Anna Tiomkina: „Ir sutikimą gauk, ir sutartį sudaryk, ir rankos ant peties nepadėk“

 

Anna Tiomkina – lyčių sociologė, Europos universiteto (Sankt Peterburgas) profesorė. Šiuo metu daug dėmesio skiria sveikatos ir rūpesčio sociologijai, jų lyties dimensijai bei šios svarbai pandemijos kontekste. Jelizaveta Aleksandrova-Zorina šį interviu ėmė feministinio festivalio „Moscow FemFest“ kontekste, jis minimas pačioje pabaigoje.

 

– Spalį visuomenės dėmesį prikaustė Lenkija, kur vyko protestai prieš naują abortų įstatymą. Rusijoje apie įstatymą dar nekalbama, bet valdžia, padedama Bažnyčios ir žiniasklaidos, vis įmeta panašias idėjas į viešąją erdvę. Tačiau abortai – tik vienas atvejis. Kodėl valstybė nepalieka moterų ramybėje ir kišasi į jų privatų gyvenimą? Kodėl konservatyvios idėjos apsimoka valstybei?

– Pirma, tai apsimoka ekonomiškai. Kai pagrindinis rūpinimasis vaikais, pagyvenusiais žmonėmis atitenka šeimai, t. y. moteriai, valstybei nereikia įsitraukti į socialinę politiką, gerinti pagalbos priklausomiems šeimos nariams ar tiems, kam jos reikia, kokybę ir prieinamumą. Tai neoliberalaus ekonominio posūkio pasekmė visame pasaulyje. Svarbu ir tai, kad tokia politika ne skelbiama, o įvyksta „natūraliai“. Niekas nesako: „Žinote, pinigų neturime, todėl uždarysime vaikų darželius ar negerinsime turimų, spręskite savo privačias problemas patys“, – žinoma, tai atstumtų. Šiuo atveju suveikia būtent „nematoma“ lyčių politika, tikinanti: „rūpintis vaikais – natūrali moters paskirtis“, „rūpintis ligoniais ir pagyvenusiais – šeimos reikalas“ (tai yra moters). Welfare mažinimas, socialinės paramos mažinimas apsimoka biudžetui, šeima „apsimoka“ valstybei kaip jos narių palaikymo institutas (ką ir kalbėti apie demografinę reprodukciją).

Antra, šeimos (ir moters) atsakomybė už rūpinimąsi turi atrodyti savaime suprantama, moraliai pateisinama ir vienintelė teisinga. Paradoksalu, bet tikėjimas šeimos ir tradicinių vaidmenų „natūralumu“ ypač paklausus būtent tada, kai feminizmas tampa stiprus ir rezultatyvus. Būtent jo veikiamas pasikeičia vaidmenų supratimas, būtent nuo jo reikia ginti „natūralią“ (t. y. tradicinę) šeimą, kuri tuo sklandžiau rūpinasi piliečiais, kuo menkesnė socialinė parama.

„Natūralią“, moraliai teisingą motinystę valstybė remia (skirtingai nei, tarkime, individualias moterų teises). Tai susiję ne tik su šeima, bet ir su visa Rusijos visuomene (tauta) – šiame diskurse Rusija bando saugoti tradicines konservatyvias nuostatas, kurios visur nyksta. Tačiau šiuo požiūriu konservatyvioji Rusijos lyčių politika menkai tesiskiria nuo kitų šalių konservatyviosios politikos. Rusija yra globalaus – ir progresyvaus, ir konservatyvaus – pasaulio dalis.

Dabar labai daug šalių patiria konservatyvųjį posūkį: ne tik Rusija, bet ir Rytų ir Vakarų Europa, JAV ir Lotynų Amerika, nors, žinoma, politinių jėgų ir socialinių efektų konfigūracijos skiriasi. Konservatyvusis posūkis nėra nukreiptas tiesiogiai prieš feminizmą, paprastai jo aktyvistai neneigia antrosios feminizmo bangos rezultatų: politinės teisės, moters teisė į darbą nėra ginčijamos. Kritika nukreipta veikiau į seksualines ir reprodukcines teises arba atskirų grupių – pavyzdžiui, migrančių, kurioms atitenka welfare dalis, – teises. Populistai ir nacionalistai palaiko „savas moteris“, jų motinystę, bet ne svetimas motinas. Konservatyviajai darbotvarkei svarbi kova su svetimybe už savuosius nacionalinius ypatumus ir ribas. Rusijoje pati feministinė darbotvarkė atrodo „vakarietiška“ ir smerkiama kaip svetima, nebūdinga rusų dvasingumui. „Mes kitokie, mes ypatingi, mums nereikia mums svetimos socialinės lyties, feminizmo, lygybės, įvairovės.“ Ideologiniu požiūriu sąsaja „moteris–šeima–vaikas–tauta–nepajudinamos sienos“ palaiko tautinę valstybę.

Pandemijos situacijoje, kai nacionalinės sienos uždarytos, slypi didelis izoliacionistinės politikos potencialas. Tai susiję ir su nuosavomis vakcinomis, ir su aptarimu, kuri šalis geriau susitvarko, kas kokią statistiką turi, kieno sveikatos apsaugos politika ir sistema efektyvesnė. Konservatyvusis posūkis gerai su tuo dera, o jei izoliacionistinė politika tvirtės, jie gali vienas kitą stiprinti.

Izoliacionistinė politika palanki konservatyviajam posūkiui, o globalumas turi dvejopas pasekmes. Iš vienos pusės, konservatyvioji darbotvarkė globali. Iš kitos – priešingai: auga milžiniškas globalus tinklas, apimantis ir feministines bendruomenes, ir įvairias feministines iniciatyvas. Tokių pokalbių per sienas, koks, pavyzdžiui, yra mudviejų, tūkstančiai, šimtai tūkstančių. Pasaulis tapo artimesnis, tankesnis. Šitokia komunikacija tokia įprasta, kad dažnai net nežinome, kur yra mūsų pašnekovas, tai nėra svarbu aptariant mus jaudinančias problemas. Tam tikra prasme tapome „pasaulio gyventojais“, išgyvenančiais ir patiriančiais tą patį procesą. Ir galbūt egzistenciniu lygmeniu ši kryptis bus gerokai stipresnė nei izoliacionizmas. Šito kol kas nežinome.

– Kai keliauju po Šiaurės Kaukazą ar Rusijos provinciją, ypač ten, kur dabar atstatomi vienuolynai, aiškiai matau, kad tradicijos ir religija diktuoja moteriai ribotus motinos ir žmonos vaidmenis. Maskvoje ir Peterburge tai ne taip pastebima. Daug moterų, gyvenančių didmiesčiuose, visiškai nejaučia, kad tradicionalistinė propaganda kažkaip su jomis susijusi. Joms atrodo, kad ši niekaip neveikia jų gyvenimo.

– Vieni ne itin domisi lyčių politika, kiti galbūt nė nežino apie represinius įstatymus ir politikas. Tačiau konservatyvioji įtaka – daugybinė, ji veikia plačiu spektru. Būtent jos nematomumas reiškia, kad turės netikėtų pasekmių. Kai ji artikuliuota, žmonės supranta, kad pavojus egzistuoja, ir bando su juo kovoti ar bent sąmoningai prisitaikyti.

Pavyzdžiui, tai, kad pandemijos metu sunku pasidaryti abortą (ką tik buvo sugriežtintos ir medicininės indikacijos vėlyvuoju laikotarpiu), šiuo tikslu tiesiog sunku patekti pas gydytoją, – tai, be kita ko, ir prieigos prie abortų griežtinimo politikos pasekmė, jie nėra suvokiami kaip neatsiejama moters teisė, o laikomi kažkuo moraliai nepageidaujamu. Tačiau pandemijos metu tai nesužadina visuomenės dėmesio ir visuomeninės reakcijos; ne tik nėra plėtojamos reprodukcinių teisių palaikymo priemonės, bet ir, priešingai, prieiga prie jų apsunkinama. Moterims, patyrusioms nepageidaujamą nėštumą, tai tampa individualia problema, sprendžiama (arba nesprendžiama) vėlgi individualiu (o ne socialiniu) būdu. Ir tai konservatyvios lyčių politikos pasekmė.

Tai, kad pandemijos metu mamos liko be socialinio palaikymo, – taip pat ne individuali, o socialinė problema, bet dorotis su ja tenka individualiu lygmeniu. Bandymai kovoti su priekabiavimu taip pat atrodo situatyvūs, asmeniniai.

O jei dėl konservatyviojo posūkio plačiąja prasme ir reprodukcinės teisės, ir priekabiavimo samprata atrodo svetimos, įbruktos, neteisingos, tai prievarta, abortai – nė neminiu LGBT – liaujasi buvę socialiniais klausimais ir suvokiami kaip individualūs.

Arba, pavyzdžiui, lytinio švietimo mokykloje nebuvimo pasekmė yra tai, kad neįmanoma įsivaizduoti, kas vyksta jaunimo reprodukcinės sveikatos srityje. Iki 18 metų jiems apie tai nieko sakyti negalima, o po 18 metų, kai jie jau faktiškai gyvena lytinį gyvenimą, jie turi visa tai kažkur susirasti patys.

Visa tai ir yra konservatyviojo posūkio temos. Tai ir socialinės klasės, išteklių prieinamumo klausimas.

Vidurinės klasės žmonės šių problemų savo privačiame gyvenime beveik nejaučia, nes tvarkosi su jomis iš esmės individualiai. Perka geras knygas ir pasakoja vaikui apie seksualumą, perka patikimą kontracepciją, o kontracepcinės klaidos atveju eina į privačią kliniką. Tai yra visas savo problemas jie sprendžia patys – nemenka dalimi jie jau tapo autonominiais veiksmo subjektais.

Bet juk visuomenė susideda ne vien iš vidurinės klasės. Žmonės, neturintys tokių išteklių, čia pat, šalia. Ir jiems tai tampa sveikatos problemomis, atskirtimi, kančia. Ką jau kalbėti apie tai, jog vidurinė klasė nueis pas psichoterapeutą, kad išsiaiškintų santykius su partneriu, o išteklių stokojančios grupės tokios praktikos ir pinigų jai neturi. O tai reiškia, kad asmeninių, individualių problemų sprendimas, kurio išmokome socializmui pasibaigus (o tai posovietiniam žmogui tam tikra prasme labai svarbi novacija), galioja tik atskiriems socialiniams sluoksniams, už kurių ribų tebelieka labai didelė sunkumų zona. Joje žmonėms reikia išgyventi, šie klausimai jų irgi nejaudina, bet dėl visai kitokių priežasčių nei konservatyviųjų ideologų.

Visa tai kartu (konservatyvusis posūkis, ypač jo klasinė dimensija) atrodo kaip begalė visuomenės taškų, nesusijungiančių į bendrą darbotvarkę, nes jie nepastebimi ir sprendžiami individualiai. Tačiau ne visos problemos gali būti išspręstos individualiai, ir ne visi turi tam išteklių.

– Ar Rusijoje egzistuoja pasipriešinimas patriarchalinei propagandai? Ar jaučiate jį?

– Egzistuoja. Negana to – jis sustiprėjo ir tapo pastebimas pastaruosius pusantrų porą metų. Būtent dabar staigiai išaugo domėjimasis feminizmu, šis tapo matomas ir net šiek tiek įtakingas. „Įtakingas“, žinoma, skambiai pasakyta, bet feminizmas gali formuoti kai kuriuos politinės darbotvarkės punktus, o anksčiau to beveik nebuvo (bent jau 2000–2010 metais).

Pavyzdžiui, Valstybės Dūmos deputatė Oksana Puškina stumia smurto artimoje aplinkoje įstatymą, ji turi palaikymą. Vis daugiau moterų, o kartais ir vyrų, ypač jaunų, domisi feminizmu, globalus tinklas leidžia jiems greitai susirasti reikalingos informacijos, be to, jame sparčiai formuojasi bendruomenės, generuojančios kolektyvumą ir solidarumą, vadinasi, problemos sprendimas ar bent jos formulavimas iš individualių išteklių lygmens pereina į socialinį. Taip teikiama pagalba tiems, kurie išteklių neturi.

Ir, žinoma, vyksta galingas sąmoningumo augimas. Jaunos moterys, ypač išsilavinusios, labai greitai suvokia teisių stoką. Mes (kartu su Jelena Zdravomyslova ir mūsų aspirantais) daug metų dėstome Europos universitete lyčių sociologiją ir pastaruosius porą metų pastebime, kaip auga susidomėjimas ja, kiek daug jaunos moterys ir, nors ir rečiau, jauni vyrai žino ir skaito, kaip dažnai jie įsitraukę į konkrečią veiklą. Gausiai aptariamas smurtas, priekabiavimas, #MeToo: tai globalus procesas, Rusijoje į jį galėjo neatkreipti dėmesio (vakarietiška, svetima, su mumis nesusiję), bet atkreipė. Ir taip smarkiai, kad visi domisi ir visi turi savo poziciją. Dažniausiai, žinoma, negatyvią ar atsargią, bet būtent todėl, kad tai susiję su visais. Tai intensyvus klausimas, žadinantis stiprias emocijas, jis traukia jaunimą, verčia ieškoti sprendimų, visiškai neakivaizdžių.

Ir visa tai vyksta pastaraisiais metais, lyg ir bręsta poslinkis, ir jis tiesiogiai ar netiesiogiai taip pat susijęs su konservatyviuoju posūkiu. Pats konservatyvusis posūkis XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje buvo reakcija į feminizmo ir judėjimo už LGBT teises darbotvarkę, o dabar feminizmas, reaguodamas į konservatyviąsias tendencijas, sukelia naują atoveiksmio ir kontrreakcijos ratą. Koks galiausiai bus jėgų balansas, koks lyčių politikos vektorius nugalės – pasakyti labai sunku.

– #MeToo, seksualinis priekabiavimas – atrodo, vienintelė tema, dėl kurios valdžia ir opozicija, oficiali ir progresyvi žiniasklaida neturi jokių ideologinių prieštaravimų. Šiuo klausimu jie nesiskiria: žymioji opozicijos žurnalistė pavadino #MeToo „kekšių maištu“, o prokremlinis žurnalistas parašė, kad „naujoji etika“ – psichinis sutrikimas. Kodėl tokia visiška darna šiuo klausimu?

– Visgi tai nėra visiška darna. Visgi tam tikra liberali žiniasklaida ir universitetai bando apčiuopti, ką su tuo daryti: tai atsiprašo, tai kažką atleidžia. Žinoma, kartais tai gali atrodyti gan nerangiai ir neįtikimai, o tai socialiniu požiūriu visiškai suprantama: dar nėra jokio mechanizmo, jokios procedūros, tuomet iš kur atsirasti įtikimumui – niekas nežino, kaip „teisingai“ elgtis. Tačiau po truputį suvokiama, kad tai būtent „neteisinga“.

Bet, žinoma, yra ir darnos. Nes Rusijos liberalai gana patriarchaliniai. Silpnas liberalizmas, iškylantis Rusijoje, taip pat iš esmės patriarchalinis: jo centre „stipraus“, autonominio, atsakingo, ekonomiškai sėkmingo vyro-subjekto, vyro-šeimos maitintojo figūra, moteris nuo jo priklausoma ir jį aptarnauja (ji – objektas). Atitinkamai lūkesčiai, keliami vyrams ir moterims liberalioje visuomenėje, skirtingi, teises turi visi, bet „prigimtinė“ paskirtis skiriasi, ir šios lyčių nuostatos artimos konservatyviosioms, nors ir dėl kitokių priežasčių ir kitaip pagrįstos. Bent jau tam tikru lygiu.

Tai persikloja su savitu sovietiniu „liberalumu“, kuomet seksualinis liberalizavimas buvo sovietinės valstybinės ideologijos priešybė. Tai yra vėlyvuoju socializmo laikotarpiu seksualiai nesuvaržytas sovietinis žmogus buvo sąlygiškai laisvas nuo valstybės kontrolės. Sąlygiškai laisvas seksualumas buvo suvokiamas kaip pasiekimas, kaip kažkas antiautoritarinio, antitotalitarinio. Bet seksualumas buvo patriarchalinis. Moteris, galėjusi turėti daug seksualinių ryšių ar santykių (nuolat darydama abortus ir didžiąja dalimi aptarnaudama vyriškuosius seksualinius poreikius), – vėlgi objektas.

Liberali, antiautoritarinė (po)sovietinio tipo seksualinė laisvė taip pat turi dvejopus lyčių standartus – vyro seksualiniai poreikiai pirminiai. Ir per šią prizmę, neturint platesnių žinių apie feminizmą ir lyčių tvarką, gali atrodyti, kad feminizmas nori autoritarizmo, nori atimti šią seksualinę laisvę, jos laisvą raišką (pirmiausia vyrų). Tik išsilaisvinome iš valstybės kontrolės, sako liberalai, o jau atėjo feminizmas ir nori mus visus, mūsų intymų gyvenimą kontroliuoti. Ir sutikimą gauk, ir sutartį sudaryk, ir rankos ant peties nepadėk. Dominante tampa štai kas: provakarietiškos feministės atima mūsų laisvę – flirtuoti, rodyti dėmesį ir seksistiškai juokauti, tai yra subjekto laisvę reikšti savo seksualumą objektui pačiomis įvairiausiomis formomis.

Konservatoriai turi vieną logiką – #MeToo kaip vakarietiškas konstruktas, griaunantis tradicines vertybes ir vietinę specifiką; liberalai kitą – kontrolė ir laisvės varžymas. Ir šiuo lygmeniu jie susijungia: ir vieni, ir kiti nori, kad niekas nesikištų į privatų gyvenimą. Ir tai ypatingas Rusijos kontekstas – sąlyginiai Vakarų liberalai paprastai kur kas labiau profeministiški. Dažnai kontekstas nepakankamai vertinamas, šia tema dar mažai tyrimų.

O sovietiškumas matters, sovietinio palikimo negalima nurašyti. Moteris Rusijoje emancipuota virš šimto metų ir tam tikra prasme pavargusi nuo emancipacijos, buvusios emancipacija dėl valstybės, o ne dėl individualių teisių. Ji dažnai sako, kad nori išsilaisvinti iš emancipacijos, nusimesti pareigos naštą, o tai dirva tikro vyro-šeimos maitintojo liberaliąja prasme nostalgijai. Vakarai tokios modernybės istorijos neturi. Šiuo požiūriu feminizmo pasiekimai tiesiogiai neperkeliami į posovietinę visuomenę, nes egzistuoja sava žmogaus ir valstybės sąveikos, moterų emancipacijos, laisvių stokos (praeityje ir dabartyje) ir kt. istorija.

Dabar visuomenė iš naujo susitaria pati su savimi. Ir valstybė, beje, į tai nesikiša – nei į #MeToo, nei į priekabiavimą. Rusijoje vyksta pilietiniai procesai, nemenkos svarbos. Juk politinio kalbėjimo zona pas mus siaura, o šioje srityje yra laisvų debatų zona – tiesiogine prasme habermasiškų debatų (ir jų feministinės kritikos) apie viešąją erdvę, apie tai, ką, kada ir kam galima sakyti ir koks tokio aptarimo rezultatas.

– O kaip diskusijos apie diversity ir inclusion? Juk jos irgi gan nuožmios.

– Rusijos situacija primena sluoksniuotą pyragą. Iš vienos pusės, daug baimės dėl tapatumo politikos. Ir pagrindinė, „archetipinė“ baimė – kad dėl šios politikos nukentės baltieji heteroseksualūs vyrai. Iš kitos – pati ši tapatumo politika Rusijoje, be itin retų išimčių, neegzistuoja, žmonės reaguoja į globalią darbotvarkę. Išeina, kad mūsų tapatumo politika besivejanti, atsiliekanti, o viešajame diskurse ji lenkianti: vyksta reakcija į tai, ko dar nėra. Todėl šį reiškinį sukuria pats aptarimas. Tai kalbinis performatyvas: kuo daugiau kalbame, kartojame, tuo daugiau tai veikia visuomenės struktūras.

Panašiai buvo ir yra feminizmo atveju, kai feminizmo pasekmių aptarimas lenkė patį feminizmą. Bet diskursas keistu būdu pasirodė pasirengęs tam, kad feminizmas dygtų, nes performatyviai jis jau buvo pagamintas. Jį tiek daug svarstė ir teisė iš visų pusių, kad horizontalios struktūros, į kurias šis galėjo įsitraukti, tapo imlios naujai darbotvarkei. Net negatyvi reakcija stebuklingu būdu purena ir ruošia dirvą tam, kad šie daigai joje augtų.

Skirtingi temporalumai verda viename katile ir visą laiką gamina kažkokius neįprastus, nenuspėjamus efektus. Pavyzdžiui, kai prasidėjo audringas feminityvų aptarimas, jau buvo aišku, kad jie pradėti vartoti. Audra buvo negatyvi, bet ji sukūrė performatyvią zoną, kurioje viskas pradėjo legitimuotis: jau dabar daug kur sako авторка ir редакторка. Ir sako atkakliai. Aš kol kas dar laikausi, visgi esu seno kalbinio grūdinimo žmogus, bet man ši tendencija gan simpatinga. Ir netgi tenka šiek tiek teisintis, kad aš, nors pritariu ir remiu, pati kol kas kalbu senoviškai.

– Dažnai kalbama, kad moterys nuo pandemijos nukentėjo labiau nei vyrai. Kodėl pasekmės skiriasi?

– Pradėsiu nuo duomenų. Europos universitete kartu su mokslo bendradarbe Daša Litvina darėme projektą „Viruso dienoraščiai. Pandemijos kronika“, gana neįprastą, nes kelis mėnesius dienoraščius rašėme mes ir mūsų kolegos: 34 žmonės, vyrai ir moterys, iš įvairių šalių – Rusijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Prancūzijos, Australijos ir JAV. Ši grupė turi daug ypatumų: tai socialinių mokslų mokslininkai, išsilavinęs, galima sakyti, privilegijuotas sluoksnis.

Kaip ir visi, kas išėjo „į nuotolį“, žmonės atsidūrė šeimos erdvėje. Persitvarkė skirtis tarp privačios ir viešos erdvės, visas darbas atėjo į namus. Atsirado naujų poreikių: pavyzdžiui, valgyti namuose tris kartus per dieną savaitė iš savaitės, o tai šiam sluoksniui seniai nebebūdinga, arba organizuoti vaikus, galvoti jiems daugybę užsiėmimų. Sudėtingiausias gyvenimo pertvarkymas įvyko tiems, kurie turi vaikų, mažų ar mokyklinio amžiaus. Nuolat kilo klausimas: kas padeda vaikams? Nes mokydamiesi nuotoliniu būdu vieni iš jų tinginiauja, kiti nesusitvarko, treti stresuoja, ir visu tuo nuolat turi rūpintis suaugusysis. Atsirado naujų įtampos zonų: kaip dalytis namų erdvę. Jei prieiga prie interneto ribota, tuomet klausimas – kaip dalytis šią prieigą ir prietaisus. Sutuoktiniams ar partneriams teko greitai ir nuolat derintis vis iš naujo. Vyrai daugiau įsitraukė į namų ūkį, bet moterys įsitraukė kur kas daugiau. Ir ši nelygybė tapo matomesnė. Tai egalitarių nuostatų žmonės. Bet ir jiems vis vien išlieka vyro darbo ir moters rūpesčio prioritetas (išimtys retos).

Visi dienoraščių autoriai perėjo į nuotolinį dėstymą, ir jų pajamos, su retomis išimtimis, nepakito. Tačiau pakito kitų pajamos – tų, kam buvo atitekęs rūpinimasis jų šeimose. Pandemija išėmė apmokamą socialinį rūpesčio darbą iš šeimos: vaikų darželius, aukles, namų tvarkymą, viską, kuo naudojasi vidurinė klasė. Vadinasi, galime spėti, kad šie darbuotojai liko be pajamų arba jos staigiai krito: tai auklės, slaugės, valytojos (tarp jų daug migrančių), ką ir kalbėti apie kirpėjus, fitneso trenerius ir kt. Visi jie liko be uždarbio, kurį jiems užtikrindavo vidurinė klasė. Ir jų dauguma moterys. Tai yra finansinė rūpesčio darbuotojų padėtis staigiai pablogėjo.

Bet yra ir kitokių tendencijų. Dauguma medikų – moterys, o tai reiškia, kad jos atsidūrė rizikos grupėje. Problemiška tapo prieiga prie abortų nepageidaujamo nėštumo atveju: kažkur gali atsisakyti [juos daryti], kažkur ne. Netyrinėjau kontracepcijos situacijos, Rusijoje tokios problemos nėra, bet kai kuriose šalyse trūko kontracepcijos, nes ją gamina Kinijoje ir reikia laiko, kad viskas, kas eina iš Kinijos, būtų sutvarkyta iš naujo.

Sakyčiau, lyčių problemos tiesiog pasklinda po visą visuomenę, skirtingu būdu reiškiasi skirtingose šalyse ir sluoksniuose. Yra duomenų, kad auga smurtas artimoje aplinkoje, ir tai taip pat suprantama, nes jei išteklių turinčioje vidurinėje klasėje matome įtampą, tai ten, kur išteklių trūksta, struktūra labai slegia žmones, ir smurto sąlygos ryškėja.

– Ar šiuo požiūriu Rusijos situacija skiriasi nuo kitų šalių – pavyzdžiui, Europos?

– Rusijos ypatumas, kad šioms problemoms neteikiama ypatingos reikšmės, išskyrus paskiras iniciatyvas, pavyzdžiui, „FemFest“. Rusijoje neegzistuoja lyčių lygybės politika, valstybė jos neremia. Tai yra ji tartum egzistuoja, nes pagal konstituciją visi lygūs. Tačiau lyčių lygybės įstatymas buvo triskart atmestas. Valstybė nesiunčia žinios, kad lyčių lygybė – kažkas reikšmingo. Šios problemos nebus visiškai neigiamos, tačiau jos pakastos taip giliai, kad tarsi visiškai nesvarbios. Visa tai atrodo nereikšmingas reikalas, ypač pandemijos metu.

Europoje ir JAV į tai žiūrima kitaip. Krūvio perskirstymas, komplikacijos, susijusios su reprodukcine sveikata, smurto augimas – visa tai bendros pasaulio tendencijos. Ir apie tai dabar kalbama visose šalyse. Juk pandemija nesukūrė nieko naujo, ji išryškino visa tai, kas jau buvo. Ten, kur lyčių lygybės klausimai buvo svarbūs, pandemijos metu į juos kreipė ypatingą dėmesį, nors tai nereiškia, kad juos galima lengvai išspręsti.

 

colta.ru

Vertė Natalija Arlauskaitė