Demencija

 

Kiekvieną rytą pirma mamos frazė: „Kaip gražu!“, nesvarbu, į ką bežiūrėtų – į mane ar pro langą, net jei ir ten, ir ten visai negražu…

 

– Klausyk, o kur mes susipažinom? – staiga nei iš šio, nei iš to klausia ji.

Šviesoforas uždega žalią šviesą, mes kertam gatvę ir aš suprantu, kad nebesu jai dukra.

 

Po mėnesio ji paklaus:

– Ar tu mano sesutė?

Dar po mėnesio būsiu jos draugė.

 

Draugė, tai draugė. Ryte plikau kavą.

– Dabar reikės peržengt per juodus pasaulius…

– Ne, mama, nereiks, – paskubom pilu grietinėlę ir juodi pasauliai trumpam atsitraukia.

 

– Žinai, mano dantys visai sugedo – tai yra, tai nėra.

Iš pradžių nežinojau, kaip elgtis su jos protezais. Jutau pasidygėjimą ir kas vakarą prašydavau, kad išsiimtų pati…

Bet koks sveiko proto žmogus norės išsiimti savo dantis? Todėl dabar prašau išsižioti, nagu užkabinu metalinę kilpelę ir šiltas lipnus „kažkas“ įkrenta man į delną. Aišku, ji labai pasipiktina brutaliu ir neteisėtu mano veiksmu, bet, ačiū dievui, po sekundės pamiršta.

 

Kartais virtuvėje judu labai greitai. Jei būnu pavargus – nervingai.

Mama šypsodamasi stebi mane:

– Skraidai kaip paukštelis… Ir aukštai užvažiuoji, – čia, kai atidarau spintelę, kurios ji nepasiekia.

 

Maistas sukurtas tam, kad mama su juo žaistų. Susikaupusi, lyg medituodama stumdo šakute tol, kol lėkštėje gimsta menas.

– Puiku! – sakau, čiumpu telefoną, fotografuoju, keliu į feisbuką (ji jau turi gerbėjų), nors aš noriu, kad ji paprasčiausiai pavalgytų.

 

– Ir kaip čia tas gyvenimas gyvena? – šįryt bando kažką įžiūrėti pro žaliuzes. Noriu išvėdinti kambarius, bet ji seka iš paskos ir vos tik atidarau kokį langą, su nepiktu trenksmu jį uždaro.

 

Kai nusičiaudi, sakau:

– Į sveikatą!

– Į saują, o ne į sveikatą, – atsako mama.

Jei kalbuosi telefonu, ji kalbasi su manim. Nesustodama, nes mano, kad šnekuosi su ja.

Arba sako:

– Žinai, viskas gerai… Mano galva jau pagalvota!

 

 

Iš virtuvės atsitempiu skalbinius ir prašau, kad padžiautų. Ji pasibaisėjusi atitraukia rankas:

– Jie šlapi, – balse girdžiu baisų priekaištą, – tai štai ko verta ta mūsų draugystė…

 

Mama vis dar graži. Kai pilu vandenį ant galvos, jos sprandas atrodo kaip penkiolikmetės mergaitės.

Jai devyniasdešimt, bet ji labai taikliai spiria kamuolį ir visada jį pagauna.

Mes vis dar įlipam į stačiausią kalną ir nuo jo nulipam, ir aš net nebandau lėtinti žingsnio.

 

O dar pas mus amžinai kas nors dingsta. Paskui randu kruopščiai suvyniotą į tualetinį popierių – šaukštą, dantų šepetėlį, kartą tokiu būdu buvo instaliuotas ir skėtis.

Apskritai, tualetinis popierius kažkoks kultinis reikalas, jis pas mus labai greitai sunyksta, įvairaus dydžio skiaučių randu visose pakampėse, ir mano darbas nuolat jas rankioti.

 

Šiaip daiktų dingimas kartais veda iš proto. Mano mama tobulai įvaldžiusi voveraitės instinktą.

Būna, išrausiu visus namus, išnaršau nuo – iki, o kitą rytą randu padėtą ant stalo, na, kad ir samtį.

Aišku, daug blogiau, kai dingsta jos batai, o mums reikia kuo skubiausiai išeiti, arba nerandu jos dantų protezų, o mes juk turim visiems šypsotis.

 

Girdėjau, žmonės, praradę atmintį, būna pikti, o mano mama, atvirkščiai – žaviai šypsosi.

Nesvarbu, kam – žmonių galvoms ekrane ar visiems praeiviams be išimties. Tiesa, dabar – kaukės, bet ji jų nesideda, todėl einam į mišką. Medžiams ir krūmams ji kol kas nesišypso.

 

Kai gulinčią pabučiuoju prieš miegą, ji sako:

– Nesuprantu, ką tu čia vaidini…

Nors šiaip jai patinka ir bučiniai, ir apsikabinimai, bet kartais ima manyti, kad flirtuoju su ja, tada bandom susipažinti iš naujo.