Pirmapradė nuodėmė, arba Gėrio ir blogio pažinimas
Pirmapradė nuodėmė, arba Gėrio ir blogio pažinimas (didaskalija)
Gražiai apgenėtų medžių alėja vaizduoja rojaus sodą. Viduryje gyvybės medis ir gėrio ir blogio pažinimo medis.
Dešinėje užpakalyje cerkvė
FIGŪRA (kalba ranka rodydama į medį). Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Kitų medžių vaisius valgykite, o nuo šito medžio vaisių nevalgykite. (Nueina į cerkvę)
ADOMAS (ranka rodydamas į medį). Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Kitų medžių vaisius mes valgysim, o nuo šito medžio vaisių mes nevalgysim. Tu, Ieva, lukterk, aš eisiu parinkti aviečių. (Išeina)
IEVA. Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Adomas uždraudė man valgyti šito medžio vaisius. O įdomu, koks jų skonis? Meistre Leonardai. (Iš už medžio pasirodo Meistras Leonardas)
MEISTRAS LEONARDAS. Ieva! Šit aš atėjau pas tave.
IEVA. O pasakyk man, Meistre Leonardai, kuriam galui?
MEISTRAS LEONARDAS. Tu tokia graži, baltakūnė ir pilnakrūtė. Aš rūpinuosi tavo nauda.
IEVA. Duok Dieve.
MEISTRAS LEONARDAS. Tu žinai, Ieva, aš myliu tave.
IEVA. O ką, ar aš nusimanau, kas tai yra?
MEISTRAS LEONARDAS. Nejaugi nežinai?
IEVA. Iš kur man žinoti?
MEISTRAS LEONARDAS. Tu mane stebini.
IEVA. Oi, pažiūrėk, kaip juokingai fazanas fazanienę užtūpė!
MEISTRAS LEONARDAS. Va tai ir yra tai.
IEVA. Kas – tai?
MEISTRAS LEONARDAS. Meilė.
IEVA. Tąsyk tai labai juokinga. Ką? Tu irgi nori mane apsižergti?
MEISTRAS LEONARDAS. Taip, noriu. Tik tu nieko nesakyk Adomui.
IEVA. Ne, nesakysiu.
MEISTRAS LEONARDAS. Tu, aš matau, šaunuolė.
IEVA. Taip, aš mitri boba!
MEISTRAS LEONARDAS. O tu mane myli?
IEVA. Taip, aš nieko prieš, kad tu mane pajodinėtum po sodą apžergtas.
MEISTRAS LEONARDAS. Sėskis man ant pečių.
Ieva apžergia Meistrą Leonardą ir jis šuoliuoja su ja po sodą. Įeina Adomas su kepure rankose, pilna aviečių
ADOMAS. Ieva! Kur tu? Nori aviečių? Ieva! Kur ji išėjo? Eisiu jos ieškoti. (Išeina)
Pasirodo Ieva, raita ant Meistro Leonardo
IEVA (šokdama žemėn). Na, dėkui. Labai gerai.
MEISTRAS LEONARDAS. O dabar paragauk štai šito obuolio.
IEVA. Oi, ką tu! Nuo šito medžio vaisių negalima valgyti.
MEISTRAS LEONARDAS. Paklausyk, Ieva! Aš jau seniai sužinojau visas rojaus paslaptis. Kai ką tau papasakosiu.
IEVA. Kalbėk, o aš paklausysiu.
MEISTRAS LEONARDAS. Klausysi?
IEVA. Taip, aš tavęs niekuo nenuliūdinsiu.
MEISTRAS LEONARDAS. Neišduosi manęs?
IEVA. Ne, patikėk manim.
MEISTRAS LEONARDAS. O jeigu viskas staiga paaiškės?
IEVA. Tik ne per mane.
MEISTRAS LEONARDAS. Na gerai. Aš tavim tikiu. Tu lankei gerą mokyklą. Aš mačiau Adomą, jis labai kvailas.
IEVA. Jis truputį šiurkštokas.
MEISTRAS LEONARDAS. Jis nieko nežino. Jis mažai keliavo ir nieko nematė. Jį apkvailino. O jis kvailina tave.
IEVA. Kokiu būdu?
MEISTRAS LEONARDAS. Jis tau draudžia valgyti šito medžio vaisius. O juk tai patys skaniausi vaisiai. Ir kai tu suvalgysi šitą vaisių, tu iškart suprasi, kas yra gera ir kas bloga. Tu kaipmat labai daug sužinosi ir būsi protingesnė už patį Dievą.
IEVA. Nejaugi tai įmanoma?
MEISTRAS LEONARDAS. Taigi aš tau sakau, kad įmanoma.
IEVA. Na, iš tikrųjų, aš nežinau, ką man daryti.
MEISTRAS LEONARDAS. Valgyk tą obuolį! Valgyk, valgyk!
Pasirodo Adomas su kepure rankose
ADOMAS. Ach, va kur tu, Ieva! O kas čia toks?
Meistras Leonardas slepiasi už krūmų
ADOMAS. Kas čia buvo?
IEVA. Tai buvo mano draugas, Meistras Leonardas.
ADOMAS. Ko jam reikia?
IEVA. Jis pasisodino mane raitomis sau ant sprando ir lakstė kartu po sodą. Aš baisiai juokiausi.
ADOMAS. Daugiau jūs nieko nedarėte?
IEVA. Ne.
ADOMAS. O kas tavo rankose?
IEVA. Tai obuolys.
ADOMAS. Nuo kurio medžio?
IEVA. Štai nuo to.
ADOMAS. Ne, meluoji, nuo šito.
IEVA. Ne, nuo to.
ADOMAS. Manding, meluoji.
IEVA. Garbės žodis, nemeluoju.
ADOMAS. Na gerai, aš tavim tikiu.
ŽALTYS (tūnantis gėrio ir blogio pažinimo medyje). Ji meluoja. Tu netikėk. Tas obuolys nuo šito medžio!
ADOMAS. Mesk obuolį. Apgavikė.
IEVA. Ne, tu labai kvailas. Reikia paragauti, kokio jis skonio.
ADOMAS. Ieva! Žiūrėk man!
IEVA. Kad nėra ko žiūrėti!
ADOMAS. Kaip sau nori.
Ieva atsikanda obuolio. Žaltys iš džiaugsmo ploja katučių
IEVA. Ak, kaip skanu! Bet kas čia darosi? Tu visą laiką pradingsti ir vėl pasirodai. Oi! Viskas išnyksta ir vėl iš kažkur atsiranda! Ach, kaip įdomu! Ai, aš nuoga! Adomai, prieik arčiau, aš noriu tave apsižergti!
ADOMAS. Kas čia dabar?
IEVA. Na, valgyk ir tu šitą obuolį!
ADOMAS. Aš bijau.
IEVA. Valgyk! Valgyk!
Adomas sukramto kąsnelį obuolio ir iškart prisidengia kepure
ADOMAS. Man gėda.
Iš cerkvės išeina Figūra
FIGŪRA. Tu, žmogau, ir tu, žmogiene, jūs suvalgėte uždraustą vaisių. Ir todėl lauk iš mano sodo!
Figūra grįžta į cerkvę
ADOMAS. Kurgi mums eiti?
Pasirodo angelas ugniniu veidu ir veja juos iš rojaus
ANGELAS. Lauk iš čia! Lauk iš čia! Lauk iš čia!
MEISTRAS LEONARDAS (pasirodo iš už krūmų). Nešdinkitės, nešdinkitės! Lauk, lauk! (Mosuoja rankomis) Nuleiskit uždangą!
Uždanga
1934 m. rugsėjo 27 d.
Adomas ir Ieva
Keturių dalių vodevilis
Kaina 30 rublių
Pirma dalis
ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Nenoriu daugiau būti Antonu, o noriu būti Adomu. O tu, Nataša, būk Ieva.
NATALIJA BORISOVNA (sėdėdama ant valstybinės užkardos su chalva). Ką, išprotėjai?
ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Nieko aš neišprotėjau! Aš būsiu Adomas, o tu būsi Ieva!
NATALIJA BORISOVNA (žiūrėdama į kairę ir į dešinę). Nieko nesuprantu!
ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Tai labai paprasta! Mes atsistosime ant rašomojo stalo ir kai kas nors pas mus įžengs, mes lenksimės ir sakysim: „Leiskite prisistatyti: Adomas ir Ieva.“
NATALIJA BORISOVNA. Tu išprotėjai! Tu išprotėjai!
ANTONAS ISAAKOVIČIUS (ropšdamasis ant rašomojo stalo ir tempdamas už rankos Nataliją Borisovną). Na va, stovėsim čia ir linksėsim atėjusiems.
NATALIJA BORISOVNA (keberiodamasi ant rašomojo stalo). Kodėl? Kodėl?
ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Na štai, girdi du skambučius! Čia pas mus. Pasiruošk. Į duris beldžia. Įeikite!
Įeina Veisbremas
ANTONAS ISAAKOVIČIUS ir NATALIJA BORISOVNA (lenkdamiesi). Leiskite prisistatyti: Adomas ir Ieva!
Veisbremas krenta lyg griaustinio pakirstas
Uždanga
Antra dalis
Gatve šuoliuoja trikojai žmonės.
Iš Maskvos pučia violetinis vėjas
Uždanga
Trečia dalis
Adomas Isaakovičius ir Ieva Borisovna skraido virš Leningrado miesto. Liaudis klūpi ir meldžia pasigailėjimo. Adomas Isaakovičius ir Ieva Borisovna geraširdiškai juokiasi
Uždanga
Ketvirta, paskutinė, dalis
Adomas ir Ieva sėdi berže ir dainuoja
Uždanga
1935 m. vasario 23 d.
Vertė Andrius Šiuša
