GRAŽINA CIEŠKAITĖ

Eilės

 

 

gyvybės šviesa dvasiagelmė anapus būties

tarp daikto ir žodžio nušvitusi saulė minties

 

 

kreivųjų veidrodžių labirintas toks gyvenimas buvo deja

tiktai poezijai švintant praregėdavai širdyje

 

 

mylėsiu tave amžinybėje ten kur išnyksta niekybė

astraliniu kūno miegu ant aukuro juodo degu

 

 

dvasiagamtė būtis žodžio rožė bepradė taurė

prasiskleis išmintis ją įkūnyti mintį turi

 

 

nusekėte paskui aukso veršį į dykumą nykią kvailiai

gamtą ir dvasią užteršę išnyksite kaip gyvuliai

 

 

Dieve tamsiąją srovę mirties nukreipk nuo tėvynės

ten kur šviečia dvasia tarsi tyras šaltinis

 

 

psichokosminę sąmonės srovę valdyti mintim kaip menu

paralelinėje dvasios tikrovėje Budos tiesa gyvenu

 

 

išminties piramidėje į veidrodį dvasiagelmį žvelgiau

kartojosi atspindžių regimybė viršūnėje kelią baigiau

 

 

psichotropinių kvaišalų karuselėje sukasi bemintė dvasia

nepadeda Dievas gal demonai nepaklaidins pragaruose

 

 

nuskaidrėti dvasia duoti veikti minčiai tenai

kai kūnas ir siela antipodai kuriuos pažinai

 

 

dėl meilės atsisako karalystės ne tiesos

kas valdo demonus tas sklidinas šviesos

 

 

Buda valdo universumą Kristus visatą

įjungti į gyvybės dvasiakosminį ratą

 

 

benamis dievas kuriantis žodžius iš savo kraujo

poetas amžinas kaip debesis čia nieko naujo

 

 

žinoti kaip egzistuoti gyvybės tvane

dvasios kūną nuskaistinti širdies švelnume

 

 

po nematoma saule kontempliuoji minčių miražus

lyg šėtono kiaulidė pasaulis dievams negražus

 

 

mane domina būtis kaip minčių absoliutė

pas Dievą jos praeitis ateities negali nebūti

 

 

popieriniai poetai dega liepsnoja vėlai

žydraveidės kometos auksiniai sparnų skarmalai

 

 

antgamtėje saulę pamato aklieji

kai su absoliuto šviesa susilieja

 

 

šviesk širdie į metafizinę gelmę daiktų

kur sukasi dalelės samsaros ratu

 

 

veidrodinis meditacijos labirintas tykus

įėjimas į psichokosminius dvasios laukus

 

 

angelas paukštis žydrą kiaušinį padėjęs

pradeda būtį nuo dvasiagelmės idėjos

 

 

kiek daug kelių į Dievą ir juose

klaidina dvasią tik kita dvasia

 

 

Platoną skaitantis Kristus po pažinimo medžiu

Buda tylos karalystėje kūnas tapęs žodžiu

 

 

dievinu tavo idėją iš tobulo nieko esi

būtie kaip minties judėjimas ekstaze šviesi

 

 

savęs neišduoti štai ką viršūnėje radai

kad sielos neiškreiptų niekybės randai

 

 

į dvasios viršūnę judėjimas

meditacija minties praregėjimas

 

 

pasaulį prikelti ne stumti į tamsą bevaisę

mentalinį majos šydą antgamtės šviesa praskleisti

 

 

jei sielos nėra tuščiavidurė būties sfera

sąmonei įdaiktinus protą dvasia absurdas atrodo

 

 

tylos deivė Mirga sklandanti tarp garsų

ant ugninio žirgo ten kur sielai šviesu

 

 

plečiasi kvailių dykuma niekybės pilnoji

beminčiai išminčiai miražų miglas atrajoja

 

 

džiaugiuosi žemės širdis gyvybės priplūdus

skaisti nemirtis psichokosminis dvasios grūdas

 

 

griovėjas turi tapti kūrėju kitaip nieko nebus

pasaulis širdį turėjo išmainė į daiktus stabus

 

 

prie žemės širdies prisiglaudus

sielą kaip kūną beviltiškai skauda

 

 

sąmonės rožė tyliai šviečianti nes

daiktų permanentinis grožis tarp šviesos ir manęs

 

 

dvasia amžina tačiau suteršti ją nori

beminčiai išminčiai voratinkliais gaudantys orą

 

 

Dievas sutvėrė du o jie visą žmoniją

išeitį iš labirinto randu šviesos kalvariją

 

 

išminties meilę įkvėpki žmonijai Buda meldžiu

tepavirsta pažinimo medis nušvitimo medžiu

 

 

angelas žaidžiantis tavo dvasia jai nubudus

tu dangaus šviesoje Kristus perkeistas Budos

 

 

dievai ištremtieji į dangų ten jiems vieta

sukasi apie astralinę tuštumą jų visata

 

 

po dangaus labirintą klajoja juodąja šviesa

antidievas velniažmogis žaidžiantis blogio tiesa

 

 

psichokosminė joga būties jos ugninė galia

minties absoliutės judėjimas šviesos spirale

 

 

mintys judančios apie saulę dvasios belaikę

o širdie į mentalinę tuštumą žodį įeiki

 

 

sutvėrė tai ko niekas sunaikinti nebegali

dvasia absoliuti iš kūno formos išvaduotoji dalelė

 

 

snigo į veidrodžius ir tai buvo tauru

siela sirgo baltuoju vienatvės maru

 

 

turite kalbą o kur jūsų būtis

tarp tiesų pasiklydusi alkanųjų pjūtis

 

 

klausytis minties kūno formoje dvasiai nurimus

anapus tylos skaistus išminties nušvitimas

 

 

dvasios kūną nuskaistinti ligi paskutinės dalelės

medituoti pasaulį į kryžkelę kelią

 

 

Budos erą pradėti antierdvę bepradės minties

begalybę regėti akimi trečia išminties

 

 

nukryžiuotas ant kryžkelės kryžiaus kaip vergas esi

tavo proto kartėlis skylė juodoji tamsi

 

 

į tikrovės kristalą nematomą įsiskverbusi Dievo akis

kaip samsaros tobulą ratą nesustojančią mintį suki

 

 

mintis kaip kūrinys ir atspindys belaikis

astralinė šviesa būtovės gelmės vaiskios

 

 

metafizinė joga būties arba mąstyti valia

minties kūną valdyti kundalinės ugnies spirale

 

 

kaip mėnulis rodantis savo šviesiąją pusę

tamsiąją slepiantis toks tu būsi

 

 

kaip atspindys daugybėje daiktų

būtis samsaros skriejanti ratu

 

 

androginas belytis amžinas kaip dvasia

jo širdies dalelytė virtusi stigma šviesia

 

 

religija smegenų masažas nuotoliniu būdu

ne į judėjų miražą į Budos šviesą skrendu

 

 

nušvitimo medis rasota dangaus obelis

visata Dievo kūnas o mes jos dalis

 

 

žmonija Dievo malda skriejanti ydingu ratu

apie amžiną niekada su demonais savo kartu

 

 

atrasi žalią spalvą už juodos spalvos

kūrėjau stovintis viršūnėj ant galvos

 

 

dvasiakosmą išvydus minties absoliutės valia

pro mentalinį majos šydą skverbiesi išminties spirale

 

 

kaip dvasios gamta paneigia kūno buvimą

žemės sodas po didžiojo apokalipsės sprogimo

 

 

mintimi pasišviesdama tyli dvasia

žydragelmė ugnis pranašų akyse

 

 

dvasios kūną pradėti po nušvitimo medžiu

tylos šviesoje skambėti OM įkūnytu meilės žodžiu

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.