Vertėja milijonierė

Šios knygos ir knygelės atliko savo misiją, atitarnavo pagal paskirtį – iki galo. Buvo visiškai sudėvėtos, sunaudotos, beveik neišliko. Nesu jų radęs inkiluose. Parduodamų skaitytų knygų platformose irgi niekas jų nesiūlo. O buvo išleistos 40, 50, 60, 100 tūkstančių tiražais.

„Kas čia žiūri?“, „Katinėlio mokykla“, „Burtų lazdelė“, „Sugauk mane“, „Kapšiukas su dviem skatikais“… Sudėję visų Irenos Rudokienės (Olšauskaitės) verstų leidinių ir leidinukų tiražus gausime rekordą. Milijonas 315 tūkstančių egzempliorių. Milijonierė. Skaičius negalutinis, kai kurių pakartotinių leidimų tiražai nėra nurodomi; „sudėtiniai“ leidiniai, kur daug autorių ir daug vertėjų (pvz., „Ukrainos vaikai“, 1956; „Pjesės vaikams“, 1964; „Baltasis garnys“, 1993 ir kt.), nepriskaičiuoti.

Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje, vadovaujamoje Aldonos Liobytės, pradėjusi dirbti Irena Olšauskaitė užsirekomendavo kaip gabi eiliuotų tekstų vertėja. Vertė iš lenkų, rusų kalbų. „Jugoslavų knygutė vaikams“ (taip įvardyta 1958-aisiais) „Kas čia žiūri?“, vėliau dukart leista pakartotinai 50 ir 100 tūkstančių tiražu, versta iš serbų kalbos. Siužetinis eilėraštis „Aušrelė ir jos lėlės“ (1959) – iš vokiečių. Aušrelės vardą Lietuvoje gavo Hannos Roth-Schaberschul kūrinio „Helga und die Puppennkinder“ veikėja. Tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje išleista visa serija knygelių apie mergaitę Helgą. Gali būti, kad ją nusižiūrėjo veiklioji A. Liobytė, po trupinėlį rankiojusi žinias, kas vyksta anapus geležinės uždangos, literatūroje ir teatre, kas leidžiama svetur. Langas buvo ne tik Lenkija, jos spauda, toje šalyje gyvenantys informatoriai. Iš Prancūzijos, Paryžiaus, turiningus laiškus A. Liobytei rašė Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, korespondentės prašymu įvertindavusi ir tenykštę vaikiškų knygų pasiūlą.

1957 metais Rumunijoje, Bukarešte, išleista vengrų kilmės autorės Júlios A. Tollas knygutė „Kikindai mese“. Tais pačiais metais ten pat ji išėjo rusų kalba. O 1958-aisiais Lietuvos vaikai jau skaitė šį I. Olšauskaitės išverstą eilėraštį apie melioną, anuomet vadintą dyniu. „Buvo kaimas Kikinda, / Ir nutiko ten bėda…“ Grakštus, sklandus eiliavimas, liudijantis vertėjos kūrybingumą. Ne visiems pripažintiems poetams paklusdavo tokio pobūdžio kūryba, ne kiekvienas ir norėdavo taip išmėginti jėgas, pasigalynėti su „lengvaisiais“ tekstais.

1959 metais pasirodė net penkios I. Olšauskaitės verstos knygos, dvi iš jų – žinomų lenkų autorių: Marios Konopnickos „Katinėlio mokykla“ ir Jano Brzechwos „Antis keistuolė“. Pastarojoje yra eilėraštis „Grybai“: grybų karalius kviečia grybus į karą. Ar ne šis kūrinys – kultinės Justino Marcinkevičiaus poemėlės „Grybų karas“ ištakos?

Versta viskas, ko reikėjo leidyklai. Įvairovė. Rusų liaudies dainelė „Šuo, katinas, katė ir vištytė“ (1971) ir Indijos poetų balsai „Tyloje ir pavėsyje“ (1976). Populiarioji Vladimiro Dalio „Snieguolė“ (1969, 1974) ir buvusi ne mažiau žinoma animatoriaus Vladimiro Sutejevo „Eglutė“ (1965, 1970). Natalijos Dolininos (veltėdyste kaltinto Josifo Brodskio užtarėjos) apysaka „Mes dvynukai“ (1964) ir „Horizontų“ serijos „Sakais kvepianti Kanada“ (1974).

Sovietinę ideologiją visiškai atitinkančios apysakos vaikams: Nikolajaus Dubovo „Berniukas prie jūros“ (1969) ir baltarusio Pavelo Misko „Tokia mūsų žemė“ (1982). Sudėtingesnė problematika – lenkų rašytojo, kino režisieriaus Jerzy Stefano Stawińskio kūrinyje „Aš ieškau Adamo“ (1966). Pagrindinis veikėjas kino režisierius, Varšuvos sukilimo dalyvis, vyksta į savo filmo premjerą Pietų Amerikoje tikėdamasis sutikti jaunystės draugus, bendražygius, kurie ir tapo jo filmo prototipais. Bet šie į Lenkiją, tokią, kokia ji tapusi, grįžti nenorėtų…

Jurijaus Olešos „Trys dručkiai“ (1958, 1985) pirmiausia primena Aleksejaus Batalovo ir Josifo Šapiro 1966 metais sukurtą ekranizaciją, kurioje Suok vaidmenį atliko iš šimtų pretendenčių pasirinkta vilnietė Lina Braknytė (Vika iš „Paskutinės atostogų dienos“). Lietuvos žiniasklaidai jos iki šiol nepavyksta prakalbinti.

Vis dėlto keli I. Rudokienės vertimai gyvuoja ir mūsų dienomis. Triskart pakartoti iš rusų kalbos išversti Astridos Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, pirmąsyk pasirodę 1961 metais; naujausio leidimo data – 2017-ieji. Tik iš dalies pasenusios Nikolajaus Nosovo Nežiniuko trilogijos antra dalis – „Nežiniukas Saulės mieste“ – darkart pasirodė 2007-aisiais. Čia pasaka, nuotykinė literatūra susitinka su moksline fantastika, piešiami ateities pasaulio vaizdai, minimi vikšriniai dviračiai, vamzdžialėkiai, visur pilna eskalatorių, kino teatrų.

Dirbta daug, o didelis kūrybingumas turėjo atlaikyti šeimos ir buities rūpesčių, nesklandumų spaudimą.

Įsikūrus „Vyturiui“, į jį buvo perkelti vaikų knygas rengę „Vagos“ žmonės. Čia redaktorė I. Rudokienė dirbo neilgai – sulaukė pensinio amžiaus, penkiasdešimt penkerių. Kolegos prisimena, kad per išleistuves ji sunkiai tvardė emocijas, vos iškentė oficialias atsisveikinimo kalbas ir iškart po jų išvažiavo namo, sulaužė tokių renginių tradicijas. Apskritai buvo labai emocingas žmogus. Įdomi, atvirai pasidalydavusi šeimos bėdomis, kartais tiesmuka, primadoniškai maištinga. Žaliam leidyklos jaunimui – palanki.

1988 metais mirė, penkiasdešimt aštuonerių. Kalbėta, kad po operacijos. Tais metais ryškiai suspindo jos sūnaus Tomo Arūno Rudoko žvaigždė: išėjo antroji poezijos knyga „Žūtbūt“ ir romanas „Autodafė“. „Ryškiai“, „suspindo“, „žvaigždė“ – nė kiek neperdėta prisiminus anuometį kontekstą. Tolesnė jo gyvenimo eiga niekuo nebepriminė spindėjimo.

I. Rudokienės vyras poetas Vytautas Rudokas 1989-aisiais išleido rinktinę „Tiek yra meilės žodžių“, sudarytą iš devyniuose rinkiniuose skelbtų eilėraščių. Bet geriausia, ką jis parašys, – poetiniai tekstai kupiškėniškai „Kalbėti motinos tarme“ (1996). V. Rudokui mirus, jo kolega ir kraštietis Valdas Kukulas pabrėš: „[...] likimiška knyga: didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenęs Vilniuje, paskutiniuosius, pačius tragiškiausius savo metus, poetas praleido gimtinėje, Kupiškyje.“

Iš septintojo dešimtmečio mūsų dienas pasiekė gandai (tuometė nuomonė), kad jauna poetė Irena Olšauskaitė buvusi ne mažiau talentinga nei Vytautas Rudokas. Jos kūrybos paskelbta, regis, labai nedaug. Užtat dalelė taikomosios poezijos – dainų tekstų, originalių ir verstinių – išspausdinta drauge su natomis. Dalelytę girdime iš įrašų. Vėlgi margumynas: chorinės, estradinės dainos, vaikiškos dainelės. Poezija, kuriai reikėjo prisitaikyti prie muzikos.

Į I. Olšauskaitę, kitų patartas, kreipėsi kompozitorius Feliksas Bajoras – kad parašytų žodžius pirmajam jo kūriniui. Dainai, kuri ilgai pragulėjo stalčiuje, nes pateikiant ją radijo fonotekai užkliuvo tekstas (nors svinguojanti melodija irgi galėjo kliūti konservatyviai nusiteikusiems sprendimų priėmėjams). Kompozitorius prisimena tą muziką parašęs studentų bendrabutyje. Smetoninėje poezijos knygutėje, kurią mėgo skaitinėti, buvo eilėraštis, prasidedantis: „Dažnai aš vaikštau nusiminęs…“ Kurdamas jam muziką autorius stengėsi išgauti svingą, nors dar nežinojo, kaip užrašyti. Surašė triolėmis. Taigi muzika yra, orkestras ją groja – tekstas atmestas. I. Olšauskaitės F. Bajoras paprašė palikti tą „dažnai“. Ir ji parašė: „Dažnai aš vaikštau palei upę…“ Šis variantas buvo priimtas. Šiandien daina „Dažnai“ – įdomiausias retro: „Ir nieks nežino, nieks nežino, ko vaikštau neramiai, ko vakarais šioje krantinėj aš rymau taip dažnai… Ar dar ilgai aš lauksiu vienas, kada pakelsi tu blakstienas?“