Viešpats su mumis
Šiaip jau nieko gražaus ir gero religinėje spaudoje, ypač ant viršelių, tiražuojami šventi paveikslai. Pasipylusios Kalėdų proga pasaulinio garso madonos su kūdikiais iš altorių ar meno galerijų. Kažkoks perteklinis argumentas. Aiškiai susikirtęs su Dekalogo punktu, kad savo Viešpaties vardo neminėsi be reikalo. Ir dažnai viskas būna dar šiek tiek melaginga: žiūrėkite, klausykite, mes apie tai, mes irgi panašūs, jei ne savo išore ar elgesiu, tai vidumi.
Žodžiu, atsiprašau dėl šios Išganytojo ikonos ant laikraštinio popieriaus. Pasiteisinčiau, kad „Šiaurės Atėnai“ nėra konfesinė spauda. Na, ir pats rubrikos pavadinimas ar žanras: kas gi turėtų būti didesnė atmintinė, visų labiausiai memorabilia, jei ne šitas veidas?
Be to, jisai savas, nuo mano tapetuotos sienos priešais kompiuterį. Tokio privataus namų ikonostaso. Tarp keliolikos kitų šventųjų atvaizdų. Dievo Motina čia lyderė kaip ir per visą krikščionybės istoriją. Dar yra katalikams nepažįstamas šv. Panteleimonas. Dėl to, kad jaunas ir gražus, o rankoje laiko vaistų skrynelę. Arkangelas Mykolas ant raudono sparnuoto arklio man priminė Petrovo-Vodkino paveikslą. Jei troškimas melstis būtų toks pat stiprus kaip kiti troškimai, čia nuolatos skambėtų nuostabi maldų simfonija. Prieš gerus du dešimtmečius, konstruodamas ikonostasą, turbūt to ir tikėjausi. Bet išėjo taip, kad tik ana pusė, tie nuo sienos, niekada nenuleidžia nuo manęs savo žvilgsnio. Pripratau, susitaikiau. Neapsimetinėju prieš aną pusę, kad be jos negaliu. Kai šviesos užgęsta ir gulies miegoti, ant sienos pasidaro vienodai juodi kvadratai ir stačiakampiai. Tai gal ir būna maldos momentas. Iš tiesų, negi galėtum tikėtis išvysti Viešpaties veidą ir likti gyvas?
Vienas žinovas man sakė, jog ta ikona nėra tikra, atitinkanti kanoną. Ortodoksai neturi nei specialaus pamaldumo į Gerąjį Ganytoją, nei juo labiau Švenčiausiosios Širdies kulto. Nors viskas atrodytų kaip reikiant: tapyta ant medžio lentos, kampuose graikiškos Jėzaus vardo raidės, spalvos ir stilius. Mįslė? Galėtum įsivaizduoti, kad kažin kur tarp girių prieš du šimtus metų gyveno ekumenizmo dvasios pagautas tapytojas, religijos genijus, suvienijęs savo Kristuje abi krikščioniškas tradicijas ir dar kelis atskirus pamaldumus. Bet greičiausiai ikona tik mėgėjiška ir atėjusi iš unitų, graikų katalikų, aplinkos Ukrainoje ar Baltarusijoje. Griūnant imperijai, kol dar nebuvo muitinių, iš ten ir iš visos Rusijos dardėjo į Vakarus sunkvežimiai religinio inventoriaus. Dolerių reikėjo labiau už viską, net šventiems žmonėms. Taigi ir ši ikona, matyt, panašiais keliais atsirado Vilniuje. Niekada nesužinosiu, ko iki manęs yra prisižiūrėjusios meilios, kiek liūdnokos Išganytojo akys. Tos srities pasaulis moka saugoti paslaptis ir neišsiduoda nei kankinamas, nei papirkinėjamas. Todėl, tariu sau, ir šio mano urvelio mažutėms paslaptims iš anos pusės negresia paviešinimas. Bent jau iki Paskutinio teismo trimitų.
Tiktų Vilniui, ir ypač pandeminiam Vilniui, ir Jėzaus Širdies kultas. Jei ne karai ir okupacijos, aukščiausias miesto bokštas dabar laikytų iškėlęs tą širdį virš viso to, ką čia turime ir kas esame. Gal būtų veikęs ir toliau veiktų ypatingas miesto palaiminimas, apsauga, kaip kad buvo žadėta. Bet nepasisekė. Fantastišką bažnyčią sumanęs architektas, pašaukus savanorius ginti Vilnių nuo bolševikų, persišaldė, gavo plaučių uždegimą ir pasimirė, pasak legendų, kišenėje pasilikęs sau tik Jėzaus Širdies paveikslėlį ir dešimt rusiškų kapeikų. Pusiau pastatyta bažnyčia nyko ir nyko, kol sovietmečiu visiškai pribaigta. Prisimenu, Katedros aikštėje, jau paskelbus nepriklausomybę, buvo surengtas viešas Lietuvos paaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai. Viskas panašiai kaip per kitus Sąjūdžio mitingus. Aukščiausioji valdžia suraitė parašus ant iškilmingo akto. Kunigas Aliulis komandavo, kada reikia klauptis ar atsistoti.
Ikonoje liepsnojančią Jėzaus Širdį įkypai kerta strėlytė, paleista iš nematomo lanko. Laša švenčiausias kraujas. Vaikystėje panašias širdis matydavau ištatuiruotas suaugusiems vyrams ant rankų ir ant krūtinės. Jos gal reikšdavo didžią meilę ar meilės kančias, vaikui nesuprantamus dalykus. Mama paaiškindavo, jog tai jūrininkų ir kalinių paprotys. Ikonoje ta strėlė ant širdies turbūt yra nuoroda į mūsų nedorybes, apie tai užsimena tradicinės maldos. Bet galėtų būti ir pranašystė, jog tu taip pat neišsisuksi, neliksi, neturėtum likti nesužeistas, jeigu panorai su ana šventąja širdimi ar bet kuria kita širdimi susirišti. Abu variantai nei nauji, nei labai gudrūs. Antrąjį nesunku ir patikrinti.
Per adventą iš bažnyčių plaukia graži žinia: Viešpats ateina, ir jis jau arti. Bet sykiu per adventą gaunamos ir labai blogos žinios. Pavyzdžiui, žinia apie mylimo žmogaus mirtį. Ar sunkios ligos diagnozė. Arešto orderis. Žinia, kad buvai apgautas ir išduotas. Kad tikrai nesulauksi to, ko laukei, ilgėjaisi daug metų. Per visą šį adventą mums kasdien ėjo ir toliau eis baisi COVID-19 statistika. Bus ji dabar pramaišiui ir su kalėdiniais sveikinimais, giesmių įrašais, pamaldų transliacijomis. Viešpaties atėjimas, kad ir kaip jį įsivaizduotum, kol kas neperkeičia blogų žinių į gerąsias. Eglutės, žvakutės, dovanėlės šia prasme kur kas galingesnės.
Bet jis, su širdimi lyg iš tatuiruotės, nė neketina su kuo nors šiame pasaulyje konkuruoti. Ypač per savo gimtadienio šventę. Antai kokios mažos, visai vaikiškos jo rankutės, įsitvėrusios avinėlio kojų. Matyt, niekada nedirbęs sunkių darbų. Ir kaip jis dar nulaiko tokį judrų gyvulį! Nebent avinas – žaislinis. Arba paveiktas strėlės. Apmiręs nuo saldžios minties, kad viskas, ir net kraujo lašai, yra dėl jo.
