Subjektas ir jo skilimas
Pereidamas į žmogiškumo būklę, žmogiškumo kaip kalbančiųjų būtybių paradigmą, kiekvienas patiria absoliučios priklausomybės nuo Kito būseną. Tai, ką laikome „žmogiškumu“, be abejo, prasideda nuo pašalinės pagalbos, t. y. nuo Kito diskurso, kuris įtraukia žmogiškąją gyvastį į diskursyvią Būtį.
Vaikas, save stebintis veidrodyje, yra grynas vaizdinys: aštrus, suskaidytas, stokojantis nuoseklumo, neišsamus. Visas tikrasis jo atvaizdas priklauso nuo veidrodžio kampo: neteisingas kampas – ir jūs blogai matysite! Viskas priklauso nuo žiūros taško.
Žiūros tašką reguliuoja Kito balsas (motina, tėvas ar prižiūrėtoja (-as); šis simbolinis Kito ryšys lemia vaiko, kaip žiūrinčiojo, dispoziciją. Taigi, kad vaizdinį matote „geriau“ ar „blogiau“, priklauso nuo veidrodžio kampo, jo paviršiaus ir Kito žodžių. Todėl Kito diskursai lemia didesnį ar mažesnį įsivaizduojamo tobulumo, pilnumo ir aproksimacijos laipsnį. Kitaip tariant, dėl giminystės ryšių, ideologijos ir kitų elementų galime spręsti, ar subjektas yra struktūrinėje geometrijoje, ar ne. Diskursai, formuojantys socialines kryptis, trajektorijas, strategijas, organizuojantys kompasus ir taktikas, leidžia vaikui išsakyti savo subjektyvumą ir jouissance būdą.
Beje, dažniausiai motina savo egzistencines hipotezes ir mitologijas išsako savo vaikui, be abejo, pasitelkdama meilę, rūpestį, atsidavimą, – taip „pasisavina“ jo kūną. Jeigu ne – jis iškrenta iš jos diskurso ir atsiduria „už centro“.
Yra ir tėvų, kurie, pasirodo, nesugeba tinkamai atlikti šio „pasisavinimo“, todėl jie vaikus determinuoja kartojimui to, kas yra tikrovė jų egzistencijoje. O kas yra jų tikrovė? Jų tikrovė – simbolinio gėrybių ir malonumų registro deprivacija. Jie priversti stoti į akistatą su tikrove, kuri jų amžiuje nėra nei simbolizuota, nei įsivaizduojama. Ir yra liūdnų situacijų, pavyzdžiui, gyvenimas gatvėje ar ankstyva priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų; situacijų, kai žmogus stengiasi išspręsti savo egzistavimo problemą, tačiau visada sugrįžta į tą pačią vietą – tą pačią neviltį, suglumimą ar net siaubą.
Galima atpažinti afektus žmonių, atsidūrusių narkomanų landynėse ar sadistų orgijose, kuriose cirkuliuoja purvinas ir obsceniškas jouissance. Tie afektai, be jokios abejonės, trikdo ir leidžia atpažinti absoliutaus Kito prisilietimą – neįvardijamą ir traumuojantį; tai tėvas, plakantis savo vaiką dilgėlėmis; motina, kuri sąmoningai paguldo savo vaiką ant skruzdėlyno; motina, kuri sūnui duoda pilną buteliuką alkoholio; motina, kuri bandė kirviu užmušti savo dukrą; patėvis, nužudęs paauglio tėvą jo akyse; motina, kuri savo vaikams pareiškė, jog bijo išprotėti.
Neįmanomybė įvardyti „neprašytus patyrimus“ generuoja „kažką“, ką būtų galima priskirti subjekto skilimo sričiai, kuriai būdingas žiaurumas, stumiantis tiek vaiką, tiek tėvus į nepakeliamą tikrovės registrą. Tai situacijos, kurios paprastai neišsprendžiamos, juolab simbolizuojamos, bet nuolatos stropiai ir subtiliai atkuriamos bei aktualizuojamos be jokių kliūčių.
Tai, kas tokiose situacijose patraukia dėmesį, yra smurto kartotė ir istorinės konfigūracijos, turėjusios trauminės įtakos, – jų neįmanoma simbolizuoti, nurodant diferenciaciją ar praskiedimą. Žmonės, kurių žodynas yra paprasčiausias simbolinis sąvartynas, randa išeitį pasitraukdami į gatvę ar pasinerdami į narkotikų vartojimą. Tai reakcija į tikrovės intensyvumą kaip nenusakomą ir neįsivaizduojamą registrą, tikrovę, kuriai trūksta žodžių, situacijas, kurios paprasčiausiai neveikia, – tai grynas smurtas, užplūstantis jų organizmą. Nesunku pastebėti tokių žmonių netvarkingą ir neartikuliuotą judėjimą, dėl kurio jie atrodo susiskaldę, fragmentiški, be jokios kūno vienybės, galinčios būti jiems atrama.
Susidūręs su skilimu, geriausiu atveju subjektas gali reaguoti į konfliktą paversdamas jį simptomu, pavyzdžiui, neigdamas, atmesdamas, projektuodamas ar transformuodamas situaciją į įkyrų ritualą, – tai būtų atsakas į kančios kainą, bet taip pat tai situacija, kuri yra neišgydomas randas, įraiža kaip radikalus pjūvis. Ir mes negalime tikėtis atsigavimo po šio skilimo, kurio branduolį sudaro acefalinės varos ir jų pasisotinimas.
Betikslės klajonės gatvėmis, narkotikų vartojimas, netramdomas mėgavimasis ir įstatymo nebijojimas yra nesugebėjimas įrašyti savęs į simbolinį registrą, tiksliau – negalėjimas įveikti nesugebėjimo būti įrašytam į socialinį ryšį. Mano akimis, priklausomybę nuo narkotikų reikėtų suvokti ne kaip nepavykusį socialinį ryšį, bet kaip psichinę funkciją, kuri yra reakcija į tikrovės įvykį – subjekto skilimą, tuo momentu neturėjusį jokios galimos konvencinės reikšmės. Tiksliau, tai momentas, kuriame subjektas neatpažino savęs, kuriame jis pats save atmetė. Buvimas tokiame jouissance, kuris, be abejo, tarnauja jokiam tikslui, iš tiesų rodo, kad nėra jokios jouissance apribojančios funkcijos, to, ką psichoanalitikai vadina Tėvo-Vardu. Negana to, Freudas iškėlė postulatą, kad lytiškumas visada yra potencialiai traumuojantis – ne tik kūdikį, kuriam trūksta reikiamų simbolinių priemonių spręsti iškilusią problemą, veikiau tai yra visa simbolinė sistema, kuriai struktūriškai a priori trūksta elementų, galinčių tinkamai spręsti mūsų, kaip kalbančiųjų būtybių, egzistencinio keblumo aspektus, t. y. mąstyti lytinę tapatybę, lytinį santykį, santykį su mirtimi etc. Kalbu apie neprašytus patyrimus, kurie neapsiriboja konkrečiais asmens gyvenimo tarpsniais – simbolinių priemonių apsisaugoti kalbančiajai būtybei nuo visų tikrovės pjūvių tiesiog nėra.
Beveik bet kokia nestabilumo būsena yra radikali prašymo būsena – tai kreipimasis į Kitą, visišką Kitą, absoliutų ir radikalų Kitą. Tai prašymas daugiau reprezentacijos Būtyje. Tai situacija, kurioje žmogus identifikuoja save ne tik kaip žmogų, bet ir kaip acefalinį subjektą, kurį paprastai visada atsisako priimti.
