Laukinės prigimties ikonos
Pandeminiu metu labai džiaugiausi tyla. Tyla po kultūros renginių pertekliaus, nuvedusio iki persivalgymo jausmo. Pauzė – natūralaus atokvėpio galimybė. Kartu ir galimybė atkreipti žvilgsnį, ausis į vidinę gyvenimo erdvę.
Visas virtualusis nuotolinis gyvenimas, kai tenka keliauti internetu, kalbėtis su televizoriumi ir mobiliuoju telefonu iki pastarojo ir ausų užkaitimo, išviliojo pasmalsauti – ką kūrėjai veikia tokiu „nelaisvės“ laikotarpiu savo studijose, dirbtuvėse ar namuose? Kaip ir visada – dirba, kuria, traukia iš nieko savąjį laimikį, galanda jusles, antenas siekdami nuskaityti prigimties gelmėse ir aplinkumoje glūdinčias paslaptis. Kūrėjams „vizualistams“ tokia karantininė būsena – įprastinė praktikos erdvė.
Vis dėlto išlindau iš savo „urvo“ aplankyti Daivos Kairevičiūtės parodos „Du“ VDA galerijoje „Akademija“. Neatsispyriau pagundai ir galimybei patirti gyvai Daivos didelio formato piešinių galią. Šiuo tekstu liudiju atradimų ir pastebėjimų smagumą.
Daiva Kairevičiūtė yra viena tų puikių Žvėrūnos medžiotojų, kurios taikli akis, aštri klausa ir kitos juslės geba ištraukti į paviršių įvairius moteriškumo aspektus, žmogaus būties, sielos „dienų ir naktų“ atspindžius, nors truputį apšviesdamos tas gelmes, į kurias mes mielai nežiūrime ar apsimetame, kad jos neegzistuoja.
Žinoma, vien klausos aštrumo ir vaizdinio metaforos neužtenka, dar reikia puikių piešėjos įgūdžių, kuriais per elegantišką figūros traktuotę, simbolinį spalvos krūvį, portretų šypsnius, judesius, pozas galima suteikti nuorodą, kas supasi ant liežuvio galo ir nesiduoda įvardinama.
Vaikštant po parodą iš pradžių atrodo viskas paprasta. Darbai po du, todėl ir paroda „Du“. Tačiau ten, kur du, atsiranda ryšys, santykis tarp dviejų. Plakatiškai ženkliški, iš toli matomi piešiniai verčia žvilgsnį išlaikyti ilgiau ir prieiti arčiau. O tada pamatai, kad visos moterys vienaip ar kitaip juda, šoka, kovoja, žaidžia, nurimsta, bendrauja. Kiekviena turi savo simbolinį partnerį – archetipą, kuris kaip mįslė kelia nuojautą, nuostabą – kad tai ne dėl grožio.
Tada dėl ko?
Ekspozicijos peržiūrą pradedu nuo poros „Ugnis I“ ir „Ugnis II“. Moterys su ugnies liepsnomis tarsi raitosi iš skausmo, kančios aštrumo, pragaro aistrų sukeltos nepakeliamos bedugnės aitrumos.
Kaip nupiešti skausmingą būseną, vidinį nerimą, nervą, aštrų sielą gniaužiantį skausmą? Daiva tai daro pabrėžtinai elegantiškai ir oriai, nenusileisdama iki grynojo ekspresyvumo.
Kita pora – „Žalia I“ ir „Žalia II“. Šios poros moterų atributas žalias augalo lapas, su kuriuo tarsi žaidžiama, tarsi prisidengiama. Mažas kraštelis raudonos spalvos lyg atšvaitas nuo pragaro ugnies gaisų.
Žaisminga moters pusė, prisidengusi rūpinimusi gamta, pasaulio ekologija, socialiniu teisingumu, politika ir dar velniai žino kuo, kad tik kieno nors akys nenukryptų į sielos naktis ir prieblandas, kad neįmintų tikrųjų laukinės prigimties lūkesčių.
„Taurės“ pora. Moterys paskendusios vyno taurėje (gal kraujo, gal tiesiog raudonio?). Prisimenu raudonos ochros barstymą ant kūno senovės apeigų metu. Tam, kad gyventum, kad kraujas tekėtų laisvai. Hedonistinis malonumo poreikis, poreikis patirti iki galo, išsivaduoti iš savo kūno rėmų, išsilieti iš visų krantų – gal tik taip pajuntamas savojo gyvybingumo intensyvumas?
Piešinių pora „Vieno kraujo I“ ir „Vieno kraujo II“– jau tiesioginė nuoroda į laukinę moters prigimtį. Anot Clarissos Pinkolos Estés, moteris turi galią spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Tai rūpesčio būsena. Rūpestinga vertybių saugotoja, gyvosios gamtos ir laukinio archajinio žvėries savyje prižiūrėtoja. Moteris-Katė, Moteris-Puma senųjų civilizacijų moterims buvo viena tų, kurios, kai tik reikia, panaudoja klastą, nenuspėjamumą savo palikuonių, šeimos, žemės gyvasties apsaugai.
„Sapno“ pora pratęsia mintį apie žmogaus ir laukinio gyvūno santykius. Kūniškos ir dvasinės realybės sankirtas. Viename piešinyje gazelė tarsi medžioklės grobis, kitame – jau prisijaukinta draugė. Kažkodėl turiu įtarimą, kad tai byloja apie moterišką baikštumą. Kiekviena turi savyje nirtų laukinį žvėrį ir baikštų stirnos, gazelės virpėjimą, nelygu kokia realybė tave provokuoja.
„Gyvačių dresuotoja“ – tai piešinių duetas kaip raktas visai kinematografinei virsmo atskleidimo sekai. Viename piešinyje vyksta arši kova su gyvate, kurios oda primena geltonų ir juodų dryžių ribojimo, dėmesio atkreipimo ar draudimo juostą. Gyvatė kanda, ryja koją, smaugia – kaip nuoroda į stereotipus, primestus vaidmenis, mąstymo ir elgesio standartus, kurie gniaužia laukinę prigimtį, trukdo būti savimi ir eiti savu unikaliu keliu. Moteris matadoro kelnėmis dresuoja ribas ir vidines sienas, antruoju piešiniu pažaboja silpnumą ir visą glitų, pelkinį sielos prieblandos grasumą padaro nekenksmingą.
Priartėju prie poros „Ikona I“ ir „Ikona II“. Čia jau po virsmo, moteris nurimusi ir žaidžianti su gyvačiuke lyg siūlu. Tarsi laukinė prigimtis prisijaukinta, paklusni ir pavaldi. Gal nugalėta? Aišku, budrumas būtinas, todėl gyvačiukė apsivyniota apie ranką, kad toli neišsprūstų.
Ateinant į galeriją pasitinka kūrinys „Delčia“. Jis ir palydi. Apsukus apeiginį ratą galerijos salėje ir perėjus visas pagrindines moters sielai būdingas būsenas, išlydi susilenkusi, lyg užsidariusi rate moteris su delčia ant nugaros. Ji lieka saugoti pradmenų, atradusi laiką, taiką ir pilnatvę. O gal dvasinė galia, perkeitusi laukinę prigimtį, žino, kad virsmą pakartoti būtina?
Daivos Kairevičiūtės piešiniai – ikonos, iš pirmo žvilgsnio gražia, stilingai elegantiška, estetiška „rašysena“ uždengiančios kur kas gilesnę nuorodą į sielos paslaptis, prigimties būsenas, kuriose slypi kažkas mums nepažinaus. Ką bažnytinė tradicija vadina Dievo žvilgsniu, Apsireiškimu, kas gal tėra to, kas neatvaizduojama, miglotas „atvaizdas“?
Kai visos estetinės kategorijos, o ypač grožis, tampa avangardu šiuolaikiniame mene, Daivos Kairevičiūtės kūrybinė strategija man atrodo labai drąsi ir vertinga, autentiška ir unikali, jau kuris laikas išskirianti menininkę iš viso lietuviško kūrybinio konteksto. Ji atkakliai skenuoja žmonių prigimtį ir pateikia kaip tikra žiniuonė vaizdines matricas gausiose fotografijos, piešinių parodose. Jos daugiausia apie moters prigimtį, nes savoji prigimtis, kaip bežiūrėsi, – arčiausia.
Paroda veiks iki vasario 14 d.