Navalno sugrįžimas – rusiška ruletė, kai visa revolverio dėtuvė užtaisyta

255 m. pr. Kr. Romos konsulas Markas Atilijus Regulas pralaimėjo mūšį kartaginiečiams, pateko į jų nelaisvę ir praleido ten 5 metus, kol kartaginiečiai buvo romėnų sumušti kitame mūšyje. Po šio pralaimėjimo kartaginiečiai pasiuntė į Romą pasiuntinius derėtis dėl taikos ir pasikeitimo belaisviais sąlygų. Kartu su šia delegacija buvo pasiųstas ir Markas Atilijus – jam buvo iškelta sąlyga: jis privalėjo sugrįžti į Kartaginą, jeigu romėnai nesutiks išlaisvinti kai kurių kilmingų kartaginiečių belaisvių. Pasak antikos autorių, atvykęs į Romą ir stojęs prieš Senatą, Markas Atilijus paragino tęsti karą su Kartagina ir nesikeisti į nelaisvę pakliuvusiais kartaginiečiais, nes daugelis jų buvo patyrę karo vadai, kuriems neprilygo į Kartaginos nelaisvę pakliuvę romėnai. Įkalbėjęs Romos Senatą pasielgti šitaip, jis grįžo į Kartaginą, nes negalėjo sulaužyti duoto žodžio, ir buvo kartaginiečių nukankintas. Kartaginiečiai kankinti mokėjo ir mėgo, galbūt todėl šaltiniai aprašo skirtingus kankinimų būdus, kuriais buvo nužudytas principingasis Romos konsulas.

Tikimybė, kad į Rusiją grįžęs opozicionierius Aleksejus Navalnas bus kaip Markas Atilijus uždarytas į vinių iš vidaus prikalinėtą dėžę, buvo labai nedidelė (nors ir neatmestina visiškai), tačiau lygiai taip pat tikimybė, kad grįžęs į Rusiją jis nepatirs jokių represijų, buvo lygi nuliui. Žinant priešistorę, toks jo poelgis padvelkė antikos jėga. Įvairūs analitikai šiuo metu bando surasti racionalių šio poelgio motyvų, tačiau jeigu pasitikime Vakarų valstybių pranešimais, kad A. Navalnas iš tiesų buvo nuodijamas kovine medžiaga „Novičiok“, tuomet vienareikšmiškai esame liudininkai to, kad asmenybės vaidmens istorijoje dar niekas neatšaukė.

Tik iš dalies buvo teisūs tie, kurie sakė, kad vos tik A. Navalnui pastačius koją ant Rusijos žemės iš karto prasidės karas „dėl paveiksliuko“, t. y. oro uoste greičiausiai susirinks didelis būrys jo rėmėjų, o valdžios pareigūnai stengsis apriboti jų patekimą į oro uostą. Kitaip sakant, A. Navalnas sieks, kad jo atvykimas į Maskvą būtų kuo panašesnis į disidento Andrejaus Sacharovo sugrįžimą į Maskvą po septynerių metų tremties 1986 m. gruodžio 23 d., o Vladimirui Putinui pavaldžios struktūros bandys tam sutrukdyti. Dėl įvykių paveiksliuko įspūdingumo, aišku, galima ginčytis, bet visa istorija pranoksta bet kokį trilerį.

Deja, A. Navalno atvykimas į Maskvą įvyko ne A. Sacharovo, o pačiam A. Navalnui įprastu stiliumi, t. y. vos tik nusileidęs oro uoste jis buvo sulaikytas ir teismo sprendimu uždarytas į areštinę 30 parų. Pasodintas už tai, kad per tą laiką, kol gulėjo panardintas į dirbtinę komą Vokietijos ligoninėje, jis kelis kartus iš eilės neprisiregistravo Maskvoje policijos nuovadoje pagal savo gyvenamąją vietą. Tą padaryti jį jau anksčiau buvo įpareigojęs Rusijos teismas už tai, kad jis buvo lygtinai paleistas pagal nuosprendį kitoje byloje. Iš esmės į rytus nuo mūsų nevyksta nieko netikėto – jeigu tu esi opozicionierius Rusijoje, turi būti pasiruošęs bet kada atsisėsti, o jeigu tu esi Baltarusijoje, bet vis dar nesėdi, tai tu greičiausiai nesi opozicionierius.

Iš karto po sulaikymo jutubo platformoje pasirodė dar vienas A. Navalno filmas apie korupciją, tik šįkart jame jau buvo pasakojama apie paties prezidento V. Putino dvarą. Šiuo metu šis filmas jau sulaukęs virš 12 milijonų peržiūrų, bet, pasak Rusijos apžvalgininkų, kad ir kiek turėtum peržiūrų jutube, tai dar neužtikrina, kad nebūsi pasodintas. Netgi nereiškia, kad nebūsi nunuodytas ar likviduotas kokiu nors kitokiu būdu. Tiesą pasakius, sunku dabar netgi įsivaizduoti, kiek jam kainuos jo beatodairiška drąsa. Iki tol visi jo filmai apie korupciją koncentruodavosi į V. Putino aplinką, o ne į jį patį. Kartu tokio filmo pasirodymas jutube reiškia, kad grįžimas į Rusiją nebuvo spontaniškas ir veiksmų planą A. Navalnas visgi turi.

Labai keistai skamba įvairūs priekaištai jam kaip politikui, kurie dažnokai būna pritempti siekiant jį pateikti kone kaip atjaunintą V. Putino variantą. Tai nėra tiesa ir tai akivaizdu. Apskritai apie A. Navalną kaip apie politiką kalbėti nelabai yra prasmės, nes pakankamai aišku, kad pasibaigus V. Putino režimui Rusija turės iš naujo kurti savo politinius institutus ir prognozuoti tolesnę jos raidą yra beveik neįmanoma. Kaip ir nuspėti, kaip susiklostys netgi savo partijos neturinčio A. Navalno politinė karjera.

Taip pat keistai skamba ir versijos, kad pats A. Navalnas yra Kremliaus projektas. Sunku įsivaizduoti, kad Kremliui dirbantys įvaizdžio kūrimo specialistai būtent tokiu būdu būtų sukūrę Rusijoje dar vieną alfa patiną, kuris dabartinį vadintų „seniu bunkeryje“ ar „rupūže, sėdinčia ant vamzdžio“. A. Navalno sugrįžimas iš tiesų yra kažkas anapus gėrio ir blogio, todėl sunku šį poelgį vertinti pagal tipinio politiko elgesio standartus. Politinė mirtis politiką per jo karjerą gali ištikti ne vieną kartą, politiniai lavonai prisikelia, numiršta ir vėl prisikelia. O A. Navalnas realiai rizikuoja tapti tiesiog lavonu. Nebent jūs esate toks cinikas kaip Aleksandras Nevzorovas, pasak kurio, po kelių bandymų jį nunuodyti A. Navalnui išsivystė priklausomybė nuo „Novičioko“ ir jis grįžo į Rusiją, kad gautų eilinę dozę.

Kadaise Josifas Brodskis yra pasakojęs, kaip vienas į Vakarus emigravęs rusų rašytojas (regis, Vladimiras Nabokovas) kažkokiu būdu susitikęs su kitais sovietų piliečiais nuoširdžiai kvatojosi iš jų pasakojamų anekdotų apie sovietų valdžią. Nuoširdžiai ir ilgai. Po to pasakė: „Puikūs ir labai juokingi anekdotai, bet vis tiek jų klausantis susidaro įspūdis, kad tai yra baudžiauninkų pasišaipymai iš savo dvarponio mėžiant jo tvartus.“ Ši asociacija iškyla klausantis visokio plauko Rusijos politologų ir šiaip politikos apžvalgininkų. Labai daug lyg ir logiškų versijų, netgi improvizacijų, tačiau niekam net nekyla mintis užsiminti, kad valstybėje gali galioti įstatymai, būti ginamos žmogaus teisės, o teisėsauga bent minimaliai paisytų įstatymų. Bet kokios jų interpretacijos išeina iš to paties atskaitos taško – A. Navalnas prieš V. Putiną.

Romos konsulas Markas Atilijus Regulas grįžo į Kartaginą, į romėnų priešų valdomą teritoriją, kur jis buvo laikomas belaisviu. A. Navalnas grįžta į šalį, kurios pilietis jis yra ir kurioje jo statusas irgi nedaug kuo skyrėsi nuo įkaito, o jam gresia jei ir ne toks skausmingas likimas kaip Marko Atilijaus, tai ne mažiau mirtinas. Nereikia skubėti tvirtinti, kad A. Navalnas, tapęs Rusijos prezidentu, Ukrainai Krymo neatiduos, nes, ko gero, šitokia įvykių prognozė yra netgi pernelyg optimistinė.

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.