You Need The Drugs
Nojus Saulytis. SMS gėlytė. Poezija. V.: Kitos knygos, 2020. 88 p.
Šiemet rudenį pasirodžiusi Nojaus Saulyčio debiutinė knyga sulaukė apžvalgininko Tomo Vaisetos kritikos strėlės LRT radijo laidoje „Pirmas sakinys. Ar Metų knygų rinkimuose – metų knygos?“. Tiesa, Vaiseta sąmoningai neįvardijo nei autoriaus, nei knygos pavadinimo, tačiau žinant kontekstą („SMS gėlytė“ – vienintelė lietuvių autoriaus poezijos knyga, kurią pastaruoju metu išleido „Kitos knygos“) galima daryti prielaidą, kad kalbėta būtent apie šią knygą ir būtent ją Vaiseta pavadino dar vienu „Kitų knygų“ išpūstu reklaminiu burbulu.
Gal Vaisetos pasakymas kiek per griežtas, tačiau tiesos jame yra. Saulytis atitinka poeto maištininko stereotipą: eilėraščiuose dominuoja seksas, narkotikai ir rokenrolas, nuolat vartojama buitinė kalba, žargonas, o ketvirtajame viršelio puslapyje esančiose Virginijos Kulvinskaitės ir Aušros Kaziliūnaitės anotacijose subjekto paaugliškumas minimas kaip pamatinė eilėraščius jungianti savybė. Taigi, leidyklai pūsti reklaminį burbulą apsimoka, nes potenciali auditorija – kiekvienas šiuolaikinės literatūros jaunasis skaitytojas. Tik ar šis burbulas tikrai tuščias?
Bene ryškiausias autoriaus poezijos bruožas – sveika (nors gal tai nėra pats tinkamiausias žodis) saviironija (pvz., „šizofrenikas bando medituoti“, „noriu į bažnyčią“, „nubausk mane“). Sveikintina drąsa laikytis autsaiderio pozicijos ir sugebėjimas iš to pasijuokti, kartais kuriant nejaukos efektą. Ironija atsiranda ten, kur anksčiau lietuvių literatūros tradicijoje buvo matomos tik ašaros. Pasirenkamos temos, apie kurias Lietuvoje drąsiau pradėta kalbėti tik šiame amžiuje (psichologinės problemos, LGBTQ+, kitoniškas santykis su religija). Psichologinių problemų angažavimas meninėje erdvėje pamažu tampa madingas, tačiau Saulyčio poezijos atveju neaptiksime verkšlenimų ir guodimosi, būdingo tokioms poetėms kaip Lina Buividavičiūtė (deja, ne visoms lemta tapti Plath ar Sexton). Jaunojo poeto kūryboje net skaudžiausiomis akimirkomis išsaugomas jautrus sąmojis.
Eilėraščiuose svarbią vietą užima religija, tačiau Saulytis, priešingai nei vyresnės kartos poetai (tokie kaip Stankevičius ar Bleizgys), savęs nelaiko Dievo siųstu pranašu. Šiuo atžvilgiu debiutanto poezija susisieja su kito jaunojo poeto Tomo Petrulio kūryba. Tiesa, Petrulio atveju linkstama į filosofinę plotmę, Saulyčio – daugiau remiamasi patirtimis, tačiau abu mėgaujasi šventvagystėmis (Saulytis – „kai norisi stipriai / kad dievas paimtų / ir mane / gerai padarytų“ („man tu patinki“, p. 6), jam atitaria Petrulis – „svajojau aš apie dievą atsigulęs į kambario / pliažą / siunčiau jam bučinius oro“ (Tomas Petrulis, „atostogos“, in: Sterili, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, p. 48)). Knygoje „SMS gėlytė“ ryški kontroversiškų temų plėtotė, kartais smagiai mėtomos pėdos („papasakojau viską / išskyrus / kad rodau penį per skaipą / jis savo parodė / straipsnį delfyje“, „negatyvai“, p. 63), tačiau tokie pasižaidimai paveikesni, kai autorius skaito gyvai (ne veltui anksčiau jis buvo dažnas slemų dalyvis), nes kuriant dviprasmybes tampa svarbios pauzės, intonacija.
Knygoje „SMS gėlytė“ šiuolaikiškai, bet nelėkštai plėtojama meilės tema (pvz., „man tu patinki“, „asdf“). Atsisakoma seilėjimosi, romantinei atmosferai perteikti pasitelkiama buitinė aplinka. Ir tai įtikina labiau nei kai kurių poetų peršama nublizginta, trafaretinė meilės samprata (pvz., Pauliaus Norvilo, Indrės Valantinaitės, ką ir kalbėti apie kai kuriuos klasikus).
Vienas geriausių rinkinio tekstų „prieš metus“ – „YouTube“ gana populiaraus Patricko Roche’o eilėraščio „21“ parafrazė. Šiuodu tekstus sieja ne vien konceptas – atgaline tvarka pamečiui pasakojamas subjekto gyvenimas, – bet ir panaši pabaiga, teatrališkumas. Nežinia, ar Saulytis nusižiūrėjo nuo slemerio, bet gal tai net nėra labai svarbu. Naivu tikėtis kažko išties naujo šiais postpostmodernizmo laikais, o ir Nojaus eilėraštis visgi stipresnis, ne toks salsvai patetiškas.
Kalbant apie bendrą eilėraščių estetinę kokybę, trūksta motyvuoto atrankos principo – tekstai tikrai ne vienodos meninės vertės. Kita vertus, eilėraščių ne tiek jau daug ir kažko atsisakyti būtų sudėtinga, nors sprendžiant iš autoriaus publikacijų kultūrinėje spaudoje galutinio varianto nepasiekusių tekstų buvo ne tiek ir mažai, tad tarp jų būtų atsiradę gerų pakaitalų. Silpnesni knygos tekstai yra tie, kuriuose už efemeriško įvykių atpasakojimo nelabai ką daugiau beįžvelgsi (pvz., „t. ž.“, „matrica“).
Knygos konceptas aiškus, motyvuotas. Iliustracijos iš autoriaus asmeninio archyvo sustiprina dienoraštiškumo įspūdį. Natūraliose, buitiškose, o kartu gan abstrakčiose fotografijose įamžintos nesurežisuotos akimirkos, derančios prie eilėraščių poetikos ir ją papildančios. Atsisakoma pozos. Knygos pavadinime minima gėlė – įvairiai eilėraščiuose pasikartojantis motyvas. Tekstai tiek forma (trumpos eilutės, šnekamoji kalba, nevengiama įterpti nelietuviškų raidžių, simbolių), tiek turiniu (kuriamas familiarus santykis su skaitytoju) primena SMS žinutes. Poezijoje peržengiamos žanrinės ribos („iš sms’ų jurgiui viningui“, „pokalbiai skype“), nuneigiant tradicinę eilėraščio sampratą, poeziją priartinant prie kasdienybės. Svarbią vietą poetikoje užima virtualybė, dažnai veikianti kaip komunikacijos būdas. Įdomus sprendimas prie kiekvieno teksto, knygos ir skyriaus pavadinimo pridėti T9 kodą. Knyga dvelkia nostalgija XXI a. pirmajam dešimtmečiui, tačiau kartu pasiduodama šiandieninėms tendencijoms ir aktualybei (pvz., „Kitą dieną / šimtas žmonių / sprogo Paryžiuje“, „žuvėdros“, p. 55). Kai kurie eilėraščiai virsta savotiškais urbanistiniais himnais („ak“, „būti“). Juose subtiliai perteikiama miesto gyvenimo patirtis. Eilėraštis „Iš rankų išsprūdęs balionas kertantis gat-vę“ – geras konkrečiosios poezijos kūrinys, paįvairinantis knygą.
Saulyčio poezija dienoraštiška. Ne veltui Kulvinskaitė per knygos pristatymą autoriaus klausė apie autobiografiškumą. Čia nerasime gilių filosofinių ar kultūrinių klodų. Jakobsonas šią poeziją greičiausiai priskirtų metoniminei krypčiai, kuri šiuolaikinėje lietuvių poezijoje jei nedominuoja, tai bent jau užima lygiavertę poziciją su metaforine. Metafora siejama su „literatūriškumu“, o metonimija – su „realumo“ efektu, nes labiau nei metafora (kuri sujungia labai tolimas sferas) supaprastina kalbėjimą, artina prie šnekamosios kalbos, siužetiškumo. Saulyčio poezija žavi paprastumu. Konservatyvesni poezijos skaitytojai gali sunerimti dėl poezijos primityvėjimo, tačiau tai tėra viena iš tendencijų. Klasikinės poezijos atstovų šiuolaikiniame lietuvių literatūros diskurse vis dar atsiranda (čia mojuoja Veiknys su Toločka).
Inovatyvumu pasižymėjusių poezijos debiutantų jau turėjome (Rosana Lukauskaitė, Marius Plečkaitis), tačiau po pirmųjų knygų jie kažkaip labai greitai prigeso. Gali būti, kad panašiai nutiks ir Saulyčiui, bet, žinoma, šito jam jokiu būdu nelinkiu. Ieškant panašumų ir galimų įkvėpimo šaltinių, taip pat paminėtina Manto Gimžausko knyga „Šamanas“, išleista 2007 metais, bet iki šiol daranti didelę įtaką šiuolaikiniams jauniesiems poetams, tarp jų ir debiutantui.
Grįžtant prie reklaminių burbulų pūtimo temos, Saulytis tikrai nėra pirmas jaunasis autorius, kuriam skiriama daug komercinio dėmesio (prisiminkim Martynenko). Jei Nojus perimtų kartos balso etiketę iš Martynenko, būtų visai smagu, nes jis nuoširdesnis, įdomesnis, unikalesnis ir dar visoks -esnis. Tiesa, ta kartos balso etiketė tėra leidyklų komercinis triukas. Šiaip šių dviejų autorių poezijos skaitymo patirtį galima palyginti su narkotikų vartojimu vėlyvoje paauglystėje: Martynenko poezija atitiktų atvejį, kai sumoki, o dyleris tiesiog neduoda prekės, Saulyčio – kai duoda kažką neaiškaus, sušnioji, lauki poveikio, kažkas nutinka arba nenutinka nieko pernelyg baisaus, o po to gali kiemo draugams pasigirti, kad irgi bandei ir patiko.
