„Nesiliauk piktinusis, bet daryk tai jautriai ir taktiškai“
Lenkų poetė, Nobelio literatūros premijos laureatė Wisława Szymborska yra parašiusi tokias eilutes: „Nešnairuoki, kalba, kad skolinuos iš tavęs patetišką žodį, o paskui tiek plūkiuosi, kad lengvutis išeitų“ (vertė Sigitas Geda). Su patetikos ir akademizmo drakonais savo intelektiniame karantine kovojame, matyt, ne vienas. Kai viešojoje erdvėje retai kvestionuojamai populizmo sąvokai tarsi besąlygiškai primetamos neigiamos konotacijos, natūralu, kad kartais yra baisu kalbėti nesiremiant ilgomis ir iškalbingomis analizėmis, skaičiais. Nedrąsu, jei esi sąžiningas, bet ne srities „ekspertas“. O kartais pernelyg lengva pasiduoti pagundai pasimėgauti savo darbo vaisiais – turtingu ir subtiliu žodynu, terminija.
Tačiau grįžkime prie populizmo. Jis iš tiesų turi daug didesnį potencialą, nei gali pasirodyti. Išgirdę žodį populizmas, turbūt galvojame apie ledų žetonus, žarstomus iš „Vikondos“ sraigtasparnio Kėdainiuose, apie neadekvačius pažadus pakelti minimalią algą iki nerealios sumos arba apie interneto komentatorius. Tačiau populizmas taip pat yra elitizmo priešingybė, vox populi. Tad jei iš tiesų norime tos gerovės valstybės, kurioje, kaip teigė naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, „neliktų nepastebėtų žmonių“, ieškoti būdų, kaip išlįsti iš dramblio kaulo bokšto ir kalbėti su visais tais, apie kuriuos galvojame kasdien, būtų gana prasmingas užsiėmimas.
Leidykla „Kitos knygos“ 2019 m. išleido Yanio Varoufakio knygą „Pokalbis su dukra apie ekonomiką: trumpa kapitalizmo istorija“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė), kurią būtų galima vadinti metodologine priemone anksčiau minėtai praktikai. Kai Margaret Thatcher 1987 m. trečią kartą laimėjo rinkimus, Varoufakis susikrovė daiktus ir išvyko į Australiją. Jam buvo per sunku pakęsti gyvenimą, kurio politiką valdo žmogus, po metų ištarsiantis garsiąją frazę, kad „nėra tokio dalyko kaip visuomenė, yra tik individai ir šeimos“. Ekonomistas 2015 m. lemtingąjį pusmetį buvo Graikijos finansų ministru. Į darbą neretai atvykdavo motociklu, jo knygos pristatyme pirmoje eilėje sėdėjo grupės „Talking Heads“ lyderis Davidas Byrne’as. Ir nors apie Varoufakio asmenybę galima prirašyti ištisas bulvarinei spaudai tinkamas pastraipas, siūlau užsiimti kuo kitu. Kviečiu į nuotykingą knygos apžvalgą. Pasitelkdami Varoufakio kapitalizmo istorijos dėstymą paauglei dukrai, pamėginsime įvertinti du pavyzdžius – ką žiniasklaidoje kalba politikė ir ekonomikos „ekspertas“.
Pradėkime nuo pastarojo. Pats Varoufakis dukrai pasakoja į ekonomiką stojęs todėl, kad suprato, jog šios negalima palikti tik „ekspertams“: „Tiesa ta, kad nėra jokių tikrų ekspertų, o ekonomika yra per daug svarbi, kad ją būtų galima palikti vien ekonomistams […]. Palikti ekonomiką ekspertų rankose būtų tas pats kaip viduramžiais patikėti savo turtą teologams, kardinolams ar ispanų inkvizitoriams. Mintis tiesiog siaubinga.“
Turime pavienių atvejų, kai toks kritiškas požiūris į „ekspertus“ girdimas ir Lietuvoje. Pirmajame kairės kultūros ir politikos žurnalo „Lūžis“ numeryje buvo išspausdintas Nojaus Kristės tekstas „Pasikalbėkime apie ekonomiką“, iš esmės kritikuojantis Laisvosios rinkos instituto, neoliberalių idėjų kalvės, „ekspertų“ kultą Lietuvoje. Na, o jei netikite kairiąja žiniasklaida, tą patį institutą ir žurnalistiką Lietuvoje sukritikavo konservatorių partijos atstovas Matas Maldeikis, duodamas interviu komikui Olegui Šurajevui. Toks naujienų pateikimas, kai po bet kokios nuomonės lemiamą žodį taria „nepriklausomas ekspertas“, įtvirtino „ekspertų“ visagalystę vertinant ekonominius sprendimus. O nuo jų, norite tikėkit, norite – ne, priklauso mūsų visų gyvenimai. „Ekspertai“ yra linkę pateikti įvairiausius skaičiavimus, prognozes ar net melagingus faktus. Chrestomatinis to pavyzdys yra ekonomistas dr. Algirdas Bartkus. Nors nuo mokslininko tyrimo neseniai atsiribojo Vilniaus universitetas, o jo autorius pripažino, kad tyrimas buvo užsakytas (jis buvo susijęs su alkoholio vartojimo įpročiais visuomenėje ir turėjo pasitarnauti Verslo konfederacijos interesams), jis buvo pakviestas į televizijos laidą „Info diena“ komentuoti „Bolt“ kurjerių peticijos įmonei. Laidoje jis kritikavo kurjerių reikalavimus ir teigė, kad kurjerių darbas skirtas užsidirbti papildomai, tačiau Kurjerių asociacija parašė „ekspertui“ atsaką, kuriame paaiškino, kad didžiajai daliai apklaustų kurjerių, ypač pandemijos aplinkybėmis, šis darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis. Nepaisant mokslininką kompromituojančių faktų, po kelių dienų nuo Kurjerių asociacijos atsako portalas „15min“ pasikvietė „ekspertą“ Bartkų įvertinti naujos finansų ministrės kandidatūros. Tai rodo, kad žiniasklaida toliau sėkmingai palaiko tokį naujienų formatą ir neskiria dėmesio įsigilinti, kokiems „ekspertams“ iš tiesų suteikia teisę kalbėti.
Tiesa, pačią galimybę suteikti ekonomikai ekspertinį vertinimą Varoufakis paaiškina pasitelkdamas Sofoklio tragediją „Edipas karalius“. Ir čia leisiu sau mažą filologinį intarpą – odę grožinei literatūrai. Iš tiesų, jos skaitymas yra vienas iš būdų, kaip išmokti savo idėjas įvilkti į visiems puikiai suprantamas istorijas. Varoufakis rugsėjį prasitarė, kad žada išleisti politinę fantastinę knygą, – tikėkimės, turėdamas intenciją nuvainikuoti jau pabodusį teiginį, kad kapitalizmo pabaigą yra sunkiau įsivaizduoti nei pasaulio pabaigą. Sofoklio tragedija buvo parašyta remiantis senovės graikų mitu apie Edipą karalių. Dramoje kalbama apie pranašystės galią. Tebų karaliui Lajui sužinojus, kad jiedu su žmona Jokaste laukiasi vaiko, žynys išpranašauja, kad šis nužudys savo tėvą. Lajas išsigandęs liepia atsikratyti naujagimiu. Kūdikį randa piemuo, pavadina jį Edipu ir nuneša į Korintą, kur Edipą įsivaikina vaikų negalintis turėti karalius. Edipas Korinte išgirsta kitą pranašystę – kad ves savo motiną. Bijodamas likimo, Edipas pabėga iš Korinto ir keliauja tol, kol pasiekia Tebus. Ties sankryža Edipas susiduria su savo tėvu Laju ir kilus konfliktui šį nužudo. Pagal papročius jam tenka vesti Lajo žmoną – tikrąją savo motiną Jokastę, taigi taip išsipildo abi pranašystės, tačiau jos išsipildo ne dėl žynių omnipotencijos, o tik dėl to, kad apskritai buvo išpranašautos.
Nesinori perpasakoti, kaip meistriškai Varoufakis šį mitą sieja su rinkos ekonomika, tačiau tikiuosi, kad tai liks puiki intriga, kaip galima įsitikinti, kad ekonomika – kur kas labiau tikėjimu, įsitikinimais nei mokslu grįstas viešas reikalas. Tiesa, net vienas, ko gero, mylimiausių Lietuvos ekonomistų (žinoma, tik ne kairiųjų) Nerijus Mačiulis „15min“ neseniai pripažino, kad ekonomika visų pirma yra moralės filosofija. Taigi, velniop skaičius. Bet tik trumpam.
Atsiribokime nuo pagrįstos BVP rodiklio kritikos ir pažvelkime, kada per pastaruosius penkerius metų Lietuvos BVP pokytis buvo aukščiausias. SEB banko duomenimis, 2017 ir 2019 m. Lietuvoje realus pokytis siekė 4,3 proc. Pasidomėkime, ką tuo metu apie valstybės ir verslo santykį kalbėjo Laisvės partijos pirmininkė, dabartinė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Prieš pat prasidedant „klestėjimo“ metams, portalui „Delfi“ politikė teigė: „Politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu. Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita.“
Esmine žmogaus laisve politikė laiko galimybę užsidirbti ir kurti (verslą). Tai, žinoma, buvo garsieji neapykantos skliaustai už tai, kad kūryba politikės retorikoje dažnai redukuojama iki kapitalo augimo. Aušrinė nuosekliai pasisakė už kuo mažesnį valstybės kišimąsi į privatų sektorių, o kaip matome iš anksčiau pateiktos retorikos, bet kokie bandymai reguliuoti verslą politikės lydimi replikomis apie patrankas, nacionalizaciją ar karą prieš privatų sektorių.
Šiandien, pasaulį sukausčius pandemijai, ministro kėdę užėmusi Aušrinė kalba kiek kitaip: „Verslas iš tikrųjų gaus visas pagalbos priemones, ir tas, kurias komunikavo ankstesnė Vyriausybė, ir dar papildomai. Prastovų kompensacijos lieka ir veikia, o mūsų ministerija išlaikys subsidijų schemą, paskolų schemą, taip pat svarstysime, nes nėra suplanuota, papildomas priemones, ypač smarkiai nukentėjusiems sektoriams.“ Armonaitė skubos tvarka net inicijavo pokalbį su Europos Komisijos viceprezidente Margrethe Vestager, kad tik būtų galima kuo greičiau išdalinti efektyvią valstybės paramą verslui.
Tokią veidmainystę, kai gerais ekonominiais laikais turtingieji būna nusiteikę prieš valdžią, kritikuoja ją kaip „progreso stabdį“, iš privataus sektoriaus surinktais mokesčiais mintantį „parazitą“ ar „laisvės ir verslumo“ priešą, bet vos ištikus krizei staiga pareikalauja valstybės pagalbos, Varoufakis savo dukrai aiškina paprastai. Pateiksiu trumpą ištrauką iš knygos: „O kaip, tavo manymu, buvo užtikrinta naujoji tvarka, kuri tapo rinkos visuomenės pagrindu? Kaip buvo suvaldyta apgailėtinose Mančesterio, Birmingamo ir Londono lindynėse gyvenusi dauguma, kai vos už kelių kvartalų klestėjo prabangos apsupta mažuma? Jei trumpai, privatūs turtai buvo sukrauti ir išlaikyti tik dėl valstybės finansuojamos prievartos […], valstybė turtingiesiems visada suteikdavo ypatingas draudimo sąlygas, o turtingieji valstybei už tai atsidėkodavo vengdami mokėti draudimo įmokas.“
Kalbėdamas apie valstybės finansuojamą prievartą, Varoufakis turi omeny ne tik šiuolaikinę policiją, bet ir, pavyzdžiui, karaliaus siųstos kariuomenės pagalbą žemvaldžiams, kilus maištui, kai buvo siekiama atsikratyti valstiečių. Juk kai žemdirbystė tapo nekonkurencinga, valstiečius britų žemvaldžiams buvo daug naudingiau pakeisti avimis, kurių vilna tuo metu turėjo aukštą mainomąją vertę. Išmesti iš žemvaldžių ūkių, žmonės pirmą kartą turėjo išmokti parduoti savo darbo jėgą.
Į tokią valstybės finansuojamą prievartą patenka ir įvairios represijos prieš profesines sąjungas, kurias taikė Thatcher vyriausybė. Turtingiesiems nuolatos reikalinga valstybės parama krizių metu, tačiau esant stabiliai ekonomikai kritika valstybei gimsta iš baimės, kad ši turi galių apriboti jų galimybes kaupti kapitalą.
Jei mėginsite sakyti, kad Aušrinė Armonaitė nėra verslininkė ir net nepatenka į turtingiausių Seimo narių, dabar jau Ministrų kabineto, dešimtuką, būsite teisūs. Tačiau, „Transparency International“ duomenimis, per pastarąją kadenciją Seime politikė registravo 56 susitikimus su verslo atstovais bei lobistais ir tik 1 simbolinį susitikimą su profesine sąjunga. Iš tokių duomenų galima spręsti, kad politikės interesas – gerinti verslo aplinką, neatsižvelgiant į dirbančiųjų nuomonę ir reikalavimus.
Minėti pavyzdžiai – vos du epizodai iš teksto, kuris padeda suprasti valstybės skolos, pinigų, rinkos, technologinio progreso ir kitų ekonominės realybės sudedamųjų reikšmę mūsų pasauliui. Tikiuosi, jų pakako, kad kiltų bent šioks toks pyktis dėl pasaulio neteisybės, o svarbiausia – nelygybės, kuri yra be galo liūdna išnaudojimo pasekmė. Ir dar maža, bet labai svarbi pastaba – kiekvienam pravartu perskaityti knygą, kurioje į malonųjį skaitytoją visada kreipiamasi moteriškąja gimine: „Nesiliauk piktinusis, bet daryk tą jautriai ir taktiškai, kad atėjus laikui tą pyktį galėtum panaudoti darydama mūsų pasaulį logiškesnį, natūralesnį ir teisingesnį“, – dukrai ir kitiems pasipiktinusiems skaitytojams knygos pradžioje pataria Varoufakis.
