Miltinio rožė

Duobė žarijų…

Jau nebepamenu, su kuriuo spektakliu Panevėžio teatras buvo atvykęs gastrolių į Vilnių – Nikolajaus Gogolio „Revizorių“ rodė ar Shakespeare’o „Audrą“. Šiaip ar taip, tai buvo į 8-ojo dešimtmečio pabaigą, pati Brežnevo laikų stagnacija, pilkuma ir absurdas. Ir abu minėti spektakliai tą situaciją savaip atspindėjo – buvo lyg nykios dramos kūrinių iliustracijos be fantazijos, be jokių interpretacijos ar originalesnės koncepcijos požymių… Aš tuo metu išgyvenau bedarbystę (ji tęsėsi ilgai, daugiau kaip dešimt metų), ir Miltinio atvykimas man buvo labai svarbus, nes kažkas iš pažįstamų, gal net Kazimiera Kymantaitė, pasakė, kad Panevėžio teatre vakuoja literatūrinės dalies vadovo etatas, patarė su juo pasikalbėti. Galgi priimtų dirbti?! Sužinojau, kad jiedu su Vaclovu Blėdžiu yra apsistoję Žvėryne, pas savo seną draugą aktorių Valerijoną Derkintį. Sužinojau Derkinčių adresą, namų telefoną ir pasiskambinau. Atsiliepė Blėdis, pasišnabždėjo su Miltiniu ir leido man ateiti.

Nurodytą dieną ir valandą sustojau prie sodo vartelių, kur kiek atokiau nuo gatvės buvo matyti švarus, geltonai dažytas vieno aukšto medinis namelis, kokių Žvėryne dar buvo nemažai. Smėliuku pabarstytu takeliu, pakraščiais apsodintu medetkomis, kaip kokioj pasakoj, nedrąsiai artėjau prie namelio. Duris atidarė pats Miltinis ir aš patekau į valgomąjį greta virtuvės, iš šios pasirodė Blėdis ir į mano pasisveikinimą atsainiai maktelėjo galva. Miltinis pasiteiravo, ar gersiu kavos, – „Taip, ačiū“, – ir čia pat pradėjo paskaitėlę apie gerą kavą, apie tai, kad pupeles reikia žalias pačiam skrudinti, kad svarbu, koks vanduo ir t. t., ir t. t. Kažką ten pilstė iš vieno indo į kitą, suko kažkokią rankeną, kažkas ten strigo, gedo, jis pyko, o aš nemačiau galimybės pradėti pokalbį. Pagaliau ta kava buvo išvirta. Turiu pasakyti, kad buvo labai neskani, ir paprastas virtuvinis puodelis taip pat jai nesuteikė charakterio. Beje, mano verdama labai smulkiai sumalta arabika varinėj armėniškoj džiazvoj būdavo kur kas puikesnė. Du kartus suskambo namų telefonas, Blėdis, pridengęs ragelį, baltu žvilgsniu dėbtelėjęs į Miltinį, sušnypštė: „Vėl iš CK.“ Na, aišku, iš CK skambina ir prašo vietų, o prašo visi, ir bilietai jau seniai išparduoti. Apimtas nevilties, sako einąs tvarkytis į teatrą. „Gerai, eik, – sako Miltinis. – O kaulus ar užkaitei?“ – sušuko pavymui. Išgirdom: „Tai aišku, kad užkaičiau.“ Mat jų garbinamas šuo Arielis buvo atsivežtas, jį reikėjo maitinti, o jokių įmantrių maistų šunims, kaip kad dabar yra, anuomet nebuvo.

Kai Blėdis išėjo, Miltinis paklausė, kokiu tikslu būsiu juos aplankiusi. Papasakojau savo „istoriją“: kaip po aspirantūros iš instituto buvau paleista į gatvę, kaip kai kurie žymūs režisieriai skundė mane CK – kam rašiau apie Jurašą, kaip kultūros ministras (o anuomet juo buvo Lionginas Šepetys) apkaltino mane kažkokiu „hermetiniu estetizmu“ ir t. t., kaip kažkokia nematoma ranka neleidžia man įsidarbinti net kviečiamai, ir va jau keleri metai esu be darbo. Miltinis, pats buvęs ištremtas iš savo paties sukurto teatro, atrodo, puikiai suprato, ką aš kalbu, įdėmiai į mane žiūrėjo kiek prisimerkęs, lankstė kažkokią servetėlę, tęsdamas kartojo kažkokį „jo, jo… jo, jo…“ Staiga abu pajutom siaubingą smarvę – kaulai sudegė! Jis pašoko ir grėsmingai velniuodamasis nuskubėjo į virtuvę puodo nukelti. Grįžęs jau nebesisėdo, tik dar kartą įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir pasakė: „Na, tarkim, aš dabar imčiau ir priimčiau Jus į tą vietą. Dirbtumėt… O paskui va eitume mudu, – mostelėjo į virtuvę, turėdamas galvoje Blėdį, – žengtume per slenkstį, o ten – duobė žarijų!“ Atsiprašiau sutrukdžiusi, padėkojau už kavą ir nuėjau sau geltonu pasakų takeliu, gėlėmis apsodintu, į gatvę. Vėl į gatvę.

 Miltinio rožė

Tai buvo seniai, 1981-ųjų žiemą, kai Panevėžio dramos teatras, Kultūros ministerijai įpareigojus, surengė Lietuvos teatrų festivalį, skirtą TSKP XXVI suvažiavimui paminėti. Taip, taip, nesistebėkit – tai tik vienas iš sovietinio gyvenimo paradoksų, nes teatrams anuomet tekdavo minėti visokias valstybės, jos vadų ar suvažiavimų metines. Taigi kiekvienam teatrui reikėjo gerai pagalvoti, ką rinktis rodyti – „aktualų“ nūdienį veikaliuką ar tikrai kokybišką, žiūrovų ir kritikos pripažintą darbą. Tenka pripažinti, kad Panevėžyje tą žiemą pamatėme nemažai puikių spektaklių. Vien jų pavadinimai, primindami drauge su teatru išgyventą džiaugsmą, šiandieną jaudina: „Junas Gabrielis Borkmanas“, „Kvadratas“, „Voicekas“, „Šarūnas“, o prie jų reikėtų minėti daugybės aktorių – Adomaičio, Noreikos, Smorigino, Overaitės, Sauliaus Bareikio, Budraičio ir kitų – vardus, taip pat pagerbti fantastiškus šių spektaklių režisierių Vancevičiaus, Nekrošiaus, Sauliaus Varno, Vaitkaus duetus su jų dailininkais – Idzelyte, Jacovskiu, Andriu Freibergu, Malinauskaite. Ir tik Klaipėdos dramos teatras bei patys festivalio šeimininkai tąsyk „atkišo“ valdžiai visais požiūriais menką duoklę – silpnų sovietinių autorių „Tryliktąjį pirmininką“ ir „Katedros posėdį“…

Nors Juozas Miltinis prieš metus jau buvo pašalintas iš teatro vadovo pareigų, paradui tebevadovavo. Beje, ir savo spektaklius prižiūrėjo iki pat 1993-iųjų. Kitaip būtų sunku ir įsivaizduoti. Jo pageidavimu po spektaklių vakarais nevyko tradiciniai, daug nervų spektaklių kūrėjams ir kritikams kainavę spektaklių aptarimai: kalbėti dviejų teatro kolektyvų ir svečių akivaizdoje iš karto po spektaklio, kai čia pat sėdi saugumo atstovas su bloknotėliu rankoje ir ramybės tetrokštantis ministerijos atstovas, sumesti galvoje, ką sakyti, o ko nesakyti, nes gali pakenkti ir teatrui, ir sau, tikrai nebuvo lengva. Suprantama, jis nenorėjo, kad būtų kalbama apie „Katedros posėdį“, kurį pastatė užklydęs režisierius Raimondas Polis. Tačiau kritikams buvo skirtas nemažas kambarys; jame buvo ne tik ilgas posėdžių stalas, prie kurio rinkdavomės pasidalinti įspūdžiais, bet ir visiems laisvai prieinama alaus statinė. Užtat festivalio nuotaika buvo puiki, visi jautėmės atsipalaidavę. Teatras išpuoštas, po kiekvieno spektaklio vakare furšetas, kuriame greta kitų puikių užkandžių būdavo atnešamas ant padėklo ir keptas paršiukas – toks mažiukas, užsimerkęs, su uodegyte… Ir oficiantas klausdavo: „Iš kokios vietos pageidautumėt?“ Vienintelis nerimą festivalio šeimininkams keliantis dalykas – atsiųstas Svečias iš Maskvos, neva kritikas, neva ministerijos atstovas (pavardės nebepamenu).

Bet čia ir prasideda anekdotas, galų gale išvirstantis į lyrinę novelę, kurią jau seniai galvojau parašyti. Nežinia kokiais būdais Miltiniui pavyko sužinoti, kad festivalio dienomis buvo minėto Svečio gimtadienis. O, išties puiku! Ir Miltinis sugalvoja jį „detoksikuoti“ – iškilmingai pasveikinti. Saliukėje, kur turėjo įvykti „apeigos“, prie U raide sustatytų stalų buvo sukviesti kritikai, o gale buvo stalas, prie kurio sėdėjo pats Miltinis ir Svečias. Pasieniais stovėjo keli aktoriai, įpareigoti vykdyti Miltinio scenarijaus užduotis. Po trumpos bendro pobūdžio įžangos apie festivalį Miltinis paskelbė Svečio gimtadienį, karštai sveikino, linkėjo ir ne tik įteikė gėlių, bet ir perjuosė jį plačia tautine juosta. Svečias labai susijaudino ir net nubraukė ašarą. O Miltinis tęsė cinišką sumanymą: pakėlė pirštą, ir vienas iš aktorių išėjo, bet netrukus grįžo su kibiru rožių saviems kritikams. Juk rožės, – visi žinojom, – mylimiausios Miltinio gėlės! Bet sovietmečiu provincijos mieste, ir dar žiemą, rožės prilygo stebuklui! Ilgu pirštu jis rodė į tuos, kuriems derėjo įteikti gėlę, bet – ne visiems! Sėdėjau viduje susigūžusi, laukdama pažeminimo, bet aktorius su rože priėjo prie manęs ir santūriai šyptelėjęs įteikė man žiedą. O kaip jautėsi tie du, rožės negavę?!

Vakare buvo parodytas paskutinis spektaklis, o po jo – banketas, tik jau nebe teatre, o Panevėžio viešbučio restorane, anapus aikštės priešais teatrą. Vaišės atrodė karališkos. Po vakarienės buvo patiektas nepaprastas desertas, kava su Miltinio mėgstamiausiais mažutėliais pyragaičiais, ir taurieji gėrimai. Visi ilgai atsisveikinėjo, dėkojo šeimininkams, bučiavosi ir po truputį skirstėsi. Mūsų laukė visko matęs Teatro draugijos autobusiukas. Kai visi šiaip taip sulipo, atlėkę teatro vyrai dar įdavė į kelionę vandens moterims ir kelis butelius stipresnių gėrimų, kad, neduokdie, kas nors neprablaivėtų iki Vilniaus. Pagaliau vairuotojas uždarė duris, pajudėjom. Šiandien sunku įsivaizduoti, bet anuomet tokiame „savame“ autobuse dažniausiai buvo geriama, garsiai kalbama, rūkoma, dainuojama ir vaikštoma pasikalbėti iš vieno galo į kitą. Autobuse degė šviesos. Tvanku ir triukšminga. Atsisėdau arčiau galo. Pakišau kelioninį krepšį po sėdyne, o neįvyniotą rožę laikiau rankoj, nors tai buvo nepatogu. (Beje, be manęs, rožės niekas nesivežė, paliko viešbutyje.) Dairiausi, kur čia būtų galima ją saugiai priglausti. Autobuso lubose pamačiau vėdinimo angos groteles, už jų ir užkišau savo rožę. Visą kelią ji suposi, lingavo, lyg dusdama nuo dūmų, o vėlyvą naktį atvykus į Vilnių atrodė gerokai pavargusi. Bet aš ją ištraukiau ir parsinešiau namo. Įkypai nukirpau koto galą, įmerkiau į storo stiklo aukštą vazą, įbėriau mažą šaukštelį cukraus ir pasistačiau ant etažerės prie savo lovos. Rytą ji atrodė skaisti, atsigavusi, pailsėjusi.

Negalėjau atsistebėti, kad po šitiekos kančių rožė kone savaitę klestėjo; nė vienas jos lapelis nei žiedlapis nebuvo pažeistas, ir kas rytą matydavau, kad pats žiedas po truputį skleidžiasi, iš giliau atverdamas kiek šviesesnio raudonio aksomą. Vieną naktį staiga pabudau nuo keisto garso – lyg kas šlamštelėjo. Pašokau, užsidegiau šviesą ir pamačiau, kad ant etažerės lyg atverstos pasjanso kortos guli iš karto visi nukritę rožės žiedlapiai! Toks jų atsisveikinimas mane labai sujaudino… Už lango ėmė švisti, tolimoj Sapieginėj virš balkšvų kalnelių rausvėjo dangus, iš senų belapių skvero liepų kilo varnos.