Louise Glück: biobibliografinės pastabos

 

2020 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta amerikiečių poetei Louise Glück. Siūlome susipažinti su trumpu šios autorės kūrybos pristatymu, parengtu Švedijos akademijos Nobelio komiteto pirmininko Anderso Olssono.

 

Amerikiečių poetė Louise Glück gimė 1943 m. Niujorke ir gyvena Kembridže, Masačusetso valstijoje. Be kūrybos, ji – ir anglų kalbos profesorė Yale’io universitete Niu Heivene, Konektikute. Debiutavo 1968 m. rinkiniu „Pirmagimė“ (Firstborn) ir neilgai trukus sulaukė pripažinimo kaip viena iškiliausių poečių šiuolaikinėje amerikiečių literatūroje. Yra gavusi keliolika prestižinių apdovanojimų, tarp jų – Pulitzerio premiją (1993) ir Nacionalinę knygos premiją (National Book Award, 2014).

Louise Glück yra išleidusi dvylika poezijos rinkinių ir kelias esė knygas apie poeziją. Visiems kūriniams būdingas aiškumo siekis. Vaikystė ir šeimos gyvenimas, glaudus ryšys su tėvais, broliais ir seserimis – šios temos jai visad buvo ir yra svarbiausios. Eilėraščių „aš“ įsiklauso į tai, kas likę iš jo svajonių ir apsigavimų, ir niekas negali būti griežtesnis už šią poetę, susidūrusią su savojo „aš“ iliuzijomis. Tačiau net jei Glück niekad nebūtų neigusi autobiografiškumo svarbos, ji nelaikytina išpažintinės poezijos kūrėja. Glück siekia visuotinumo ir įkvėpimo tam semiasi iš mitų ir klasikinių motyvų, jų esama daugumoje jos kūrinių. Didonės, Persefonės ir Euridikės – paliktosios, nubaustosios, išduotosios – balsai yra perkeičiamojo „aš“ kaukės, tiek asmeniškos, kiek tų figūrų visuotinumas leidžia.

Tokie rinkiniai kaip „Achilo triumfas“ (The Triumph of Achilles, 1985) ir „Araratas“ (1990) plėtė Glück skaitytojų ratą tiek JAV, tiek užsienyje. „Ararate“ susipina trys būdingieji bruožai, atsikartosiantys ir vėlesnėje jos kūryboje: šeimos gyvenimo tematika, griežtas intelektas ir ištobulintas kompozicijos pojūtis, išskiriantis knygą kaip visumą. Be to, Glück yra nurodžiusi, kad kurdama šiuos eilėraščius ji supratusi, kaip poezijoje vartoti kasdienę kalbą. Apgaulingai natūralus tonas stulbina. Susiduriame su kone iki žiaurumo tiesmukais skaudžių šeimos santykių vaizdiniais. Poezija atvira ir bekompromisė, be lašelio poetinės ornamentikos.

Daug ką apie jos pačios poeziją atskleidžia eseistiniuose Glück tekstuose minimi primygtinis Elioto tonas, Keatso vidinio įsiklausymo menas ar savanoriška George’o Oppeno tyla. Tačiau savo aštrumu ir nenoru priimti įprastų tikėjimo dogmų ji labiau nei koks kitas poetas panėšėja į Emily Dickinson.

Louise Glück ištikima ne tik paklydimams ir besikeičiančioms gyvenimo aplinkybėms, ji ir radikalių pokyčių bei atgimimo poetė, kai šuolis pirmyn atliekamas iš gilaus praradimo jausmo. Viename iš labiausiai išgirtų rinkinių „Laukinis vilkdalgis“ (The Wild Iris, 1992), už kurį pelnė Pulitzerio premiją, ji aprašo stebuklingą gyvybės sugrįžimą po žiemos (eil. „Snieguolės“ (Snowdrops):

 

           Nesitikėjau išgyventi,

           žemei spaudžiant mane. Nesitikėjau

           vėl pabusti, pajusti

           šlapioje žemėje savo kūną,

           pajėgiantį vėl atsiliepti, atsimindama

           po šitiekos laiko, kaip vėl prasiskleisti

           šaltoje

           ankstyvo pavasario šviesoje…

 

           bijodama, taip, bet vėlei tarp jūsų

           drįsdama džiaugsmingai rėkti taip

 

           žvarbiame naujojo pasaulio vėjyje.

 

Taip pat dera pridurti, kad lemiamą pokyčio akimirką dažnai lydi humoras ir kandus sąmojis. Rinkinys „Vita Nova“ (1999) baigiamas tokiomis eilutėmis: „Maniau, mano gyvenimas baigtas, o širdis sudaužyta. / Tuomet persikėliau į Kembridžą.“ Knygos pavadinimas – tai užuomina į klasikinį Dantės kūrinį „La Vita Nuova“, aukštinantį naują gyvenimą, kurį įkūnija poeto mūza Beatričė. Glück knygoje veikiau apdainuojama išblėsusios meilės netektis.

„Avernas“ (2006) – meistriškas rinkinys, vizijiška mito apie Persefonės nužengimą į mirusiųjų buveinę dievo Hado nelaisvėn interpretacija. Pavadinimą knygai davė į vakarus nuo Neapolio esantis krateris, kurį senovės romėnai laikė įėjimu į požemio pasaulį. Dar vienas įspūdingas pasiekimas – naujausias Glück rinkinys „Ištikima ir dorybinga naktis“ (Faithful and Virtuous Night, 2014), apdovanotas Nacionaline knygos premija. Skaitytoją ir vėl stulbina balso esamybė, o pagrindinį mirties motyvą poetė nagrinėja nepaprastai grakščiai ir lengvai. Glück rašo sapnišką, pasakojamąją poeziją, kad atgaivindama prisiminimus bei keliones sudvejotų ir stabteltų dėl naujų įžvalgų. Pasaulis išlaisvinamas tam, kad dar kartą stebuklingai stotųsi mūsų akyse.

 

nobelprize.org

Vertė A. P.