Mirė Džonsonas
Viena iš…
Matydavau ją, visuomet ateinančią nuo upės Jakšto arba savo, Vienuolio, gatve, kelią į Smetonos gatvę trumpinančiuose Gedimino prospekto pereinamuosiuose kiemuose; matydavau stoviniuojant prie geriančių vyrų kompanijos, o paskui jau ir sėdint pasiklojus išlankstytas kartonines dėžes drauge su jais ant mūrelio tarp gausiai prikrautų šiukšlių konteinerių ir susispaudusių automobilių. Dalis tų vyrų buvo vyresni už ją, kai kurie, ko gero, jau buvo benamiai, vadinamieji „bomžai“. Gan dailiai sudėta, jaunutė vidutinio ūgio šviesiaodė blondinė nepaklusniais plaukais, apsivilkusi prigulančiu rausvu palteliu, iš po kurio kyšojo languotas sijonėlis, pradžioj ji kažkaip droviai su kompanija koketavo, negrabiai, lyg ko varžydamasi, perstatinėjo kojas, o išgėrusi plastikiniame puodelyje jai pakištą gėrimą vaikiškai visu kūnu nusipurtydavo. O vėliau su sugėrovais ėmė jaustis kaip saviškė. Jos veidas vis dažniau buvo išmuštas raudonom dėmėm, žydros akys prarado spalvą ir tolydžio vis labiau tino apatinė lūpa, dėl to ji dažniausiai būdavo prasižiojusi. Kartais ateidavo su mėlynėm po akimis ir šypsojosi kvaila kalto žmogaus šypsena. Ir veidas po truputį keitėsi, deformavosi, jo išraiška jau bylojo ir apie kažkokį psichikos riktą. Gyvenimo būdas ir pats vaizdas iš karto leido ją priskirti asocialių žmonių ratui. Su apsmukusiom kojinėm, apsivyniojusi gerklę senu vilnoniu šaliku, kažkokia lyg pastirusi, ji vis dažniau stovėdavo visiškai tylėdama prie atvažiuojančio turgelio kioskų ar prie gėlių paviljono Vienuolio gatvėje, žinodama, kad čia visi ją atpažįsta, nereikia nė prašyti…
Vis galvojau: kas ji, iš kokių namų? Pabėgo nuo tėvų? Iš internato? Našlaitė? Kartais paduodavau jai kokių pinigėlių pradžioj litais, o paskui ir eurais. Kuriam laikui buvo lyg dingusi, todėl labai nustebau kartą pamačiusi ją vaikštinėjant su tikriausiai panašaus likimo jaunuoliu. Prie anų vyrų būrio kieme jie nesirodė, laikėsi atskirai, ir iš to, kaip eidavo greta beveik susiglaudę, nesikalbėdami, supratau, kad myli ir atjaučia vienas kitą. Atrodė blaivūs. Bet ilgainiui jos draugas pradingo. Paskui ilgesnį laiką ir jos nesutikau. O štai praeitą pavasarį, jau po pirmojo karantino, sėdėjau ant suoliuko Vienuolio gatvėje ir staiga iš tolo pamačiau ateinant vyresnio amžiaus ponią su lazdele, o greta – per pusę žingsnio atsilikusią, jos sunkoką krepšį nešančią savo Nepažįstamąją. Suvokiau, kad greičiausia ji įsidarbino socialiniame skyriuje, ir labai apsidžiaugiau. Tiesa, jos veido išraiška buvo tokia pat statiška, nyki, jokios ten vilties nesimatė ir lūpa tebebuvo keistai atvipusi. Kai ten pat pamačiau ją kitą kartą, pasisveikinau ir paklausiau, ar ji įsidarbino, gal padeda tai poniai. Nepažįstamoji, nežiūrėdama į mane, linktelėjo galvą. Lyg patvirtindama. Bet kalbėtis nepanoro.
Mirė Džonsonas
Ne, ne Amerikos prezidentas, ne tas, kur už kelis milijonus dolerių iš Rusijos nusipirko Aliaską, ir net ne kitas, o tiesiog žmogus, kurį pažinojau nuo seno kaip jaunesniojo brolio klasės, o paskui ir politechnikos studijų draugą. Išvertus jo pavardę į anglų ar kurią nors skandinavų kalbą, tai ir būtų Džonsonas. Pravardė prigijo – taip jį iki pat mirties vadino ne tik bendramoksliai, bet ir gan platus pažįstamų ratas.
Gyveno jis su tėvu, grynu vilniečiu, prieškario inteligentu, buvusiu skautu ir Universiteto dėstytoju, įkalnėje link Sapieginės, privačių namų rajone. Pirmosios Džonsono vedybos buvo nesėkmingos: jiems iš eilės gimė du ligoti vaikai ir abu anksti mirė; slėgė ir kiti dalykai, negebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo, rasti savo nišą, taigi ilgainiui Džonsonas tarsi numojo ranka į viską ir vis daugiau gėrė. Matydamas, kur sūnaus gyvenimas linksta, tėvas, naivus idealistas, pusę savo namo užrašė dabartiniams skautams… Kitą pusę, jau po tėvo mirties, Džonsonas su sūnumi iš antros santuokos pardavė ir persikėlė į kuklesnį būstą Antakalnyje, netoli upės.
Prieš keletą metų telefono ragelyje išgirdau: „Mirė Džonsonas“, o paskui ir visą paskutinių gyvenimo po gyvenimo scenų istoriją. Brolis papasakojo, kad mirusiojo sūnus pakvietė jį ir kitus buvusius bendramokslius į šermenis, surengtas mėgstamiausioje Džonsono kavinėje „Pas Metą“, kur pastaraisiais metais jis leisdavo laiką nuo ryto ligi vėlyvo vakaro… Juo labiau kad ta diena sutapo ir su velionio 70-uoju gimtadieniu. O dabar ant akmeninės sienos atbrailos stovėjo žalvarinis indas su jo pelenais… Prie gausiai apkrauto stalo, kur netrūko nė gėrimų, atskirame kavinės kambarėlyje susirinko keli bičiuliai ir jau išėjusiųjų žmonos, buvo ir keletas nuolatinių „vietinių“ Džonsono draugelių; susidarė kaip ir dvi grupės. „Vietiniai“ – draugams nepažįstami, neapibrėžto amžiaus, tarp jų ir moteris. Vienas iš jų, vadinamas Švabu, atsistojo, pakėlė taurę ir pradėjo pasakoti, kaip su Džonsonu ir kompanija perėję Antakalnio gatvę kildavo į kalną, kūrendavo miške laužą, gerdavo pigų vyną ir, pasak jo, būdavę „nei liūdna, nei linksma, bet labai gera“. Kiek patylėjęs, dar Švabas prisiminė, kad kartą buvo užėjęs į Džonsono senuosius namus ir radęs tik jo tėvą – „žilą garbanotą inteligentą“, paprašė jo lito, o tas davęs du. „Labai geras žmogus buvo: aš neprašiau dviejų, o jis davė!“ Tada vienas iš „inteligentų“ grupės draugų papasakojo apie Džonsono vaikystę, kaip nuo pirmos klasės drauge mokėsi mokykloje Vilniaus centre, o vėliau ir institute, kad buvo baigęs vakarinę dailės mokyklą suaugusiesiems, kad turėjo gabumų dailei. Vėliau, kai jau niekur nebedirbo, imdavosi visokių „chaltūrų“, pavyzdžiui, papuošti „Pergalės“ kino teatro naujametę eglutę savo darbo žaislais (juos pjaustė iš kartono ir apklijuodavo folija iš cigarečių pakelių, nes ir folija anuomet buvo deficitinė), ėmėsi ir kitų panašių darbelių… Pasakojo ir apie jam dovanotą Džonsono tapytą vyro portretą, tokį labai jau žalią, tik dabar pasikabintą ant sienos…
Po kurio laiko, visiems prie stalo šiek tiek apšilus ir kylant nežinia ką žadančiam šurmuliui, pakilo mirusiojo sūnus, bandė visus nuraminti ir pasiūlė: „Gal pasiimam tą maistą, butelius, varinę Džonsono taurę ir einam prie upės – oras geras… Pasėdėsim, pasikalbėsim, o paskui ir tuos pelenus į upę subersim, apie ką ir tėvas neva buvo užsiminęs.“ Kažkuris „vietinių“ patetiškai prabilo: „Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija į Nemuną“ – va taip ir nuplauks mūsų Arūnėlis per visą Lietuvą į jūrą!“ Užprotestuoti sumanymą bandė vienas iš senųjų bičiulių, siūlė sustoti, urną palaidoti Saulės kapinėse – prie tėvų, kaip dera… Bet sustabdyti romantinių nuotykių trokšte trokštančios sugėrovų kompanijos nepavyko. O „inteligentų“ grupė, mandagiai atsisveikinusi, susėdo į savo mašinas ir išsiskirstė…
P. S. Po kokių metų kartą į „Metą“ užėjo vyriškis, matyt, Džonsono pelenų istorijos dalyvis, ir atnešė bufetininkei parodyti gerokai palamdytą, purvais aptekusią žalvarinę urną; radęs ją paupy, žolėje prie šiukšlių konteinerių.
