Mano skaitymo istorija

 

Gali paimti pievą ir patiesti ją tarsi kilimėlį ant grindų, gali žengti pievon, lipdamas iš lovos. Gali stovėti pievoje ir stebėti savo pėdos įspaudą, matyti savo pėdą, įbridusią į melsvus čiobrelius, ciklamenus ar auksažiedžius vikius. Tai – vaizduotė. Vaizduotė yra stipresnė nei realybė. 

H. D., „Asfodelas“

 

Kai klausiame žmogaus: ar skaitei tą knygą? – manau, iš tiesų teiraujamės: ar ten buvai? Ar matei, išgyvenai tą patį, ką ir aš?

Knygos – tarsi įlankos, kur įplaukus staiga pasikeičia klimatas, atmosfera, nustoja galioti realaus pasaulio dėsniai. Kartais neatsimenu siužeto, veikėjų vardų, bet pamenu nuotaiką, kurios apgaubta yra ta knyga, spalvas, kvapus ar kažkokią neesminę detalę. Mano skaitymo istorija yra ne perskaitytos knygos ir jų turinys, bet greičiau skirtingos situacijos, kuriose atsidūriau kartu su vienu ar kitu skaitiniu.

1997-ieji. Mama, eidama į kirpyklą darytis šukuosenos, vedasi mane kartu ir nuperka žurnalą „Genys“, matyt, kad nenuobodžiaučiau. Ko gero, jau buvau pamokyta skaityti, pamenu, ten buvo eilėraštukų, gražių iliustracijų, Paršiuko Čiuko, Miciaus ir Pykštuko nuotykiai komiksuose (išleisti ir atskiromis knygelėmis). Dar – amerikietiška įtaka – „Antulis Donaldas ir lepečkojė pica“ (antinas iškepė tris picas, o alkanas lokys sušlamštė skaniausią – su ančiuviais ir ananasais), Peliukas Mikis ir Pelytė Minė, kuri skynė geltonas purienas paupy.

Daug pasakų prieš miegą: Anderseno, brolių Grimmų, lietuvių liaudies. Selmos Lagerlöf „Stebuklingosios Nilso kelionės“ – apie nykštuku paverstą neklusnų vaiką, keliaujantį su žąsimis, patiriantį daug (ir pavojingų) nuotykių. Pasakojimas supintas su švedų legendomis, folkloru (pvz., undinės, išsineriančios iš ruonenų ir šokančios krante).

Antroje klasėje – mitologijos knygos ir religijotyros žodynai (draugės mama prasitarė, kad jos dukters vardas kilęs iš deivės vardo, reikėjo išsiaiškinti, ką visa tai reiškia). Greta – įprastos pasaulio pažinimo enciklopedijos, knygos apie mineralus.

Namuose būta dviejų prieškarinės „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomų, ten pirmąsyk perskaičiau apie Isadorą Duncan ir jos šokį.

Persikraustome. Namo palėpėje ankstesnis šeimininkas bitininkas paliko kubilėlius bičių vaško ir krūvą iliustruotų žurnalų „Mūsų gamta“, sukištų į bulvinius maišus.

Sykį, kai karščiavau ir negalėjau eiti į mokyklą, mama iš bibliotekos parnešė visai sutrintą, nublukusiu viršeliu „Džeinę Eir“, kone lapai byrėjo – romantika (vėliau įsigijau nuosavą).

Dvaro oficinoje įsikūrusi biblioteka (ten užsukdavau po pamokų, pakeliui namo): nešildoma salė, pilna knygų; Sartre’as, Strindbergas ir Márquezas. Mokyklos bibliotekoje – sąlytis su filosofija: G. Bachelard’o „Svajonių džiaugsmas“ ir S. Kierkegaard’o „Baimė ir drebėjimas“ (nemanau, kad tada teisingai interpretavau visą tą pasakojimą apie princesę ir tikėjimo riterį).

Pirmą sykį muzikiniame teatre – „Karmen“, vaškuotų grindų kvapas, per pertrauką – atsigerti sulčių. Tuo metu kaip tik skaičiau B. Pūkelevičiūtės „Aštuonis lapus“.

Vasaros atostogos pas tetą prieš stojant į universitetą – rūsiuke rasti L. Gutausko „Vilko dantų karoliai“, toks visko kupinas sąmonės tekėjimas; minimi Vepriai – tuomet dar nežinojau, kad turiu ten šaknų. Prekybcentrio knygyne įsigyta poezijos vertimų rinktinė „10 anglakalbių poetų“ (sudarė ir vertė A. Andriuškevičius) nuspalvino visą vasarą, ypač – pirmąsyk perskaityti Sylvios Plath eilėraščiai (pirmame kurse perskaičiau ir jos puikią, bet slegiančią knygą „Stiklo gaubtas“).

Universiteto bibliotekos lobynai ir klajonės tarp jos lentynų bei kataloge (žaidimai vedant atsitiktinius, nuotaikos padiktuotus raktinius žodžius, pvz., „rožė“, „vienatvė“).

Nuo knygų prekystalio gatvėje įsigytos: T. Manno „Užburtas kalnas“ (dvitomis; vėlų rugsėjį jį beskaitinėdama čia pat ant suoliuko sugebėjau ir persišaldyti) bei R. Musilio novelės, ypač – „Trys moterys“, kurias perskaičius nesitiki, jog „Žmogų be savybių“ parašė tas pats autorius.

Didieji atradimai – A. Bretono „Nadža“ ir B. Schulzo „Cinamoninės krautuvės“, M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ –
perskaičiau vėliau nei daugelis, bet tai geriau nei niekada.

Knygos, skaitomos laukiant poliklinikoje (M. Choromańskis) ir sugedusiame autobuse – įsiminiau šias Benjamino Péret eilutes: „Ant kelkraščio / gulėjo 1896-ųjų laikraštis, kuriame prognozavo tulpių lietų 1903-iaisiais / ir lijo virbalais [...].“

Pilnos kuprinės knygų. Švelni bibliotekininkių neapykanta. Taip ir negavau paskaityti R. Desnoso eilių tomelio rusų kalba, nes bibliotekos fonduose sulūžo lentyna ir jį palaidojo.

Tiriamasis darbas tarp senovinių antkapių, šalia apgriuvusio grafų šeimos mauzoliejaus, kartu skaitant H. Böllio „Grupinį portretą su dama“ (kur iš tiesų kapinėse slapstosi rusų karo belaisvis, Leni mylimasis) ir A. de Saint-Exupéry „Citadelę“.

Ruošiausi mokytis naujos užsienio kalbos, tad vasarą bibliotekoje nuo mainų lentynos pasiėmiau knygą ta kalba – pakliuvo kažkokia techninė, nieko nesupratau.

Sapnai apie bibliotekas (įvairios patalpos, ligi lubų pilnos knygų).

Sapnai apie nepaprastai įdomias knygas, kurias skaitai, bet pabudęs nieko neatsimeni.

Darbas knygynuose. Išryškėjo vietos knygoms namuose trūkumas. Pasiilgau tų laikų, kai nusipirkti knygą būdavo įvykis – iš pirmos algos dar mokykloje įsigijau J. Vaičiūnaitės „Raštų“ tritomį; iš stipendijos – nedaug ką, nebuvo reikalo, skaičiau skolintas knygas.

Nepažįstamo žmogaus padovanota knygelė apie senovinius augalų vardus: „smetonžolė – rasakila, Stalino žolė – galinsoga“ (įkyri piktžolė).

 

●

 

Parodyk man savo knygų lentyną, aš pasakysiu, kas esi (kuo nori būti). Asmeninė biblioteka – labai intymus dalykas.

Man atrodo, kad knyga dažnai keistai susipina su tikrove, tarsi viena kitą papildo. Juk taip įdomiau.