Gyvenimas ir mintys

 

Gyvenimas ir mintys

 

Klaidžiodamas po apleisto teatro griuvėsius aptikau patalpą, kuri, matyt, kadaise buvo aktorių grimo kambarys. Sutrūkęs veidrodis ir senas perukas kampe, staliukas su trim kojom. Kas nutiko ketvirtai? Šito jau niekad nesužinosime. Staliuko stalčiuje radau tuščią dėžutę ir sąsiuvinį, kurio viršelyje neįgudusia ranka, bet stengiantis kaligrafiškai išrašyta: „Kabareto artistės Amor Fatti gyvenimas ir mintys“.

Atsiverčiau sąsiuvinį. Cituoju ištraukas, o visą kada nors sutvarkysiu, kai gausiu UNESCO stipendiją ir galėsiu atsidėti kultūrai taip pat visas.

„Sutikau Robertą. Robertas sako, kad visi esame atsakingi. Privalau jam paskambinti, nes pamiršau jo paklausti už ką. Bet iš tikrųjų jis teisus. Jis toks saldutis…“

„Vakarieniauju su Edvardu. Paskui jis norėjo mane palydėti, bet buvau susitarusi su P. Pasakiau jam, kad visi miršta vienatvėje.“

„Lilė matė Gerardą su Duba. Paklausiau jo, ar tai tiesa. Atsakė: „Neklausk, kur šuo pakastas, jis visada pakastas čia.“ Išsisukinėja. Jis mano, kad neskaičiau Chewingumway’aus!“

„Ta beždžionė Zizi turi naują Kawakubo palaidinukę! Įsigijo dabar, kai potvynis nusiaubė Bangladešą!“

„Zizi mane supažindino su „Metropolitan“ asistentu. Jis sako, kad mane gali paimti vaidinti My Fair Lady. Bangladeše jau sausa.“

„Skambino Kamilis. Pranešė, kad tuokiasi su Duba. Gyvenimas – tai paslaptis, kaip sakė Gandhi.“

Gaila, kad Amor Fatti jau mažiausiai penkiasdešimt metų, jei išvis ji dar gyva. Mielai su ja užmegzčiau pažintį, kad galėtume dalintis mintimis. Gyvenimu – nebūtinai.

 

 

Aštuntoji diena

 

Viešpats Dievas dirbo šešias dienas, ilsėjosi septintą. Žmogus – ne Viešpats Dievas, greičiau nuvargsta, tad nutarė, kad šeštadienis jam taip pat priklauso kaip išeiginė diena. Šis sprendimas nesulaukė didesnio Aukščiausiosios Instancijos pasipriešinimo.

– Jei pavyko dėl šeštadienio, tai gal pavyks ir dėl penktadienio, – pagalvojau ir pateikiau Viešpačiui Dievui tokio turinio pareiškimą:

„Atsižvelgdamas į nuovargį, kurį pajuntu po pirmadienio, antradienio, trečiadienio, ketvirtadienio ir penktadienio, maloniai prašau taip pat ir penktadienį man pripažinti laisva nuo darbo diena. Homo Sapiens.“

Atsakymo nesulaukiau, tai nutariau, kad ir penktadienis pripažintas.

Vis dėlto tarp trečiadienio ir savaitės pabaigos liko fatališkasis ketvirtadienis. Niekas taip nevargina kaip paskutinis šiokiadienis. Tad šįkart parašiau drąsiau:

„Žmogus – tai mąstanti nendrė (Blaise Pascal, 1623–1662). Manau, kad ketvirtadienį taip pat neturėčiau dirbti.“

Dabar darbą baigiau trečiadienį popiet. Na, bet tas trečiadienis… Viešpaties Dievo tylėjimas man suteikė narsos.

„Reikalauju likviduoti trečiadienį kaip darbo dieną. Prometėjas.“

Dėl antradienio ėmiau maištauti jau atviriau:

„Žmogus – tai skamba išdidžiai (Maksim Gorkij, 1868–1936). Antradienis žeidžia mano orumą. Kategoriškai atsisakau dirbti ir baigiu pirmadienį.“

Atsakymo nesulaukiau, tai dėl pirmadienio buvo jau visai paprasta. Pakako telegramos:

„Pirmadienį taip pat išbraukiam.“

Dabar per savaitę turėjau laisvas septynias dienas ir didžiavausi savo maištu („L’Homme Revolté“, Albert Camus, 1913–1960). Bet po tam tikro laiko pastebėjau, kad savaitę sudaro tik septynios dienos ir dėl to daugiau kaip septynių laisvų dienų per savaitę negaliu turėti. Tokie laisvės suvaržymai man pasirodė nepriimtini. Tad telegrafavau Viešpačiui Dievui:

„Tuojau pat reikalinga aštuntoji diena.“

Neatsakė, ir tai galutinai patvirtino mano įsitikinimą, kad Nietzschė buvo teisus (Friedrich Nietzsche, 1844–1900) ir Viešpaties Dievo nėra. Bet tuomet kas kaltas, kad savaitę sudaro tik septynios dienos ir daugiau kaip septynių laisvų dienų per savaitę negaliu turėti?

Pasiėmiau lazdą ir pasislėpiau laiptinėje. Kai kaimynas eis, tai jam užvošiu.

Juk kažkas turi atsakyti už mano skriaudą.

 

Muziejus

 

Dingo mūsų šuo, ir vaikas buvo nelaimingas, nes labai jį mylėjo. Tad nusivedžiau vaiką į didžio rašytojo muziejų. Tegul prasiblaško ir apsišviečia ta pačia proga.

Nupirkau bilietus, tada laukėme, kol susirinks lankytojų grupė ir ekskursijos vadovas ims mus vedžioti po rašytojo kambarius. Kadangi rašytojas mirė daugiau kaip prieš šimtą metų, o muziejus – tai jo buvęs butas, paverstas muziejumi.

Šalia kasos stovėjo stendas su knygomis, kurias parašė rašytojas. Knygos kaip knygos, nieko įdomaus.

Grupelė susirinko ir ekskursijos vadovas įleido mus į prieškambarį.

– Dešinėje vonia, – informavo vadovas.

Sukišome galvas į vonią – durys paliktos praviros, bet įeiti draudžiama, nes įėjimas užtvertas purpurine brokato juosta. Ant praustuvės padėta muilinė, o joje – muilas. Ant muilo lentelė: „Mėgstamiausias rašytojo muilas.“

– Galima pauostyti? – pasiteiravo viena ponia.

– Draudžiama, – pranešė vadovas. – Tačiau mokslininkai nustatė, kad prausėsi kasdien.

– Ir ausis? – paklausė pašiurpęs vaikas.

– Patylėk, – sudrausminau mažių. – Netrukdyk vyresniems domėtis. Tikriausiai ir ausis. Jeigu valysies ausis, tai irgi tapsi garsiu rašytoju.

Toliau – svetainė ir miegamasis. Riešutmedžio baldai, gana geri, bet nieko ypatingo. Ta pati ponia norėjo išbandyti čiužinį, bet taip pat buvo draudžiama netgi primokėjus.

– Rašytojo kabinetas, – pranešė vadovas ir įleido mus pirm savęs.

Prie stalo sėdėjo natūralaus dydžio rašytojas. Padarytas kaip gyvas, turbūt iš vaško. Su chalatu. Laikė plunksną, o ant stalo gulėjo kažkoks prirašytas popierius.

– Rankraštis, nes rašė ranka, – paaiškino vadovas. – Mokslininkai nustatė. Čia vaizduojama, kaip rašo savo garsiausią eilėraštį. Prisimenate?

 

Manoji tauta, kai tavajame glėby

Lyg kūdikis čiūčiuojamas žindau aš tavo dvasią…

 

– Žiūrėk, tėti, – suriko vaikas. – Visai kaip pas mus!

Pažiūrėjau. Ir iš tiesų – po stalu stovėjo tuščias degtinės butelis.

– Remontą darę dažytojai paliko, – paaiškino vadovas. – Tai ne eksponatas.

Tą pačią akimirką pastebėjau, kad ant rašytojo plikės parašyta: „Aš čia buvau. Kazikas.“

„Tikriausiai rašydavosi mintis net ir tada, kai po ranka neturėdavo popieriaus, – pamaniau. – Tikras rašytojas. Betgi kas čia žemiau?“

Žemiau, taip pat ant rašytojo plikės, buvo kitas užrašas: „Ir kas iš to, šūdžiau?“ Ir parašas: „Literatūros draugas.“

„Čia jau, matyt, ne jis parašė, – pamaniau. – Kažkoks kitoks braižas.“

Apsidairiau. Vaikas mėgino ištraukti stalčių, o vadovas neleido jam to daryti. Tuo tarpu ponia fotografavo, o kiti ginčijosi, ar butas buvo nuosavas, ar nuomojamas. Vadovas negalėjo nieko paaiškinti, nes vaikėsi vaiką, kuris čiuožinėjo grindimis, puikiai išpoliruotomis, kaip įprasta muziejuose. Išsitraukiau tušinuką ir po „Literatūros draugu“ parašiau: „Dingo šuo. Radusiam atsilyginsiu…“ Ir adresą.

Nemažai žmonių apsilanko šiame muziejuje ir visi perskaito. Tai gal šuo atsiras.

 

Raida

 

Gyvenimas kaip gyvenimas. Dėl pramogos mėgstu skaičiuoti tarakonus. Kiekvienas atskirai jie neįdomūs, bet visi drauge turi milžinišką potencialą.

Pavyzdžiui, vakar. Sėdžiu sau virtuvėje, rūkau, o jie laksto. Laksto, laksto, kol staiga susidėliojo į Leonardo da Vinci šedevrą „Mona Liza“. Atsitiktinumas? Ne, tai neišvengiamas raidos dėsnis, kuriantysis grupės dinamizmas, evoliucija. Pakanka, kad visuomenė lakstytų, ir bus rezultatas.

Bėda ta, kad susyk išsilakstė. Leonardo išbuvo ne ilgiau kaip sekundę. Pamaniau, pasiimsiu purškiamųjų nuodų, palauksiu, kol vėl suwsidėlios į kokį nors kūrinį, papurkšiu ir užfiksuosiu. Čiupt purškalą ir tykau.

Jie vėl pasirodo šen ir ten. Švystelėjo kažkas panašaus į Manet „Pusryčius ant žolės“. Praleidau. Jų raida, matyt, pasistūmėjo į priekį ir jie jau pasiekė, sakyčiau, impresionizmo stadiją. Galėčiau užfiksuoti, bet ar turiu teisę stabdyti raidą? Impresionizmas – didelis pasiekimas, ir jeigu sustabdysiu, tai niekas nesužinos, ko jie nepasieks, bet pasiekti galėtų.

Kubistai – praleidau.

Siurrealistai – praleidau.

Pirštą ant purškalo laikau, bet dar nespaudžiu. Žinau, kad po naujo turi eiti naujesnis, tai yra po gero – dar geresnis. Taigi nėra ko nerimauti, kad Leonardo ir vėlesnieji išsilakstė, atvirkščiai – progresas.

Jau esame dabartyje. Vien tik individualybės. Pavyzdžiui, Warholas. Bet jau ir jis ne paskutinis šūksnis, jau beveik klasikas. Palakstykit dar, vaikučiai, ir išlakstysite ką nors, ko dar nebuvo. Laukiu nūdieniškiausio šiuolaikiškumo, tai yra to, kas geriausia.

Kas vyksta? Nieko nebematau, tik lakstančius tarakonus. Išsisėmė? Kažkoks dekadansas? Meno nuopuolis? Išpučiu akis, bet nieko, išskyrus tarakonus.

Oi, koks aš kvailas. Kaip galiu ką nors pamatyti, jei mano raida sustojo. Jie jau tikriausiai dvidešimt penktame amžiuje (nes jau po vidurnakčio buvo, o jie greitai lakstė), o aš vis dar dvidešimto pabaigoje. Mano suvokimas atsilieka, štai kas.

Padėjau purškalą ir nuėjau miegoti. Grįšiu į virtuvę po penkių šimtų metų.

 

Immanuelis

 

– Kas čia? – prabilo prodiuseris, vos pažvelgęs į pirmą scenarijaus puslapį. – Stovi ir mąsto? Ir kodėl naktį?

– Mąsto, nes tuo viskas prasideda. Ir turi būti naktį, nes jam reikia matyti žvaigždes. Knygoje aiškiai parašyta: „Žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.“

Kalbėjome apie Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritikos“ adaptaciją.

– Stovi! Filme turi būti judėjimas. Jūs pradedantysis, ar ką? Tegul bent jau eina. Arba, geriau, bėga. Uždusęs, nes gal kas nors jį vejasi. Tai suteikia dinamikos ir sudomina žiūrovą. Naktis iš esmės gali būti.

– Bet jeigu bėga, tai negali mąstyti, nes neturi kada.

Prodiuseris susimąstė kaip kadaise Kantas.

– Jau žinau. Pakeiskim situaciją. Kantas stovi prie baro. Nesiskutęs, nes turi bėdų. Pala pala, kodėl jisai su peruku? Jis plikas, ar ką?

– Tai kostiuminis, istorinis filmas.

– Gal išprotėjote? „Tris muškietininkus“ statome, ar ką? Perkelkime veiksmą į šiuos laikus. Naktis, baras, aplinkui neaiškūs tipai, suprantate?

– O kaip žvaigždės?

– Paprastai. Bare yra televizorius, kaip tik rodo „Žvaigždžių karus“, Kantas žiūri, tai ir mato žvaigždes.

– O dėsnis?

– Koks dėsnis?

– „Moralės dėsnis manyje.“ Aiškiai parašyta.

– Be problemų. Į barą įeina šerifas, o Kantas jo bijo, nes kažkas slegia sąžinę. Geriausia – narkotikai.

Peržvelgė porą scenarijaus puslapių.

– „Kategorinis imperatyvas“? Kas tai? Kažkas susiję su imperializmu? Visai neblogai.

– Nežinau, bet man atrodo, kad tai kažkas, ką privalu padaryti.

– Aišku, kad privalu. Privalu perrašyti šitą scenarijų. Čia Kantas sako: „Tai mano kategorinis imperatyvas“, iš karto po to, kai tik jai praneša, kad jos neves. Taip negali būti, per silpna.

– Kodėl per silpna? Juk ji į jį negali šauti.

– Žinot, įprastas seksas jau niekam neįdomus. Kantas turi būti bent jau biseksualus. Pridėsim jam sūnėną.

– Kodėl sūnėną?

– Nes paauglys. Kantas – jo dėdė, kartu turim ir kraujomaišą. Dabar visi galai sueina: sūnėnas – narkomanas, Kantas jam tiekia narkotikus ir todėl baidosi šerifo.

Filmą baigėme per dvi savaites. Pavadinome „Mano vardas – Būtis“, nes nuo pat pradžių rūpėjo pastatyti intelektualų filmą, dėl to ir ėmėmės Kanto. Bet vis tiek į mūsų filmą buvo plūstama masiškai. Populiarinti kultūrą jau apsimoka.

 

Iš: Sławomir Mrożek. Małe prozy. Kraków: Oficyna Literacka, 1990

Vertė Rimvydas Strielkūnas

 

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba