Sausio 13-oji

 

Vidurnaktis. Liepsnoja laužai.

Kantriai budi speige sužvarbę

žmonės prie parlamento…

 

Sunki nelaisvės našta.

Mes nešam ją pasidaliję –

mus stiprina vilties ugnelė.

 

Žeidžianti smurtautojo strėlė

kaskart artyn ir artyn,

kaskart aštryn ir aštryn…

 

Verkia išblyškusi senutė,

šalto kareivio žvilgsnio

ūmai sužeista.

 

Ir gęsta trapios gyvybės –

jų širdys be klastos – laisvos –

tylia malda pavirsta.

 

Tauta mano, vėl raudanti,

tu, per visą žemę riedanti –

Sausio 13-os didžiulė ašara…

 

Nustebęs sukluso pasaulis.

Ieško žemėlapiuose –

kur ta atkaklioji Lietuva?

 

O Babelio statytojai

skelbia tik savo doktriną

išaštrintais pykčio žodžiais…

 

Neužgesins šis piktas

ir vėjuotas sausis to,

kas švyti mūsų širdyse.

 

Trispalvė žydrynėj dangaus:

džiaugiuosi – pro sirpstančias ašaras –

Viešpatie, kiek nesulaukė…

 

Ataidi Tylos aidai –

spindulių nuauksinti

anapusinių…