Erdvių sterilizacija
Mano vaikystėje Vilniaus mėsos kombinatas dar veikė, vėliau buvo uždarytas, bakalauro studijų metais galėjo būti perkurtas į įdomią kultūrinę vietą, bet dabar ten, kur anksčiau skersdavo gyvulius, – gyvena žmonės. Kai kuriems vis dar būdinga kraujo žymes slėpti po tirštu dažų sluoksniu. Gaila, kad erdvės, turėjusios potencialo tapti įdomia kultūrine alternatyva, dažniausiai tokios netampa dėl valdžios sprendimų arba iniciatyvos trūkumo ir taip nutinka jau ne pirmą ir, veikiausiai, ne paskutinį sykį. Tuose pačiuose Žemuosiuose Paneriuose neseniai nugriautas buvęs kino teatras, žinoma, jis buvo praradęs funkciją ir tapęs parduotuve, tačiau jo jau nebėra ir fiziniu pavidalu – dabar ten stovi „Iki“ trafaretas. Vilniaus pastatų istorijos lengva ranka nutrinamos.
Gerai pamenu du renginius, vykusius apleistame mėsos kombinate. Veikiausiai jų būta daugiau. Vienas iš jų buvo reivo vakarėlis. Kitas – Manto Maziliausko paroda. Į abu šiuos renginius užsukau pusiau netyčia. Maziliausko parodoje įsiminė ne tik įdomūs darbai, bet ir pasitelktas erdvės apleistumas, jos niūrumas, slogi atmosfera. Ant sienų vis dar matėsi įsigėrusios kraujo dėmės. Menininkas leido užlipti ant stogo, nuo kurio atsivėrė vietinių gamyklų panorama, vidiniame kieme riogsojo senas troleibusas, į kurio vidų buvo įaugęs medis. Pavyko trumpai šnektelti ir su pačiu menininku. Jis teigė, kad lankytojai užsieniečiai klausdavo, ar mėsos kombinatas yra nuolatinė meninė erdvė, nes Vakaruose apleistų fabrikų, stočių ar kitokių industrinių erdvių pertvarkymas į kultūrines yra gana įprasta praktika (pavyzdžiui, „Berghain“ naktinis klubas Berlyne ar „Tate Modern“ galerija Londone), ir nustebdavo išgirdę neigiamą atsakymą. Dabar bandau prisiminti panašią erdvę Vilniuje ir į galvą šauna tik „Perono“ baras, kuris toli gražu neprilygsta svarba ir žinomumu „Berghain“ ar „Tate Modern“, bet sumanymas panaudoti geležinkelio stoties erdvę sveikintinas. Visai smagu gurkšnoti alų stebint pravažiuojančius traukinius ar laukiant savojo.
Maziliauskas teigė, kad į parodą ateidavo nemažai vietinių gyventojų, darbininkų, kurie užsukdavo po darbo. Po to jie grįždavo apžiūrėti parodos su šeimomis. Džiugu, kad erdvė pritraukė žmonių, kurie galbūt neatranda laiko tokiems renginiams arba tiesiog yra susidarę neigiamą nuomonę apie kultūros snobiškumą, bet juk tvirtai prismaugtas kaklaraištis dar ne kultūra. MO muziejus turėjo tapti traukos centru ir jam tai visai pavyko, tačiau jis funkcionuoja kaip neutralios, sterilios kultūros pavyzdys. Norisi gaivaus atsako, kažko ne tokio nublizginto ir vartotojiško. Neformali menininkų erdvė „Fluxus ministerija“ 2012 metais persikėlė į Kauną ir jai taip ir neatsirado rimtesnio pakaitalo Vilniuje. Deja, įdomesnės sostinės erdvės yra linkusios išnykti: nebeliko „Yucatano“, nelabai aiškus „Kablio“, o kartu ir „Skylės“ likimas, galbūt dar liks keletas vietų, bet po antrojo karantino nemažai durų nebeatvers. Galima naiviai tikėtis, kad vietoj jų atsiras naujų, bet tai būtų pernelyg optimistiška.
Anąkart į reivo vakarėlį mėsos kombinate atvykome jau paryčiais po pasibuvimo centre. Erdvės buvo papuoštos įvairiomis dekoracijomis, kiekvienas aukštas turėjo savo tematiką ir kiekviename grojo skirtinga muzika. Tąsyk ant stogo patekti nepavyko, nes durys buvo tvirtai užkaltos lentomis, bet vakarėlis buvo visai smagus, nors jau ėjo į pabaigą. Iš pirmo žvilgsnio atgrasūs pastatai yra patrauklūs savo istorija ir ne tik ja. Bjaurumo estetika giliai įsigėrė į šiuolaikinio miestiečio kraują ir jam galbūt tapo net patrauklesnė už sterilią stilistiką. Jei mėsos kombinatas būtų tapęs kultūros erdve, tai būtų buvęs drąsus žingsnis – iškelti dalį kultūros iš centro į periferiją. Vilniaus gyvenamųjų rajonų atgaivinimas nesutelkiant viso dėmesio vien į senamiestį ar centrą būtų puiki iniciatyva. Senamiestis galėtų būti paliktas aukštajai kultūrai, o reivai, mini festivaliai, gatvės meno ar kiti neformalūs renginiai vykti periferijoje. Deja, drąsaus žingsnio žengti kol kas nepavyko.
Apie netradicinių erdvių patrauklumą byloja ir tokių renginių kaip „Open House Vilnius“ ar „Pož(i)eminiai skaitymai“ populiarumas. Gerai, galbūt „Pož(i)eminiai skaitymai“ nesiekia tokio populiarumo kaip „Open House Vilnius“, tačiau, palyginti su kitais literatūriniais renginiais, susidomėjimas yra tikrai nemenkas. Manau, kad neįprastos erdvės, į kurias negali taip paprastai patekti, ir kelia susižavėjimą. „Pož(i)eminių skaitymų“ rūsių poetika gražiai papildo skaitovų tekstus. „Open House Vilnius“ dėmesį skiria ne tik klasikiniams puošniems pastatams, bet ir turistiniams gidams neįprastoms erdvėms. Šiemet teko keliauti maršrutu Antakalnis–Žirmūnai ir didžiausią įspūdį padarė Vilniaus sporto rūmai. Deja, iki uždarymo juose lankytis taip ir neteko. Sužinojau, kad juos ketinama rekonstruoti. Žinoma, šis brutalizmo architektūros objektas sulaukia įvairių vertinimų, tačiau, manau, tai tikrai įspūdingas pastatas, turintis kultūrinę reikšmę ir paliekantis didesnį įspūdį nei Antakalnio barokas ir neobarokas. Tiek „Open House Vilnius“, tiek „Pož(i)eminiai skaitymai“ yra prasmingos, reikalingos iniciatyvos ir smagu, kad abu projektai vykdomi jau gan ilgą laiką, palinkėčiau jiems neišsikvėpti.
Vilnius smarkiai keičiasi ir nežinia, ar į gera. Naujų kultūros erdvių atsiranda retai ir joms būdingas sterilumas, o senosios, deja, nepanaudojamos arba sulyginamos su žeme. Norima sukurti nugludintą, turistinį Vilniaus įvaizdį, bet abejotina, ar jis pasirodys patrauklesnis už netradicines erdves puoselėjantį miestą. Tokių erdvių išsaugojimas būdingas Vakarams, o mes juk mėgstame juos vytis, imti iš jų pavyzdį, tad galbūt visai naudinga būtų taip elgtis ir šiuo atveju. Vis dar norisi tikėti, kad griovimas ir statymas ir vėl griovimas ir statymas tėra tarsi paauglystės fazė ir Vilnius ją pergyvens. O gal toks jau tas kultūrinis progresas, juk svarbiausia judėti, tik ar pirmyn?
