Kaulo gausmas

 

Lew Welchas (1926–1971) – bytnikams priskiriamas amerikiečių poetas. Studijavo Reedo koledže Oregone, kur susibičiuliavo su būsimaisiais poetais Gary Snyderiu ir Philipu Whalenu, anglų kalbą ir filosofiją – Čikagos universitete, dirbo reklamos kūrybininku Niujorke, Čikagoje. Vėliau grįžo į Ouklandą, kur norėdamas skirti daugiau laiko poezijai rašyti metė reklamininko amatą ir dirbo taksistu. 1971 m. gegužę Welchas išėjo iš Snyderio namų Siera Nevados kalnuose – su šautuvu, palikęs atsisveikinimo raštelį – ir niekada negrįžo; jo palaikų nebuvo rasta. Šis desperatiškas žingsnis skaitytojo sąmonėje fatalizmo šviesa nuspalvina veik visą poeto kūrybą; kita vertus, bene labiausiai žavi ir traukia tie asketiškai paprastos, minimalistinės raiškos tekstai, kuriuose užfiksuota saviironija ir minties paradoksais iš kankinančių ego pančių išsivadavusi, kone budistiškai nuskaidrėjusi sąmonė.

(Daugiau Welcho eilių vertimų žr. „Iš bytnikų poezijos (2)“, Šiaurės Atėnai, 2012.XI.23; vertė A. P.)

 

ŠI KNYGA SKIRIAMA MAGDAI*

●

 

Kokį keistą pasitenkinimą gauna tie, kurie

 

nušluoja ištisus pasaulius,

 

VISA KĄ,

kad padarytų galą mūsų gyvenimams, mūsų

 

laukiniam dykinėjimui?

 

Bet mes turim burtažodžių nuo jų siautėjimo atsiginti –

privalom kartoti: „Paklausyk,

jei niekas nepabandys šitaip gyventi,

visas pasaulio triūsas bus perniek.“

 

 

Ir kada ne kada sūnus, dukra išgirsta tai.

 

Kada ne kada sūnus, dukra

 

ištrūksta.

 

 

 

 

Čikagos poema

 

Išgyvenau čia beveik 5 metus, kol įgudau sutikti Amerikos Vidurio Vakarų dieną su bent šiokiu tokiu

Orumu. Tai vieta, kuri leidžia suprasti, kodėl Biblija yra tokia, kokia yra:

Išdidūs žmonės čia gyventi negali.

 

Žemė čia per plokščia. Grėsmingai paniurusi ir didelė, ji suploja žmones, nepaisant šių nuolankumo. Jie

Susikūprina įpusėję ketvirtą dešimtį, turbūt gūždamiesi nuo sunkaus ir bauginančio dangaus. Tokiame krašte kaip šis

Negali būti Dievo, tiktai Jahvė.

 

Per savo pietinės pusės perdirbimo gamyklas ir fabrikus Čikaga leidžia savo dujas liepsnomis,

Šaunančiomis į orą nelyg Bunzeno degikliai iš šimtapėdžių kaminų vamzdžių. Smarvė graužia akis.

Pažaliavęs ir nugeltęs dangus – plieninių subombarduoto miesto griaučių fonas.

 

Pamenat pradinėse klasėse žiūrėtus filmus? Vyrus su apsauginiais akiniais, gaminančius tvirtus daiktus

Plieno kibirkščių liūtyje? Ekrano tamsoj žaibuojančią šviesą ir žaizdrą, pro veriamas duris

Išsprogstantį oranžiniu saulėlydžiu? O gal oranžadu?

 

Tai nufilmuota fėjos, ištiktos mergaičiukiško jaudulio, arba nacės, troškusios, kad už tų durų būtų

Buvę žmonės (atitolintas grožis, taip sakant), bet Siversas, kurio tėtušis didžiumą gyvenimo prašuto tenai,

Prisimena „nigerį raudonais marškinėliais, myžantį į juodą smėlį“.

 

Man prireikė 5 metų, kol pajėgiau pripažint tą nuožmumą. Draugai man padėjo. Tada įdėjau

Meilės į savo namus. Galiausiai aptikau kelis ramius ežerus ir fermą, kur man leido nušauti fazaną.

 

Vieną naktį stovėdamas valtyje stebėjau, kaip ežeras pasidarė lygut lygutėlis. Mažesnius už lietaus lašų ratilus, ir tik

Šen bei ten, net už šimtų jardų, galėjai įžiūrėt žuvų pašaro žiedus… ir Melsvažiaunis Saulešeris, užkibęs tą popietę,

Ištrauktas iš šiaurinio ežero tarytum iš tropinio! Su perlo auskaru,

Tokio ryškumo auksaspalviu pilvu, kad galėjai prisiekt, jog

Šviečia iš vidaus. Jo spalva užgeso drauge su gyvybe. Maža žalia žuvelė…

 

Viską pasvėrus, net ir šičia planeta jauki ir nereikli. Nepalyginamai jaukesnė

Už tuziną kitų vietų. Vienintelė ir nuolatinė Problema, ką tveriame jos paviršiuje.

 

Nėra ką dėl to kaltinti. Ne tavo valioje, ką pataisyt ir priverst išsinešdint. Nieko nepadės maldos

Kažkokiam išgalvotam Griausmavaldžiui, kyburiuojančiam virš sunkiai įsivaizduojamos stačios uolos…

 

Ji mūsų. Iki paties smulkiausio sraigtelio jos buvimas priklauso

Vien ir tiktai nuo mūsų kentėjimo.

 

Vairuodamas atgal mačiau garais kylančią Čikagą ir vėl supratau, kad niekada jokio

Žmogaus nepriversi stoti prieš šį negailestingą, neprilygstamą siaubūną. Jis

Šnarpščia Didžiojo ežero pakrantėj lyg koks aklas, įraudęs raganosis.

Jau sekinantis mus.

 

Jo nepataisysi. Neišvarysi kitur. Nežinau, ką jūs ketinat daryti,

Bet žinau, kaip aš pasielgsiu. Aš tiesiog jį paliksiu, išeisiu. Gal

Maža jo dalelė nunyks, jeigu pats

 

jo nebemaitinsiu.

 

 

 

Įsimintina užgaida

 

(Atstumtos meilės Viešpatie)

 

Šaltą dieną Oregone

snyguriuojant

 

su trijų dienų barzdele

ir skrandos gobtuvu ant galvos

 

sutikau vyrą su sumuštinių dėžute

skelbiantį Viešpaties atėjimą

 

todėl apsukau kvartalą

suteikdamas jam antrą progą

 

pažinti mane.

_______________________________

Raudonskvernio Vienuolio komentaras

Abiejų šių žmonių puikybė pasibaisėtina. Vienas skalambija viltį. Kitas siūlo save kaip auką. Kaip galėtume pažaboti tokį netinkamą elgesį?

 

 

Infliacija

Neilui Davisui, smuklininkui

 

Su 50 centų

antrą gėrimą galiu nusipirkti

iš pirmojo grąžos.

 

Su 60 centų

turiu luktelt, kol galėsiu

nusipirkti trečią gėrimą

iš pirmųjų dviejų grąžos.

 

Su 70 centų

turiu palaukti, kol iš grąžos

galėsiu nusipirkti ketvirtą.

 

Per tave likau be skatiko kišenėj

ir girtas.

 

 

 

Vairuodamas kartais šnekuos su Keruaku

 

Džekai?

 

vakar atsiminiau kažką

ko niekad neturėjau progos tau pasakyt

o dabar jau išgaravo iš galvos

 

Pameni?

 

 

 

Iš „Atsiskyrėlio giesmių“

 

 

2

 

Išlįsk į planetą,

nusibrėžk šimto pėdų apskritimą.

 

Tame apskritime yra 300 dalykų,

kurių nieks nesupranta, o gal nė nėra pastebėję.

 

Kiek rasi tu?

 

 

 

Iš „Cikliškų eilėraščių“

 

 

Kai tik išeiginė, parašau naują eilėraštį.

Ar tai reiškia, kad neturėtumei dirbt ar kad

geriausiai rašai per išeigines?

 

Pavyzdžiui, čia yra eilėraštis, kurį parašiau šiandien.

 

 

●

 

 

Kai buvo 20-ies, jis perprato kai kurias gyvenimo

paslaptis ir užsimojo jas užrašyti taip paprastai, kad

net atsilikėlis jas suprastų. 

„Nes, – samprotavo, – jei nesugebėsiu to padaryti, vadinas,

pats nesuprantu.“

 

Paaiškėjo, kad jis buvo teisus.

Sulaukęs 50-ies, pats ničnieko nesuprato.

Vertė Andrius Patiomkinas