Sugriauti miestai

 

Atlantas

 

Kol atėjau iki tavo namų

buvai perskridęs Atlantą

medžių šešėliai

rodė šeštą valandą ryto

švito

spinduliais suraižytas veidas.

 

 

Bedugnė

 

Saulė pakirptais spinduliais

kirpyklos salono veidrodyje

liaujasi žaidusi pusiau dieną.

Prekeivos pakuoja prekes

reklamos stendas

apšviečia kambarį

 

čiurkšlė teka

Monmartro laiptais

skandina

isterijos ištiktas

Paryžiaus gatves

susijungia su laisve

tekėjusia iš

emigranto klišės

 

nuskęsk, prakeiktas mieste.

 

 

Hado keltu

 

Ugnies liežuviai valgo

Urugvajaus monetas.

Šįryt lyja,

vėl keičiasi peso ir dolerio santykis.

 

Valiutos keityklos durininkas

perstumdo skaičius vitrinoje,

grįždama namo matau jį salono kampe

nunarinusį galvą.

 

Renkasi monetas –

dvi, kurias užsidės ant akių,

vieną – kurią paslėps po liežuviu

Stikso keltininkui Charonui.

 

 

Minios mina

 

Laikas tarnų kišenėse

skamba priešaušrio varpeliais.

Kūnas atspindi ugnį,

mylimojo veidas išnyra

lekiančių autobusų veidrodėliuose,

rankos ploja mūriniame tapatybių sąsiauryje.

Geležinkelio bėgiai skęsta pelkėje.

 

Eilės slenka upės paviršiumi,

širdžių kupolai išsigaubia

ir sprogsta.

Ūkanose plūduriuojanti žodžių lavina susilieja į akacijų alėją.

 

Minčių uolomis įsirėmusi į žemę

klausausi dešimto aukšto langus plakančios audros –

vėjas talžo žvynuotas Paranos upės žiotis,

į riešutų kevalus uždaryta septintoji diena

garuoja gyvybės azotu.

 

 

Šordičo malda

 

Lašantis dangaus prakaitas ant pėdų,

į plastikinę tarą išlietas Parkinsono biustas,

benzino baloje žmonijos bėdos –

pakrikštytas Temzėje,

susituokė Temzėje,

ilsisi panardintas Temzėje.

 

Naktiniuose autobusuose bilda Londono griaučiai,

po liuteronų bažnyčios altoriumi

nuo lietaus žaliuoja žalvariniai dūžiai,

tai gyvenimas, užmigdytas

figose mirštančiomis bitėmis.

 

 

Vitrina

 

Prieš metus mėnesius dienas

priešais vitrinas

pametė atspindžius –

šiandien net nebando

įtikėti savo veidu.