Gyva išvien
Lisel Mueller (1924–2020) – vokiečių kilmės amerikiečių poetė, vertėja, už paskutinę, devintąją, knygą – poezijos rinktinę Alive Together: New and Selected Poems (1996) – apdovanota Pulitzerio premija. Jungtinėse Valstijose būsimoji poetė (tuomet – Elisabeth Neumann) atsidūrė paauglystėje drauge su šeima, pabėgusia iš tėvynės dėl nacių režimo. Brandžiausiuose Mueller tekstuose sukeistintomis, fantastinėmis, sapno ir mito logiką primenančiomis situacijomis, Vakarų kultūros ir bibliniais simboliais minoriškai apmąstoma dehumanizuojanti Vakarų civilizacijos technologinė pažanga, asmenine patirtimi liudijamas visuotinių istorinių ir politinių kataklizmų poveikis individui, šeimai.
Kai manęs klausia
Kai manęs klausia,
kaip pradėjau rašyti eilėraščius,
aš kalbu apie gamtos abejingumą.
Tai nutiko netrukus po mamos mirties,
nuostabią birželio dieną,
visa kam žydint.
Sėdėjau ant pilko akmeninio suoliuko
su meile įveistame sode,
tačiau viendienės buvo kurčios
it įmigusio girtuoklio ausys, o rožės sviro savin.
Jokios juodumos ar sugniužimo,
nė lapelis nenukrito,
o saulė trimitavo begalinę
vasaros atostogų reklamą.
Sėdėjau ant pilko akmeninio suoliuko,
naivių sprigių veidelių,
rausvų ir balsvų, apsupty,
ir sielvartą savo
įdėjau į lūpas kalbos,
vienintelės iš visų, gedėsiančios su manimi.
Mokslinės fantastikos pabaiga
Tai ne fantazija, tai mūsų gyvenimas.
Mes tie veikėjai,
kurie užkariavo mėnulį,
kurie nevalioja sustabdyti savo kompiuterių.
Mes tie dievai, kurie per septynias dienas
gali sunaikinti pasaulį.
Abu rodyklių pirštai sustingę ties zenitu.
Mes pradedame gyventi amžinai
lengvasvoriuose, aliumininiuose kūnuose
su numerių įspaudais ant nugarų.
Žodžius parenkame lyg įrašytą foninę muziką.
Girdime vienas kitą per vandenį.
Žanras miręs. Išgalvok ką nors nauja.
Išgalvok vyrą ir moterį,
nuogus sode,
išgalvok vaiką, kuris išgelbės pasaulį,
žmogų, nešantį tėvą
iš degančio miesto.
Išgalvok siūlų ritę,
kuri saugiai išveda herojų,
išgalvok salą, kurioje šis palieka
moterį, išgelbėjusią jam gyvybę,
dėl išdavystės nekamuojamas nemigos.
Išgalvok mus, kokie buvome
iki mūsų žvilgančių kūnų,
paliovusių kraujuoti:
išgalvok piemenį, kuris užmuša galiūną,
merginą, kuri sumedėja,
moterį, kuri nesutinka atsukti
nugarą praeičiai ir pavirsta druskos stulpu,
jaunuolį, kuris apgaule paveržia iš brolio pirmagimystės teisę
ir tampa tautos galva.
Išgalvok tikras ašaras, atsparią meilę,
lėtaeigius, senovinius žodžius,
sunkius kaip pirmieji
vaiko žingsniai per kambarį.
Palindromas
Ne taip sunku, – tiesą sakant, loginių sunkumų iš viso nėra, – įsivaizduoti dvi visatos dalis, sakykime, dvi galaktikas, kur laikas teka viena kryptimi vienoje ir kita kryptimi – kitoje [...]. Protingos abiejų galaktikų būtybės laiką savoje galaktikoje laikys judančiu „pirmyn“, o laiką kitoje galaktikoje – „atgal“.
Martin Gardner, „Scientific American“
Kažkur šiuo metu ji nusitraukia suknelę, kurią aš
velkuosi. Vakaras antipasaulyje,
kuriame ji gyvena. Per 45 metus ji nutolus
nuo savo mirties, skylės, išspjovusios ją
į skausmą, iš pradžių nepakeliamą, paskui rimstantį,
praeinantį, dingusį. Dabar ji daug pamiršusi iš to, ką buvo išmokus.
Jos oda stangrėja, atmintis aštrėja,
plaukai sužvilga. Ji mato be akinių,
lengvai įsimyli. Jos vyras nustoja
vilkt kojas, drauge jiedu juokiasi. Jų pinigai mąžta,
bet užsidegimas didėja. Netrukus antrasis jų vaikas
atjaunės tiek, kad įsiskverbs į jos
kūną, kur persimainys į beždžionę, į varlę, į
buožgalvį, į ląstelių sankibą, į mažytę salelę, į
nieką. Ji susidaro sąrašą:
Daiktai, kurių prireiks praeityje
lūpdažis
šampūnas
tranzistorius
Seržantas Pipiras
tepalas nuo spuogų
5 metų dienoraštis su spynele
Ji spirga, prisiklausiusi apie paauglišką meilę
ir vaikų laisvę. Ji trokšta skaityti
„Nusikaltimą ir bausmę“ ir nepykinama
švilpti linksmaisiais kalneliais. Prisimenu, kokia ji bus
penkiolikmetė, besivaržanti rimtuolė.
Veidrodyje matau, kaip rašo kaire ranka,
o kita atsisuka stiklainį. Šiuo metu mūsų gyvenimai jau turėtų
būt susikirtę. Kažkur kažkada mudvi turėjome
prasilenkti tarsi priešiniai traukiniai,
abi žvelgdamos į kitą pusę.
Pradedant 1914-aisiais
Kadangi tai visuomet prasideda
netikėčiausioje vietoje,
mes pradedame atgyvenusioje šalyje, neberandamoje
šiuolaikiniuose žemėlapiuose. Kamera
sklendžia viršum gėlių lysvių,
nes čia pietų klimato juosta.
Sufokusuojame žvilgsnį į medalius, žirgą,
į baltą uniformą,
nes tai birželis. Jaunas vyras
moja šalia kelio išsirikiavusiems žmonėms,
pakelia vaiką, pagauna
rožę, mestą raukšlėtos moters
melsva skarele. Paskui išgirstame šūvius,
stambėjantis kadras karsto,
uždengto Austrijos vėliava.
Trisdešimt viena diena, išplėšta iš kalendoriaus.
Bombos ant Belgrado; paskui Europos sprogimas.
Stebime, kaip apkasai prisipildo vyrų,
oras – švilpiančių šaudmenų.
Stambiu planu penkiametė,
gyvuojanti ropėmis. Jos vyresnė sesuo,
mano dar ne mama, bet jau
mano dukros akimis,
skaito laišką, o mes peršokam
prie jaunuolio storo stiklo akiniais,
gulinčio apkasuose ir rašančio
mokslinį darbą apie Ibseną. Atpažįstu jį,
tai būsimasis mano tėvas,
ir šitoks jo būdas išgyventi.
Sniegas. Kraujas. Utėlės. Nušalimai.
Granatos. Neštuvai. Karstai. Sniegas.
Telegramos juodais kraštais.
Plačiaekraniame vaizde mano tėvas grįžta
su savo brolio palaikais;
mano motinos tėvas parsigabena savo sūnaus
iš priešingos pusės. Jiedu susitinka
po kapinių ąžuolais.
Visi, būsiantys mano šeima,
yra čia, išskyrus seserį,
apie kurią dar nė nenutuokiama.
Kaip ir apie mane, besivaizduojančią
šį paveikslą, o dabar šokančią
į sniegingą savo gimtadienį tais metais,
kai kepaliukas duonos kainavo milijoną markių.
Ankstyvuosius mano metus įkūnija
mėlynakis vaikas, kuris auga
spėriai, nes tai – ryškiausių akimirkų
filmas, kaip ir visi dokumentiniai,
iškraipantis gyvenimą – kūrinys
atrankios atminties, viso to, ką pajėgiu pakelt
iš skausmingos vaikystės. Svastika
pasirodo ir lieka lyg didžiulė
dekoracija, kurios fone esame matomi.
Garsas – mums grasantis isteriškas
balsas. Mūsų girdėti tik šnabždesiai.
Prieš pat mano miestui
paskęstant liepsnose, mano dublerė
dingsta iš filmo, o šis tęsiasi
siaubo ir mirties scenomis,
kurių nepajėgiu žiūrėti. Imu
naują juostą, keistą tęsinį,
vykstantį kitoje vietoje
ir įgarsintą kita kalba,
jame aš vėl pasirodau. Spalvos ryškios,
garso takelis prisodrintas muzikos,
romus fokusavimas. Šalia manęs vyras.
Laiko slinkties kadrais fiksuojamas
dukrų stiebimasis pamažėle
dangaus linkui, palaipsnis žilų plaukų
įsitvirtinimas vietoj tamsių. Veiksmo maža.
Tolygią daugelio metų tėkmę
kamera apibendrina upės kadru.
Pirmosios dalies personažų
nėra, išskyrus mane,
jungiamąją grandį. Laikas – dabartis,
o aš vaidinu save.
Gyva išvien
Jei prakalbom apie stebuklus, tai aš gyva
išvien su tavim, nors galėjau
gyvuoti su bet kuo po šia saule,
nors galėjau būt Abelardo moteris,
Renesanso popiežiaus kekšė
arba valstiečio pati, stokojanti maisto
ir stokojanti meilės, su maro
numarintais vaikais. Galėjau miegoti
įsienyje šalia vyro
su auksine nosimi, kaišiota
į žvaigždžių reikalus,
arba siūti žvaigždėtą vėliavą
generolui mediniais dantim.
Galėjau būti pavyzdinė Pokahonta
arba bevardė moteris,
raudanti Šeimininko guolyje
dėl savo vyro, iškeisto į mulą,
dėl dukters, praloštos girtose lažybose.
Galėjau būt ištempta ant totemo stulpo
kerštingam dievui nuramdyti
arba palikta numirt ant uolos
kaip benaudė mergaitė. Man patinka manyt,
kad galėjau būt Mary Shelley,
įsimylėjusi kietakaktį angelą,
arba Mary draugė. Aš galėjau būt tu.
Šis eilėraštis begalinis, nepalankios mums aplinkybės begalinės,
mūsų šansai gyvuoti išvien
statistiškai nerealūs;
o vis dėlto mums pavyko, gyvuojam tokiu laiku,
kai racionalistai keturkampėm skrybėlėm
ir bekepuriai Jehovos liudytojai
sutaria, kad jis beveik baigėsi,
gyvuojam su savo gyvastingais vaikais,
kurie – jei ne begaliniai „jeigu“ –
galėjo neištaikyti progos gyvuoti
išvien su stebuklais ir beprotybėm,
ilgesiais, melais ir troškimais,
klaidomis, humoru ir pasigailėjimu,
kelionėmis, balsais ir veidais,
spalvomis, vasaromis ir rytais,
pažinimu, ašaromis ir šansu.
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba