Keli Vilniaus Gaono Kabalos aspektai

Kalbant apie Vilniaus Gaoną, esama ne vieno jo įvaizdžio, priklausomai nuo to, kam koks tam tikru metu reikalingas: švietėjams jis – neabejingas mokslams, ješivų inteligentijai – Talmudo aiškintojas, dar kitiems – kabalistas. Tačiau pastarasis jo paveikslas nebuvo taip išplėtotas ir išpuoselėtas kaip chasidizmo pradininkų ir lyderių, kurių misticizmas buvo ne tik gausiai tirtas, bet ir plačiai priimtas ir suvokiamas kaip kone pamatinė chasidizmo savybė. Martinas Buberis ir Gershomas Scholemas daug dirbo, kad sukurtų patrauklų chasidizmo įvaizdį, tad „litvakų“ kaip „sausų talmudistų“, įsikibusių į Vilniaus Gaono autoritetą, stereotipas jų įkvėptų autorių tekstuose ir pamąstymuose apie chasidišką misticizmą kaip esą sugrįžimą prie judaizmo ištakų mažai kuo savo nepatrauklumu nusileidžia krikščionių taip pamėgtam evangelinių fariziejų stereotipui.

Tačiau Vilniaus Gaono kaip kabalisto – ir net ne šiaip kabalisto, graužiančio kabalistines knygas ir užsiimančio spekuliacijomis, bet Kabalisto, turinčio mistinio nušvitimo patyrimą, – paveikslą, kurį bandė perteikti pirmoji jo mokinių karta, pastaruoju metu vis aktyviau imasi tirti dabartiniai Kabalos istorijos tyrėjai. Tą vaizdinį palaikė ne tik jo mokiniai ir jų suformuota oficiali tradicija, bet ir jo reikšmingų kabalistinių tekstų (Sefer Jecira, Tikkunei ha-Zohar, Sifra di-Cniuta) komentarai bei kabalistinės-istoriosofinės interpretacijos, pavyzdžiui, labai platus Jonos knygos komentaras. Ir, skirtingai nei jo Toros, Talmudo ar teisinių kodeksų komentarai, pasižymintys ypatingu lakoniškumu, kabalistiniai komentarai buvo platūs ir išsamūs. Vienas iš Vilniaus Gaono Kabalos tyrėjų Josefas Avivi rašo: „Savo komentaruose Apreiškimo [knygoms] <nigla> HaGRA tik trumpai [ką nors] pažymėdavo. Dauguma jo žodžių yra nuoroda į rišonim žodžius, ir besimokantysis iš jų turėtų suprasti jo nuomonę. Tačiau kitaip jis komentavo Kabalos knygas. Joms jis rašė ilgais posakiais, cituodamas nesutrumpintas citatas ir negailėdamas žodžių, kad gerai išaiškintų savo nuomonę.“

Tačiau, matyt, didelę dalį tų aiškinimų, – ir greičiausiai brandžiausių, – su visomis citatomis užrašinėjo jo mokiniai ir tik praėjus kuriam laikui po Vilniaus Gaono mirties ėmė publikuoti jo kabalistinius komentarus, nes ne viską rašė pats Vilniaus Gaonas savo ranka. Vienas žymiausių jo mokinių rabis Chaimas iš Valažino teigė: „…visa daugybė mokymų ir raštų, kuriuos parašė palaiminto atminimo mūsų rabis apie nigla ir nistar, buvo parašyti dar jam neturint keturiasdešimties, bet nuo tada, kai jam buvo pridėta papildomai supratimo ir daugelio pasiekimų, jam jau nebepakako laiko užrašyti.“

Todėl iki šiol sunku būtų pasakyti, kada kurie Vilniaus Gaono kabalistiniai mokymai ir aiškinimai galėjo būti suformuluoti, išsakyti, nes, kaip jau minėta, jie buvo publikuoti po jo mirties, nesilaikant chronologijos, be to, daug kas nebuvo publikuota, o liko kaip mokinių rankraščiai. Kai kurie nukeliavo į Palestiną, kai dalis mokinių ten emigravo.

Tai, kad Kabalos aiškinimas Vilniaus Gaonui nebuvo tik vienas užsiėmimas tarp daugelio kitų – domėjimosi Euklido geometrija, šventosios kalbos gramatika, muzikos teorija ar, galiausiai, Talmudu, – liudija ne tik minėtas jo kabalistinių komentarų pobūdis, bet ir kai kurie teiginiai, kurie leidžia suprasti, kad rimtos Kabalos studijos turi eschatologinę reikšmę: „Tas, kuris sugebėjo studijuoti Toros slėpinius, bet nesistengė jų suprasti, bus griežtai teisiamas“ (Even Šlomo, 85:24), „Dėl to Mesijo dvasia pasitraukia ir neateina išlaisvinti… Kai mes nestudijuojame šio mokslo, jo atėjimas vėluoja“ (Tikkunei ha-Zohar komentaras, 81:92).

Klasikinės akademinės Kabalos studijos ir tyrimai XX a. didžia dalimi laikėsi Gershomo Scholemo perspektyvos, kurioje dominavo Zoharo, Ispanijos kabalistų, lurijietiškos Kabalos ir, einant prie Naujųjų laikų, chasidiškų kabalistinių mokymų tyrimai, o Vilniaus Gaono ir juo besiremiančių Lietuvos kabalistų mokymai būdavo nustumiami į paraštes kaip egzistuojantys šalia minėtos pagrindinės Kabalos istorijos magistralės. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus Gaono ir apskritai Lietuvos Kabalos tyrimai ėmė įgauti pagreitį ir vis labiau pripažįstama, kad mitnagedų ir jų didžiausio autoriteto Vilniaus Gaono Kabala nusipelno atskiro dėmesio ir vietos šalia kitų kabalistinių mokyklų ir tradicijų. Tuo labiau kad, skirtingai nei buvo manoma dar visai neseniai, esą, jei jau mitnagedai, kaip ir chasidai, užsiiminėjo Kabala, tai skirtumai tarp jų lyg ir neturėtų būti dideli, šiandien ėmė ryškėti saviti lietuviškosios Kabalos bruožai, kurie leidžia kalbėti apie atskirą kabalistinę tradiciją, einančią nuo Vilniaus Gaono iki bent jau pirmojo aškenazių ortodoksų vyriausiojo rabino britų valdomoje Palestinoje Avrahamo Icchako Kuko (1865–1935): Vilniaus Gaono sūnus r. Avrahamas, r. Menahemas Mendelis iš Šklovo, r. Chaimas iš Valažino, r. Mošė Šlomas iš Tolčino, r. Izraelis iš Šklovo, r. Icchakas Chaveris ir jo mokinys r. Icchakas ben Jehuda Leibas Kahana iš Jeruzalės, r. Šlomas Elijašovas, r. Avrahamas I. Kukas, r. Harlapas, r. Naftalis Hercas Halevis, r. Pinchas Horovicas, r. Šimonas Cvi Horovicas, r. Jaakovas Leibas Levis, r. Josefas Zundelis iš Salantų, r. Arjė Leibas ben Jedidja Lipkinas iš Kretingos (r. Izraelio Salanterio sūnėnas), r. Icchakas Rivlinas (dabartinio Izraelio prezidento Reuveno Rivlino protėvis), taip pat ir XX a. pradžios Telšių ješivos vadovas r. Josefas Jaakovas Leibas Blochas.

Žinoma, buvo kabalistų dar iki Vilniaus Gaono – r. Aleksandras Ziskindas (knygų Jesod ir Šoreš ha-avoda autorius) ir r. Arjė Leibas Halevis Epšteinas iš Gardino (knygos Ha-Pardes autorius), ką ir kalbėti apie XVIII a. plačiai nuskambėjusį Jekutielį Gordoną iš Vilniaus, kuris Padujoje (Italijoje) buvo įsitraukęs į kabalisto Mošės Chaimo Luzzatto studijų grupelę ir per savo naivų entuziazmą atskleidęs netinkamam asmeniui, kad Luzzatto gauna apreiškimus per dangiškuosius pasiuntinius – magidus. Luzzatto ėmė persekioti rabinai, jis buvo teisiamas ir priverstas atsisakyti toliau gauti magidų mokymus. Tai buvo vieni reikšmingesnių įvykių XVIII a. Kabalos istorijoje. Luzzatto, atsisakęs dangiškų magidų apreiškimų ir apsigyvenęs Olandijoje, toliau rašė kabalistines knygas, pasitelkęs ne pranašišką, bet XVIII a. gana populiarią filosofinę stilistiką – fiktyvius dialogus („Filosofas ir kabalistas“) bei tezes, ir laikėsi nuostatos, kad r. Icchako Lurijos kabalistinės sąvokos yra metaforinio pobūdžio. Vilniaus Gaonas, anot vieno šiuolaikinių tyrėjų Mordechajaus Pachterio, savo kabalistiniuose tekstuose buvo puikiai įvaldęs Luzzatto literatūrinį stilių (išskyrus dialogą): sistemingą aiškinimą, tezių naudojimą bei metaforinį r. Icchako Lurijos sąvokų ir vaizdinių aiškinimą.

Vienas iš dabartinių tyrėjų, formuojančių lietuviškosios Kabalos tyrimų lauką, Raphaelis Shuchatas yra nurodęs 11 lietuviškosios Kabalos bruožų. Vienas iš jų yra laikymasis nuostatos, kad visiškai teisėta Icchako Lurijos doktriną aiškinti metaforiškai. Beje, šiuo aspektu Lietuvos kabalistai sutaria su chasidais, skiriasi tik tuo, kad Icchako Lurijos kosminę pasaulių kūrimo dramą, – prasidedančią dieviškos begalinės šviesos atsitraukimu (cimcum), kad būtų sudaryta galimybė kurti, tada liejant spinduliu į susidariusią tuštumą šviesą, proceso metu formuojant šviesą transformuojančius ar perfiltruojančius indus (sfirot), o indams nepajėgiant išlaikyti šviesos ir jiems sudužus (įvykus švirat ha-kelim) vyksta eschatologinis atkūrimas / atitaisymas (tikkun), – aiškina istoriosofiškai. Pasitelkdamas papildomas egzegetines priemones (tarp jų – gematriją) Vilniaus Gaonas, pavyzdžiui, Jonos knygą interpretavo kaip žmogaus sielos kelionės per gyvenimus alegoriją: tol, kol galiausiai atliks jam individualiai skirtą uždavinį. Vienas šių dienų tyrėjų, tiriančių su Vilniaus Gaonu siejamą ar sietiną mesianiškumo sampratą, Arjė Morgensternas savo tyrime kalba apie mesianistines idėjas, kurios buvo ypač gyvos XVIII a. gal dėl lurijietiškos Kabalos skleidėjo ir populiarintojo Immanuelio Hai Ricci išryškintos Kabalos eschatologinės dramos, akcentuojant tai, kad atpirkimo laikas ant slenksčio, kas galėjo jau XVIII a. paskatinti pavienes emigracijas į istorinę Izraelio žemę (Palestiną). Ten emigravo ir jau minėtas Luzzatto. Paties Vilniaus Gaono nutrūkusios kelionės į Palestiną priežastis hagiografinių autorių aiškinama kaip kelionės metu jam atėjęs suvokimas, esą jis turi Mozės sielos dalį, kuri turi atlikti „Mesijo, Juozapo sūnaus“, uždavinį – pradėti Izraelio atpirkimo procesą, skatinant grįžti į Izraelio žemę, atstatyti Jeruzalę ir ten atkurti gyvenimą. Taip artinant pergalingojo Mesijo („Dovydo sūnaus“) atėjimą. Ir kaip Mozei nebuvo leista įžengti į Pažadėtąją žemę, taip ir jam, Vilniaus Gaonui, nebuvo leista to padaryti. Šiaip ar taip, didelė dalis jo mokinių XIX a. pradžioje (tarp 1808 ir 1811 m.) trimis bangomis ten persikėlė su visomis šeimomis ir artimaisiais – 511 asmenų, kaip rašo Morgensternas, kad atitiktų žodžio ašrei (kasdien skaitomos maldos, sudarytos iš įvairių psalmių eilučių, pirmas žodis, reiškiantis „laimingas [žmogus, kuris...]“) gematrinę (skaitmeninę) reikšmę taip tikintis paskatinti atpirkimo procesą.

Nepaisant šių gana miglotų XIX–XX a. kilusių ir nuslūgusių greito mesijo atėjimo ir pasaulio pabaigos laukimo bangų ne tik žydų, bet ir krikščionių, musulmonų sluoksniuose (atnešusių naujas bažnyčias ir religijas – Jehovos liudytojų, mormonų, bahajų ir kt.), ką ir kalbėti apie visuotinį pamišimą laukiant pasaulio pabaigos tiek priartėjus 2000 m., tiek ir 2012 m., aktualesni ar bent jau suprantamesni gali atrodyti kiti lietuviškosios Kabalos, taip pat ir Vilniaus Gaono kabalistinės minties bruožai. Vienas jų – nepasitikėjimas naujaisiais apreiškimais.

Problemų laukas, kurį kelia individualios dieviškumo patirtys judaizme, sukasi apie galimybę jas įtraukti į bendruomenės praktikų ir mąstymo erdvę – ar jos gali įgyti kokį nors statusą, kuris jas ištrauktų iš grynai asmeninių patyrimų sferos ir jos taptų įpareigojančios kitus bendruomenės narius? Pranašiškumas kaip toks žydų minties tradicijoje egzistavo kaip ypatinga savybė, dažnai liekanti nepažadinta, potenciali. Tačiau bet kuriai religinei bendruomenei, turinčiai nusistovėjusias tradicijas, šventraščių supratimą, institucijas, autoritetus, bet kas, kas ima pretenduoti į pranašo, per kurį atskleidžiama kažkas kita, duodamas naujas apreiškimas, vaidmenį, yra pernelyg įtartinas ir pavojingas, galintis suardyti visą religinės bendruomenės audinį ar bent jau suskaldyti bendruomenę, galiausiai pradėti naują religinę tradiciją, kaip kadaise įvyko apaštalui Pauliui paskelbus mistinio individualaus patyrimo būdu gautą evangeliją kaip įpareigojančią, būtiną išganymui. Taip nuo žydų bendruomenės atsiskyrusi dalis išsikristalizavo į atskirą religiją. XIX–XX a. atsirado nemažai naujų religijų, bažnyčių, naujų religinių judėjimų.

Judaizme buvo suformuoti tam tikri apsaugantys mechanizmai. Pirmiausia dar Talmudo formavimosi laikais, t. y. pirmaisiais mūsų eros amžiais, buvo nustatytos ribos, apibrėžiančios individualių mistinių patyrimų statusą taip, kad šios patirtys gali būti reikšmingos paties individo asmeniniam tobulėjimui ir dvasiniam gyvenimui, bet niekuo neįpareigoja bendruomenės, kurioje sprendimai priimami po argumentuotų diskusijų, remiantis tekstais ir žodžiu perduotomis tradicijomis, laikantis daugumos nuomonės vienu ar kitu klausimu. Tačiau šalia to bent jau viduramžiais Ispanijoje kaip atsakas į Mozės Maimonido bandymą judaizmo pasaulėvoką performuluoti aristotelinės filosofijos požiūriu susiformavę ar jau kuris laikas egzistavę kabalistų būreliai priešpriešino filosofams vidinę tradiciją, kuri buvo suvokiama ne kaip žmonių sukurta, bet kaip apreikšta, kad ją kaip dievišką paslėptų Toros lygmenų apreiškimą perdavė pirmųjų amžių išminčius Šimonas bar Jochajus. Paslėpti Toros lygmenys (nistar) buvo tai, kas apsaugojo patį Toros branduolį nuo bandymų ją pasisavinti, kaip įvyko krikščionims išsivertus ir pasisavinus išorinę Torą (nigla), taip padarius ją visiškai neatpažįstamą. Galiausiai šiuo laikotarpiu pasirodė ir pamatinis Kabalos veikalas Zoharas, kuris buvo priskirtas ir iki šiol kabalistų priskiriamas šiam per Šimoną bar Jochajų atėjusiam apreiškimui. Bet kai Zoharas imtas publikuoti 1557 m., prasidėjo nauja kabalistinių studijų era, ir šiuo laikotarpiu atsirado nemažai kabalistinių mokyklų, kuriose buvo studijuojamas Zoharas ir plėtojami įvairūs aiškinimai. Tarp jų ir ilgainiui ypač išpopuliarėjusi ir ypatingą vietą užsitikrinusi Icchako Lurijos mokykla. Publikavimas sukėlė tam tikrą diskomfortą, kad vėl tai, kas buvo slapta, atskleista. Ir kažkuriuo metu Icchako Lurijos asmenybei buvo priskirtas apreiškimo atgavimas. XVII–XVIII a. kabalistinių tradicijų studijų grupelėse virte virė entuziazmas. Tai vienas, tai kitas kabalistas ėmė skelbtis gaunantis mokymus per dangiškus pasiuntinius (magidus). Jau buvo minėtas ir Lietuvos kabalistams ypač reikšmingas Luzzatto, kuris buvo priverstas atsisakyti magidų. Tačiau sklandė gandai, kad Vilniaus Gaonas nepripažino apreikštumo statuso Icchako Lurijos mokymui. Negana to, jis pats savo ruožtu ne tik nesiekė, bet net ir atsisakė primygtinių magidų siūlymų atskleisti jam mistinius slėpinius. Tačiau r. Chaimas iš Valažino savo žymiojoje tokių gandonešių kritikoje (Sifra di-cniuta leidimo su Vilniaus Gaono komentarais pratarmėje) atsako: „[I]r kiekvieno mūsų didžiojo rabio, kurio siela Edene, švento Toros žodžio didybės ir įstabumo atmintį minime, ir ji apima mano sielą ir liepsnote liepsnoja mano širdyje kaip deganti ugnis. Jo [atžvilgiu] mano ausis pagavo šnabždesius daugelio tuščių neišmanėlių tolimuose užkampiuose, kurie savo gyvenime nėra regėję Jo mokymo ir šventumo šviesos, vyrų, nepažabojusių savo burnos ir liežuvio, šnekančio puikybėje, suteršiančių dangiškas šventybes, negyvų musių, prasmardinančių kvapnųjį aliejų, – mūsų šventojo, didžiojo rabio, kurio siela Edene, aliejų, sakydami, kad šventasis ravas, kuriame buvo šventoji dvasia, palaimintos atminties ha-ARI [t. y. r. Icchakas Lurija], nebuvo, gink Dieve, jo akimis laikomas [svarbiu]. Ir dar daugiau. Tie, kurie gilinasi į šį blogą dalyką, sako, kad net ir šventasis Zoharas jo akimis, neduok Dieve, nebuvo vertas, kad jis skirtų jo studijavimui savo laiką. Tegu tampa nebylios lūpos, kalbančios didžiausius melus prieš Cadiką, pasaulio pamatą. Tebus sutriuškinti. Tebus sugluminti. Tebus nutildyti. Neturi to būti Izraelyje.“

R. Chaimas iš Valažino taip pat daugiausia perduoda liudijimų apie Vilniaus Gaono Kabalos praktikavimą. Anot jo, magidai patys primygtinai piršo Vilniaus Gaonui savo pagalbą, netgi prašė jo, kad ją priimtų, bet jis griežtai atsisakė, aiškindamas, kad tokios pagalbos kartais, ypač gyvenant ne Izraelio žemėje, gali ateiti iš „Kitos pusės“ (Sitra Achara), t. y. ne iš dieviškos valios nešėjų, bet iš priešingos pusės, kad suklaidintų. O pats džiaugėsi galimybe priimti suvokimą tiesiai iš paties Aukščiausiojo, be tarpininkų. Būtent be tarpininkų, tiesiogiai, asmeninėmis pastangomis. Tai leido jo mokiniams laikyti jį Kabalos perdavimo grandinės, einančios nuo Icchako Lurijos per Luzzatto, aukščiausia perdavimo grandimi.

–  –

Paaiškinimai 

nigla ir nistar – terminai, reiškiantys du Toros lygmenis: apreikštą, t. y. išorinį, prieinamą visiems, kas moka skaityti, įkūnytą Tanakhe, ir ezoterinį, paslėptą, kuris perduodamas kaip Kabala, kuri buvo praktikuojama specialiose grupelėse, apie XIII a. atsirado ir užrašytu pavidalu kaip Zoharas, o tada ir įvairūs individualių autorių Zoharo tekstų aiškinimai ir komentarai. XVI a. Palestinoje veikusios kabalistų grupelės lyderis r. Icchakas Lurija išplėtojo ypatingą Zoharo aiškinimo doktriną, kuri, nors ir ne iš karto, palengva įsitvirtino kaip autoritetingiausia kabalistinė doktrina. Ir ne tik žydų, bet ir krikščionių, besidominčių Kabala, sluoksniuose.

Tanakhas – žydų šventųjų raštų kanono hebrajų ir aramėjų kalbomis abreviatūra, sudaryta iš trijų dalių – Toros (Penkiaknygės), Neviim (Pranašų) knygų ir Ketuvim (Raštų). Tanakhas, šiek tiek kitokia tvarka sudėliojus knygas, išverstas į kitas kalbas, sudaro didžiąją krikščionių Senojo Testamento dalį.

HaGRA – abreviatūra, reiškianti ha-Gaon Rabbeinu Elijahu (pažodžiui – Gaonas, mūsų rabis Elijahu).

rišonim (hebr. pirmieji) – kolektyvinis pavadinimas Toros autoritetų, gyvenusių ir nustatinėjusių religinės teisės potvarkius XI–XV a.

mitnagedai – chasidizmo priešininkai; dažnai kitas terminas, vartojamas sinonimiškai, yra litvakai (turint omenyje religinę tapatybę, o ne kilmę).

Icchakas Lurija – XVI a. kabalistas, suformulavęs gana sistemingą Zoharo aiškinimu besiremiančią doktriną, per jo mokinių publikuotus ir nepublikuotus raštus ėmusią populiarėti XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. Ypač traukė tokios jo doktriną populiarinančios knygos, kuriose buvo plėtojamos eschatologinės greito Mesijo atėjimo ir atpirkimo idėjos, pvz., Immanuelio Hai Ricci (1688–1743) knyga Mišnat Chassidim (Amsterdamas, 1727).