Skundikų dienos

Seniams dažnai taip atsitinka, kad užmiega pačiu netikėčiausiu laiku: Maksimavičius užknarkdavo kamerinės muzikos koncerte, nuvirsdavo su kėde pargriaudamas visą eilę nieko neįtariančių melomanų. Su juo bendrauti buvo smagu ir po mirties jam buvo suteiktas miesto garbės piliečio vardas. Įsivaizduoju, kaip jis šią žinią atnešusiam angelui paplekšnojo per petį ir papasakojo nuobodų ir kitiems visai nejuokingą anekdotą. Jis pats buvo gyvas anekdotas, vienas tokių, nuo kurių poelgių pralinksmėja patys niūriausi aplinkiniai. Deja, kartais tokie vaikščiojantys anekdotai tampa labai įtakingais asmenimis ne tik savame kaime, bet ir valstybiniu lygiu ir dažniausiai dėl turimų galių nekelia juoko, o greičiau atvirkščiai – siaubą. Rašau praėjus kelioms dienoms po garsiųjų rugpjūčio susidorojimų kaimyninėje Baltarusijoje, kai jos dabartinis vadovas, lydimas nepilnamečio sūnaus, abu ginkluoti kalašnikovais, apsidangstę neperšaunamomis liemenėmis, lakstė pasiruošę ginti prezidentūrą nuo tariamųjų užpuolikų. Jeigu nežinotum tikrosios padėties, sakytum, kad maskvėnai režisieriai taip pat sėkmingai galėjo sukurpti medžioklės siužetą, kuriame lydimas tų pačių asmenų Lukašenka, nešinas kulkosvaidžiu, leistųsi į pergalingą žygį prieš agresyvius zuikius. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Sugaunu save, kad nukrypstu nuo pasirinktosios temos – taip jau atsitinka seniokams. Imu suvedinėti savo gana nešvarios sąžinės sąskaitas: neįvykdžiau pasižadėjimų, negrąžinau knaipės savininkei skolos už bokalą. Jos vyras Saulius yra labai pagiežingas žemaitis, todėl vengtinas, o Marijonos prie savojo alaus čiaupo vis nematyti. Ji man jaučia simpatiją ir retsykiais netgi papasakoja istorijų apie kojas užvertusius klientus. Tada klausausi aplinkinių pasakojimų apie jų kupiną pavojų gyvenimą, kuriame ne paskutinėje vietoje reiškiamas nepasitikėjimas kitais – aplink vieni skundikai. Kaip žinoma, alus pastumia link rezignacijos ir pamąstymų, todėl – kas yra skundimas?

Kostas Poškus. Susitikimas. 2020

Šiuos žmones pagal savus požiūrius, reikmes, tikslus, išsiauklėjimą vadiname pačiais įvairiausiais vardais: pilietiškais ir nepakančiais negerovėms, pranešėjais, informatoriais etc. Kita pusė, t. y. ta, į kurią nukreipta minėtųjų veikla, juos pagiežingai vadina skundikais arba dar negražiau – stukačiais. Kuo skundikas skiriasi nuo doro pranešėjo, iki šios dienos man ne visados aišku. Iš vaikystės žinau, kad skųstis negražu, o skųsti kitus ne tik negarbinga, bet ir bjauru. Dešimtmečio sąmonėje susiformavo skundiko įvaizdis: berniukas iš pasiturinčios šeimos, išpopintas ir sotus, jam nevalingai po nosimi kabo salotinis snarglys, kuriam nušluostyti nėra greta stovinčios mamytės; mergaitė – auganti skurstančioje šeimoje, vilkinti kukliais drabužėliais, dėl despoto tėvo ar patėvio terorizavimo nevaldanti šlapimo pūslės, todėl ją negailestingi bendraamžiai pravardžiuoja Sutre, Mižne, Cyple etc. Norėdama išvengti jų, užsiriša raudoną pionierišką kaklaraištį, tampa netgi būrio tarybos pirmininke. Jai pavyzdžiu tampa šiuolaikinei kartai nežinomas Pavlikas Morozovas*. Ir vienas, ir kitas, jausdamas nuo bendraamžių skiriančią kartais nebylią, kartais panieka putojančią sieną, retsykiais viešai, o dažniausiai paslapčiomis guodžiasi vyresniesiems pranešdamas apie bendraklasių nederamą elgesį. Kartais tokie pranešimai toleruojami – taip lengviau vaikišką bendruomenę pažinti iš vidaus, kartais jiems bandoma užkirsti kelią. Bet visais atvejais tokie vyresniųjų – tų tikrosios tiesos arbitrų – akyse nenusipelno simpatijų. Paaugęs supranti, kad jie skundikai ne iš prigimties, o iš vaikiškos nevilties, bet jie trąši dirva ateičiai.

Taisydamas prakiurusį dirbtuvės stogą, nevalingai stebiu apačioje krutantį, judantį žmonių, šunų, kačių, balandžių gyvenimo vyksmą. Stogas labai patogi vieta tokiems stebėjimams: esi nepastebimas, girdi tai, ko būdamas apačioje negirdėtum. Čia rankos užimtos, bet galva laisva ir joje gimsta pačios beprasmiškiausios ir kvailiausios mintys – bzzz… bzzz… Nevalingai stebi šunis šikdinančius šeimininkus – surenka kakas į maišelius ar ne (žmonės šunų, o ne atvirkščiai). Prisimeni namo laiptinėje matytą skelbimą, kuriame išspausdintos naminių gyvūnėlių auginimo ir priežiūros taisyklės: raudonu šriftu paryškinti draudžiami punktai ir numatomos bausmės už pažeidimus. Tekstą vainikuoja raginimas piliečius būti sąmoningus ir pastebėtus pažeidimus fiksuoti ir apie juos pranešti (kur?). Sėdėdamas čia, ant stogo, turėdamas reikalingų vaizdo ir garso fiksavimo priemonių, per pusdienį galėčiau sukaupti medžiagos atitinkamoms instancijoms bent pusmečiui. Kas tada mano stogą sutvarkytų? Draudimų, pagraudenimų, grasinimų ir pan. pilna mūsų aplinka, nusižengti nėra gražu, bet kas šitą jovalą gali sužiūrėti, jei ne pats žmogus? O ir daugelis tų draudimų yra gimę kažkieno liguistoje, bet labai kategoriškai linkusioje mąstyti galvoje.

COVID-19 karantinas manęs lyg ir neturėtų tiesiogiai liesti – pagal gyvenimo būdą ir taip gyvenu savanoriško karantino sąlygomis, bet pastaruoju metu kažką neįprasto pajaučiau judėdamas automobiliu, iš šalies girdėdamas praeivių pokalbius etc. Važiuodamas miesto autobusu buvau liudininkas scenos, kai padoraus amžiaus pilietis, pagarbiai vadinamas senjoru, bandė įsiropšti kvėpavimo organus prisidengęs prekybos centro maišeliu. Būtų juokinga, bet neleidęs jam įlipti vairuotojas grasino pranešiąs policijai. Atsirado nemaža progų paš…ti artimui savo dėl karantino taisyklių nesilaikymo ar dar kažkieno sugalvotų ir diegiamų reikalavimų, neretai prieštaraujančių sveikam protui, nevykdymo. Mūsų valstybės nepriklausomybės prieš tris dešimtmečius vedlys turėtų krizenti ir trinti rankomis – ne viskas pakrypo norima linkme, bet sėkmingai vystosi pilietiškumo kryptimi. O aš rimtai suabejoju, kur pasibaigia pilietiškumas ir prasideda skundimas. Ar kai mane, važiuojantį šimto kilometrų per valandą greičiu, nors eismo taisyklės reikalauja neviršyti devyniasdešimties, aplenkia ir tolumoje iš akių dingstančiu tašku virsta riaumojantis BMW, turėčiau fiksuoti tą „tašką“ ir kur nors pranešti ar ne? Būčiau skundikas ar pilietiškas žmogus? Beje, kaip pastebėjo vienas artimas žmogus, tie kelyje viražuojantys „lenktynininkai“ dažniausiai ant automobilio stiklo prisiklijavę lipduką su Vyčiu. Gal tuo jie save identifikuoja su lenktynininku Benediktu Vanagu? Kas žino, o aš lieku su savo abejonėmis – kuo skiriasi pranešėjas nuo skundiko?