išpuolių. 1936 m. pasirodė vienintelis Zuzannos Ginczankos poezijos rinkinys „Apie kentaurus“. Antrojo pasaulinio karo pradžioje poetė persikraustė į Lvovą, ištekėjo, vėliau slapstėsi Krokuvoje, jos apylinkėse, tačiau buvo išduota ir nužudyta Plašuvo koncentracijos stovykloje.

Rinkinys „Apie kentaurus“ tarpukario Lenkijoje tapo literatūriniu įvykiu: stebina modernus eilėraščių tonas, pasitelkta kentauro alegorija – tai siekis suderinti moteriškus ir vyriškus elementus tiek gyvenime, tiek kūryboje. Ginczanka net įvardijama kaip „užmiršta poetė feministė“.

Vertėja

 

Tapsmas

 

 

1

 

Pradžioje buvo dangus ir žemė:

juodžemis ir rugiagėlių vaiskuma –

ir elniukai

prie liaunų elnių

su dievu minkštu ir baltu kaip linas.

 

 

2

 

Kreida,

jura,

triase,

dirva sluoksniuojas rievėmis –

miocenas rieda tanku į didį mūšį.

Ir atsiskiria vanduo

su žeme, paparčiais ir beržais

– ir dievas mato, kad gera yra, kai pašvaiste sužimba kūrinija.

Azotas kunkuliuoja lavoj,

lava stingsta it lakas,

kalva

ant kalvos

šliaužia

griausdama nežemiškai,

anglis užpildo žemę akmenine šerdim –

– ir regi jis, kad gera yra šaltiems ropliams ir žvaigždėms.

Geležis pulsuoja krauju,

fosforas stingsta blauzdikauly – –

– o jis groja sau kraterių vargonais.

 

 

3

 

Pradžioje buvo dangus ir žemė

ir elniukai

su elnėm gelsvom.

O toliau – viskas keičias:

tai

kūnas

tapo

žodžiu.

 

 

4

 

Kadais nuo angelo kvapnaus siūravo vešlus rododendras,

girgždėjo traškėjo asiūkliai dideli ir augūs kaip niujorkas.

Konino, Bresto ir Rovno

skvereliuos

saulutės vysta

ir policininkai

naktim

teisėtas

žmonas

myluoja.

 

 

Pastaba paraštėje

 

Negimiau

iš dulkės,

nevirsiu

dulke.

Nenužengiau

iš dangaus

ir padangėn negrįšiu.

Pati esu dangus

kaip stiklo skliautas.

Pati esu žemė

kaip derli dirva.

Nebėgau

iš niekur

ir negrįšiu

tenai.

Be savęs pačios, nežinau kito tolio.

Plaučiuose pažabotam vėjy

ir uolienų kalkėse

privalau

save

tenai

pabirusią

surasti.

 

 

Svetimumas

 

Žvelk:

purpurinis trubadūras dūdomis apskelbė šventę –

pirkliai dalija purpurą ir seikėja kvapnų tepalą –

ant stiklinių soprano kojokų svyruoja alpstančios solistės –

skimbsi šokėjų torsai ir šlaunų blizgantis ornamentas –

– o tu supaprastinai sau

gatvę,

minamą

kasdien,

o tavyje neišvengiama glūdi mirtis,

kaip adata plūkauja gyslomis.

Džiugesys praplaukia

tolumoj

šventiška rausva valtim

tolima svečia upe

iš ultramarino ir iš dumblo.

Apie tavo skausmą taria: „pilnapadis ir sukumpęs“,

apie liūdesį tavo sako: „baltalas, aliejai, raudonis.“

Nei švelnių batistų lyrika,

nei sunkus brokato epas

neatskleis tavęs

niekam

nuojauta iš už septynių jūrų.

 

 

Kailis

 

O lūšys, vilpišiai ir pumos, iškimšti minkščiausiai,

geltonai pamuštos lapės geltono stiklo akim,

o pašiaušta vilna, ištempta plokščiai ir gudriai,

rytai išdrikę,

tvirtai įtempti ant sapnų,

o klampūs, vilkiški, dygūs lyg pušų giria plaukai,

meškos šerių chaòse,

sąmyši drumstų dienų –

– šukuoju tave dagia panieka,

o kaili susivėlęs tu manų pavasarių,

dūlantis, gauruotas kaili

be mėsos,

kaulų

ir kraujo.

 

 

Pareiškimas

 

 

Tezė

 

Šiurkščialiežuviai žvėrys iš tiesų pažino skonį.

Meilūs ir alkani vilkai – pilni žinių ir patyrimo.

Ši akimirka:

vabzdžiai čiulkia alyvose,

aštriagylės vapsvos įsmilo į saldumą lig dugno.

Ant iešmo sukasi žemė – kvapnus elnienos kepsnys,

saulės rūkstantis aukuras rausvina, degina ženklą.

 

O puota mėsėdžių!

Amžinai išbadėję

šiurkščialiežuviai žvėrys iš tiesų pažino skonį.

 

 

Antitezė

 

Suvytę žmonės žino poskonį ir aromatą.

Poskonis – senų istorija.

Aromatas – pašvaistė pranašų.

O trešnė minkštimu šerdingu, šilta ir aitri,

ir slyva, nuo sulčių suzmekus, auga už lango, toli.

(Istorija: „o tautų pavasari, maište it miško gaisre,

o keturiasdešimt aštuntieji, ūžiantys ir neužmirštami!“

Pranašystė: „o kolonijų pavasari, pavasari, sužydęs užjūriuos,

keturiasdešimt aštuntaisiais išplisi afrikos ugnim!“)

Spiečias gemzių odose,

kailiuose švelnių lokių,

žino,

kad buvo –

kad bus –

o šiandien: akiduobė tuščia.

Šiandien pusmėnulis vartos debesų pūkuos

ir kavinėse iš nudžiūvusių sodų užauga staliukai.

 

 

Sintezė

 

Pažįstu liūliuojantį aromatą,

poskonio beribę tylą

ir glamonės mirksnį,

šiluma kai

bunda iš sapno.

Nesu niekas kitas, tik gudrus žvėris

ir niekas – tik akylas žmogus.

 

 

Vien tai

 

Bumerangu mestos dienos grįš atsiminimų strėlėmis:

maivėsi puikios panelės,

vilnotos avys leidos nuo kalnų –

– kas nuginė tave, – pasverki, blaiviai apmąstyki,

kas tave daina nuvijo –

      ulbanti giria –

             medžių ošimas –

                       šilojus –

 

O rytmečių akvarelės, sodrūs vidudienių paveikslai,

      mieguistos vakarų pastelės ir gilios anglies naktys!

      Aštrų malonumą sėmė kibirais iš šulinio –

      tai tave ginė,

      tai,

      plevenant vėliavoms ir kaspinams.

 

Šiandien švelniai gena tave:

(– plaukia pakrauti laivai,

pilni graudulinių madonų nučiupinėta vaškine oda,

panelėms meilioms, švelnioms ir besišypsančioms,

kvapniais raktažolių veidais ir plaukais rusvumo lyg nasturtos).

 

Šitai veja tave, pakiliai:

      (– Stingsta pergalių pjedestalai.

      Tavo delnas išsprogsta. Vėliava išsiskleidžia virš delno.

      Žaibai trankos į obuolių šerdis. Griausmingai lekia gyvenimas.

      Ir susižavėjimas kaip aromatas apsvaigina. Ieva plakas apie smilkinį).

 

Nebylioj ledinėj praeity klajoji su žemlapiais prisiminimų –

o, besočiai kibirai,

alaviniai kibirai be dugno!

Aštraus malonumo semiesi iš visų raktų.

Pasveriu, suskaičiuoju ir žinau:

– vien tai,

tai tave veja.

 

 

Mergystė

 

Mes…

Lazdynų raizgalynė po lietaus

dvelkia sūdriom riešutų šerdim,

veršiuojas karvės tvankumoj

tvartuos žėrinčiuos lyg žvaigždės. –

O serbentai ir brandūs javai,

tvinstantis vešlume,

o vilkės, žindančios mažylius,

jų akys švelnios kaip lelijos!

Sakai laša tartum medus,

ožkos tešmuo svyra lyg moliūgas –

– liejas baltas pienas kaip amžinybė

motinos krūtinės šventovėse.

 

O mes…

         …sandariuos

         it plieno termosas

         kubeliuose tapetais persiko

         suvystytos suknelėse lig kaklo

         palaikom

         kultūringą

         pokalbį.

 

 

Iš: Zuzanna Ginczanka. O centaurach. Warszawa: J. Przeworski, 1936

Vertė Ugnė Ražinskaitė