Dėlių šalis
– Taip visą laiką žmogus ir gyvena labirinte tarp nevilties ir vilties, pastarąją matydamas kaip priekyje šokinėjančią žuvį. Kartais vydamasis net ištaiko sekundei priliesti sprūstančią jos uodegą, – gražbyliavau aš tada, norėdamas, kad ji patikėtų tuo, ką kalbu. Žiūrėjau į nuostabų jos siluetą, tamsius, banguotus plaukus, atsispindinčius virpuliuojančioje srovėje.
– Nėra tos žuvies, niekad nemačiau jos, – tada pasakė ji atsisėsdama patogiau. – Ir kam ją vytis? Užtenka žvelgti priešais save taip kaip dabar, – ir ji atsainiai mostelėjo ranka į korėtą, išakijusį paupio takelio asfaltą, nuo kurio jau visai buvo nusitrynęs andainykštis blizgesys ir kuriuo vargu ar bevažinėdavo koks lunatikuojantis dviratininkas.
Taip pasensta užuolaidos, dulkių sluoksniu apsitraukia vonioje iškilnūs kvepalų flakonai, byra ir balkonų fasadai, net ir tavo veidas, Marija, per tuos penkerius metus pakeitė kontūrus. Turbūt nuo įkyrios paplūdimių ar soliariumų saulės, o gal nuo tų ilgų, plonų cigarečių, nors man nieko nebūdavo gražiau, kai tu išpūsdavai „Winston“ dūmą ir užsimerkdavai tarsi kildama į kosmosą ar į dangaus karalystę pas angelus. Užsimerki, atsiplėši nuo žemės ir svaigsti tuo kone nepadoriu jutimu iki pat sąmonės viršaus, jei tik pajėgtum ją įsivaizduoti kaip kokį permatomą stiklinį ąsotį, svaigsti tuo jutimu, kurį, visada tuo buvau tikras, patiria tik bepročiai ar ankantys, kai smegenys palaipsniui atsisako priimt šviesos signalus. Gal dar Markučių tvenkiniuos plūduriuojančios antys, bet apie tai tegul šneka, kas žino. Vietinių ornitologų šventieji ar vietinių šventųjų ornitologai. Juk jų pareiga ganyti visus angelus.
Pamenu, tada tyrinėjau asfalto paviršių kaip šaltas prozektoriumo ekspertas, vertindamas lopus – kvadratinius, beformius, stačiakampius, apskritus ar dar bala žino kokių figūrų, kurių jau negalėčiau nusakyti, nes geometrija man niekad gerai nesisekė. Viena aišku: tas, kas paslėpta, anksčiau ar vėliau atsiveria ir prašalaičiui, ir man, kuris dabar stovi ir laukia Marijos netoli jos bendrabučio Pelesos gatvėje. Mes nesitarėm, bet aš vis tiek buvau įsitikinęs, kad ji praeis, nors nesimatėm ištisus trejus metus. Anksčiau ar vėliau, juk čia gyvena; laukimui paskyriau tris valandas. Daugiau laukti niekaip negalėjau, nes akys jau ir dabar merkėsi. Juk tik užvakar atskridau iš Čikagos, jet lagas visada mane veikė stipriai. O jis niekuomet nebūdavo atsainus, priešingai negu tu, Marija.
Tada sėdėjome sumerkę kojas į Nerį ir mums buvo vis tiek. Gerai atsimenu, kad nusprendžiau ją apkabinti, bet vos, po baisių neryžtingumo kančių, ištiesiau dešinę ranką, ji suspigo. Iš pradžių pamaniau, kad mano draugija jai kelia nuobodį, ir į veidą plūstelėjo kraujas, tačiau priežastis buvo kita. Į Marijos pėdą, dešiniąją, buvo įsisiurbusi dėlė – juodas, virpantis, glitus, klaustuko formą imituojantis padaras. Atrodė ne mažiau susijaudinęs nei mudu. „Ištrauk, ištrauk, tu gi vyras, Kristi“, – progiesmiu kartojo mantrą Marija, atkakliai nežiūrėdama nei į mane, nei į klaustuką, o antroji mano sąmonės pusė kartojo: „Klausyk, Kristi, tu nesi herojus nei karžygys tigro kailiu, gal ji tyčia, provokuodama likimą prisišaukė tą karminį išbandymą. Nedaryk nieko, bičiuli. Dabar feminizmo era. Moterys imasi valdyt pasaulį, vairuoja lėktuvus, tanklaivius, erdvėlaivius, šiukšliavežius, vyrai tapo jų vaikais, vaikai tapo jų vyrais, jų amžinai tuščiom ir beviltiškom šiukšliadėžėm, pilnom smėlio, sniego ir aimanų.“
Ji nežinojo, ką daryt. Sėdėjo, tirtėjo, alkanom akim spoksodama į vandenį. Nemokėjau nei tos dėlės ištraukti, nei prisipažinti, kad to nemoku, o Marija, užkėlusi dailią savo pėdą ant akmens, pagaliau pabandė pakrapštyti tą didelį ištinusį, juodą slieką alksnio šakele.
Mane stebino tai, kad tas menkas juodas organizmas taip ją veikia, kad ji niekaip negali, nepajėgia pažvelgti į jį iš paukščio skrydžio, melancholišku ir apatišku žvilgsniu, bemaž žiovaudama. Jos kulkšnis jai rūpėjo labiau nei visos pasaulio viršukalnės, džomolungmos, kilimandžarai su beribiais savo sniegynais ir… kokias dar galima užkariaut, kokios ten dar pilnos vilties, pilnos įsivaizdavimų, galiausiai, jeigu norite, nekaltybės, kuri, irgi būdama iliuzija, dar laukia mūsų. O mes? Ką mes? Pasiduodam ir nuolankiai sutinkam būti išvedami, išvesdinami nuo scenos. Ir kas mus veda? Kažkokie beviltiški šešėliai, pilni iracionalios buitinės neapykantos, kažkokie sumauti klaustukai.
Prisiminiau, kaip pasakojo studijų metais skaičiusi, kad kažkas sakęs, jog į anglų kalbą lietuvių poezijos neįmanoma išversti – joje plevena tik lyrizmas ir melancholija, o reikia tempo, ironijos, žaismės, humoro. Kur tu, humore? Prisiminiau tą, žiūrėdamas į besiplaikstantį juodą gyvį. Sajanuose?
Marija sėdėjo sustingusi kaip motina Žemaitė. Humoras gulėjo in questa tomba. Dėlė raitėsi, kiekviena jos kūno ląstelė šoko pavydėtino ištvermingumo danse macabre ant išvirkščiosios cigarečių pakelio pusės tarsi ketindama jį apversti ir išsiaiškinti gamintoją.
– Viskas gerai? – paklausiau aš su rūpesčiu veide.
Visos mano kūno linijos, įskaitant ir nematomąsias, transliavo užuojautą ir norą padėti. Aš buvau ta priekyje šokčiojanti žuvis, kurios žybčiojančią uodegą sekundei galima priliesti.
Marija žvilgtelėjo į mane kaip į ligonį, nesuprantantį, kad jis ką tik pabudo po komplikuotos sprogusio apendikso operacijos.
– Žinai, kai aš žiūriu į vandenį, tai tarsi pasakoju tau apie vaikystę, – ištarė ji, bet ne man, o kažkam kitam, nematomam.
Paskui aš penkeriems metams išvažiavau į prestižinį Johno Carreros neurofizikos tyrimų institutą, o Marija liko. Liko su visam. Rašydavo laiškus, juose nebūdavo nei džiaugsmo, nei nevilties, vien apatija. Paskutiniame laiške, kurį gavau prieš dvejus metus, ji parašė, kad mūsų draugystės laikais ji jautėsi kaip mirštanti aktorė, o aš laikiau ją kaip auksinę žuvelę rūdijančioje pieno cisternoje. Ji visada liguistai mėgo iškilmingas, puošnias klasicistines metaforas. O kaipgi kitaip? Juk vis dar teberašė eilėraščius.
– Čia nėra žuvų, – tada pasakė Marija. – Čia dėlių šalis.
