Giliai kapstantis

Užuomarša

 

Loja, mat turi tam pašaukimą. Loja garsiai, piktai, jausmingai, pareigingai, nors mikčioja. Rujos metui atėjus, surimtėja, pamiršta lojimą ir garsiai kaukia. Sekasi gerai. Kaimynė kalė atsako tuo pačiu. Tarp jų užsimezga dalykiniai santykiai, abu nutraukia prie būdų rišusias grandines, susitinka, atlieka bandymus, bandymai patinka abiem, eksperimentuoja kelias dienas, kol sėklos atsargos baigiasi. Tada jie išsiskiria, ilsisi, grįžta prie kasdienių darbų. Ji efektyviai įsisavina spermos investicijas, atsiveda būrelį šuniukų, šie loja už ją. Ji guli prie būdos ir klastingai šypsosi. Jis niršta ant jos už tvoros, kol pamiršta priežastį, pakelia koją, nusilengvina ir eina ilsėtis.

 

Dūdelė

 

Išgirdęs dūdelės garsą, bėga zuikis per laukus į morkų lysvę su baidyklėmis, baimės spirais patręšia žemę, morką sugraužia ir skuba paupiu, ant zuikio puola lapė, jis bėga, pabėga, šluostosi prakaitą, dūdelė, vėl garsą išleidusi, varo jį į bažnyčią, kur šernas, nuodėmes jo išklausęs, spyriu skraidina prie išvietės, ten baisi smarvė pašokusį vejasi, bėgdamas vemia, smarvė paslydusi atsilieka, bėgikas skuodžia į vestuves, ten šaukia dūdelė, užsiverčia pasiūlytą taurę, melodija liepia šokti, pašoka, užsigauna pakaušį į stalo apačią, užverčia jaunosios sijoną, gauna spyrį į šoną, nulekia prie šokėjų, tie kojas numindo.

Staiga dūdelė nutyla ir nukrinta šalia. Šniokščia miškas. Spengia tyla. Diena baigėsi. Zuikis, atsargiai koja iškrapštęs duobutę, slepia dūdelę, klausosi pastatęs ausis. Tylu. Dūdelė nebeįsakinėja. Užsimerkia ir ligi ryto sapnuoja gyvenimą be dūdelės. Rytą pašoka ir lekia pagal dūdelės melodiją kur pašauktas.

 

Nei šis, nei tas

 

Nei šis, nei tas pakrante eina nepalikdamas pėdų, akimis vandenį šiaušia, bangas delnais kelia, žolių viršūnėmis ant smėlio šešėlius piešia, žuvėdras klykina, saulę užstoja – atidengia, paraudusią nugarą trina, vaikus palei vandenį gano, ant šono pavirtęs, skruzdę palaidoja, šešėliu pridengia liūdinčią kitą, žiūri tolyn, kur vanduo baigiasi, dangus prasideda, lėktuvnešį nustumia už horizonto, vokų prietemoje saulės kaitinamą kraują rausvina, riesdamas koją, smėlyje puslankį nubrėžia, o vėjas uoliai jį užkasa, užverčia, kepurės snapelį plaka ir dūsauja, dūsauja. Nei šis, nei tas vakare su nuorūka smėlį kapsto.

 

Kentauras

 

Nelengva atsakyti į sunkius klausimus. Pačius sunkiausius jis laiko kuo žemiau, arčiau žemės. Lengvuosius svaido į orą arba jų net neklauso kaip menkaverčių. Kam vyrui uodega – nesvarbu. Kam arkliui kanopos – pėdų neturi, o kam arkliui vyro galva – net jam aišku – kentauras. Greitai laksto antikos miškais, mergas, kumeles gaudo. Universalus ir labai savarankiškas patinas – pats žemę aria, pats užsodina, nupjauna, pats derlių valgo. Šernams, elniams, zuikiams užpakalius spardo, užspardęs kotletus kepa, nuo ko jėgos stiprėja ir į iškylančius būties klausimus vis lengviau atsakyti, o jei koks išminčius bando užduoti, kumščiais iš užklausėjo atsakymą gauna, desertui išplėšęs liežuvį, gudruolį nuperia, todėl niekas klausimų jam nebeužduoda. Galiojimo terminui pasibaigus, antikos mitologijos kritikai jį prie skardžio prispaudė klausimu: „Ar skraido kentauras?“ Atsakymo nesulaukę, buldozerių kaušais nustūmė žemyn. Krisdamas žvengė, spardėsi, suko galvą, bet atsakyti nespėjo, nusisuko sprandą, nusirito į mitologijos sąvartynus, kur dar ir šiandien sunkius klausimus kapsto archeologai.

 

Didelė dovana

 

Gimtadienio proga uždengė staltiese stalą. Dovanų gautą pilį apsikabino ir labai džiaugėsi, nepaleido iš rankų, saugojo, bijojo akis užmerkti, net nemiegojo, kad kas nepavogtų. Visai nieko neveikė, akimis blizgino, net neseno – laikėsi pagyvenęs, pačiame jėgų žydėjime užsikonservavęs, nežiūrėjo į kalendorių, maistą, tualetą pamiršo, tik džiaugėsi, džiaugėsi labai daug metų, kurių net neskaičiavo, kol vandenyno lygis pakilo, viską apsėmė, žemės pluta daug kartų judėjo, virš vandens tik sausumos gumbas paliko, stovėti vietos užteko, džiaugsmas neblėso, tęsėsi, jis vis tikėjosi pilyje ką nors pamatyti, bet niekas nesirodė, visi seniai jau buvo išmirę, klimatas pasikeitęs, net ateiviai jo didelės dovanos negalėjo matyti, nes jų akims ir teleskopams per maža buvo, o ir kam ji jiems reikalinga – tokią menką kur kiši, o joje ir vietos niekam nėra, mat durys, langai, net sienos ir stogas tik nupiešti, kaip ir jubiliato stalas ir džiaugsmas.

 

Auksinė žuvelė ir žvejys

 

Žuvį auksinę ištraukęs, žvejys ją pasvėrė akimis ir labai apsidžiaugė. Dešimt kilogramų aukso prasižiojo ir žuvų kalba maloniai pasiūlė už laisvę tris norus išpildyti. Žvejys nemokytas pasitaikė, žuvų kalbos nesuprato, tik iš laimės šokinėjo aukštyn. Aukštai nešoko, tai žuvis jo šuoliukus pradėjo aukštinti. Tas stryktelėjo virš medžių, iš nuostabos krykštavo, žuvis jo riksmus pagarsino, mauroti ėmė lyg dinozauras, rankomis pamojavo, žuvis sparnus įtaisė – plakė, plasnojo, labai labai greitai kilpomis lakstė po dangų vis aukštyn, aukštyn, kol prapuolė kažkur, tik maurojimas lyg griaustinis dundėjo, bet ir tas greitai nurimo. Žvejys nulėkė į kosmosą ir nebegrįžo, o ir žuvis jo norų nebegirdėjo.

 

Museliavimo ypatumai

 

Skrido vabalas kažkur su savais reikalais, bet kelią jam pastojo žvejys su tinkleliu ir sugavo. Vabalas tvojo sparnais jam į delną, išskleidė laisvės reikalavimus, bandė įkąsti, žvejys pakišo kabliuką, vabalas nurijo, nulėkė virš upės, skrido, kol baigėsi valas, šleptelėjo į vandenį, plakė sparnais, bandė plaukti, prisišaukė už akmens pasislėpusį šapalą, apskundė bjauriai pasielgusį žmogų, parodė užpakalyje kyšantį kablį ir paprašė ištraukti. Gamtos mokslus baigęs šapalas tvojo uodega į vandenį, griebė kabliuką ir ištraukė. Vabalas pamojavo sparnų likučiais, padėkojo daktarui ir nuplaukė pasroviui. Šapalas šoko iš vandens į orą, skraidantiems vabalams parodė ištrauktą kabliuką, pasipuikavo prieš saulę ir nuplaukė ratais per upę pas žvejį, kuris su meškere, su šypsena kietai sukąstuose dantyse akimis žuvį sekė, kol į krantą išvilkęs atgavo kabliuką, kitam vabalui jį įsiūlęs paspjaudė ir toli upėn sviedė su tais pačiais reikalais.

 

Šlavėjas

 

Kai šalna nukramto medžių lapus, šlavėjas pasiima šluotą ir žygiuoja taku eidamas savo pareigas. Žygiuoja ilgai, šluota mojuoja, kalnus lapų sušluoja ir sustoja tik ant žemės pamatęs kreida nupieštą šlavėją, primynusį dvidešimt eurų kupiūrą. Pasilenkia, paima ir atsistoja jo galvoje klausimas: „Ką daryti?“ Pakrapštęs pirštu klausimą, guldo šluotą ant žemės, nusispjauna ant savo pareigų, eina į alaus barą ir sėdi, kol baigiasi pinigai. Grįžęs savo darbo rezultatų ir įrankio neberanda. Nugarą vėjui atsukęs, nuplauna šlapimo čiurkšle nupieštą darbo vietą ir eina namo prieš vėją pūsdamas dūmą.

 

Juoko ašaros

 

Jos pasipila, kai būna taip juokinga, kad norisi verkti. Juoko ašaros srūva šiek tiek pasilenkus, rankomis susiėmus už įtempto pilvo preso, nuleidus galvą, plačiai išsižiojus, kai linksmumas galvoje šlapiu skuduru talžo rimties ir santūrumo duris, kol tie neiškentę stveria kibirus, gelbėja savo apartamentus nuo užsėmimo ir gyvenimo druska pasūdytas ašaras lieja lauk iš galvos. Kai veidas, rankos ir nosinaitė būna jau šlapi, susijaudinęs organizmas patiria slopstančius traukulius. Kai linksmumas pavargęs užsnūsta, ašaros išdžiūsta, rimtis ir santūrumas užsidaro savo kambariuose ir tęsia nesibaigiančius savo darbus. Ir nieko čia juokingo. Tokie gamtos dėsniai.

 

Giliai kapstantis

 

Darbštuolis kasdien kastuvu žemę kasė. Įvairias užduotis kėlė sau, atkasęs užduotį, dar giliau kapstė, šachtininkus, archeologus seniai pralenkė ir atkapstė šaknį, nuo kurios viskas prasidėjo. Viską apie viską sužinojęs, gavo įsakymą iš aukščiau viską padėti į vietą ir nekelti į viešumą. Vėl kasė, kasė, kol užkasė, bet pėdsakai liko. Pažiūrėjęs į juos vėl pradėjo kapstyti, norėdamas išsiaiškinti, ką negerai daręs. Darė geriau nei anksčiau, prisikasė iki galo, bet iš žemės jo neištraukęs vėl užkasė. Trečias kartas nemelavo – gavo nacionalinę premiją, bet tai jo nesustabdė – kapstė be perstojo, kol suprato, kad viskas jau išknista, ir iškrito į kosmosą pro žemėje atsivėrusią skylę.