Kaulo gausmas
Lew Welchas (1926–1971) – bytnikams priskiriamas amerikiečių poetas. Studijavo Reedo koledže Oregone, kur susibičiuliavo su būsimaisiais poetais Gary Snyderiu ir Philipu Whalenu, anglų kalbą ir filosofiją – Čikagos universitete, dirbo reklamos kūrybininku Niujorke, Čikagoje. Vėliau grįžo į Ouklandą, kur norėdamas skirti daugiau laiko poezijai rašyti metė reklamininko amatą ir dirbo taksistu. 1971 m. gegužę Welchas išėjo iš Snyderio namų Siera Nevados kalnuose – su šautuvu, palikęs atsisveikinimo raštelį – ir niekada negrįžo; jo palaikų nebuvo rasta. Šis desperatiškas žingsnis skaitytojo sąmonėje fatalizmo šviesa nuspalvina veik visą poeto kūrybą; kita vertus, bene labiausiai žavi ir traukia tie asketiškai paprastos, minimalistinės raiškos tekstai, kuriuose užfiksuota saviironija ir minties paradoksais iš kankinančių ego pančių išsivadavusi, kone budistiškai nuskaidrėjusi sąmonė.
(Daugiau Welcho eilių vertimų žr. „Iš bytnikų poezijos (2)“, Šiaurės Atėnai, 2012.XI.23; vertė A. P.)
ŠI KNYGA SKIRIAMA MAGDAI*
●
Kokį keistą pasitenkinimą gauna tie, kurie
nušluoja ištisus pasaulius,
VISA KĄ,
kad padarytų galą mūsų gyvenimams, mūsų
laukiniam dykinėjimui?
Bet mes turim burtažodžių nuo jų siautėjimo atsiginti –
privalom kartoti: „Paklausyk,
jei niekas nepabandys šitaip gyventi,
visas pasaulio triūsas bus perniek.“
Ir kada ne kada sūnus, dukra išgirsta tai.
Kada ne kada sūnus, dukra
ištrūksta.
* Maria Magda Cregg (Barcinski) – ilgametė poeto gyvenimo draugė. Šia dedikacija ir epigrafu pradedama pomirtinė Welcho rinktinė Ring of Bone: Collected Poems (1979, 2012).
Čikagos poema
Išgyvenau čia beveik 5 metus, kol įgudau sutikti Amerikos Vidurio Vakarų dieną su bent šiokiu tokiu
Orumu. Tai vieta, kuri leidžia suprasti, kodėl Biblija yra tokia, kokia yra:
Išdidūs žmonės čia gyventi negali.
Žemė čia per plokščia. Grėsmingai paniurusi ir didelė, ji suploja žmones, nepaisant šių nuolankumo. Jie
Susikūprina įpusėję ketvirtą dešimtį, turbūt gūždamiesi nuo sunkaus ir bauginančio dangaus. Tokiame krašte kaip šis
Negali būti Dievo, tiktai Jahvė.
Per savo pietinės pusės perdirbimo gamyklas ir fabrikus Čikaga leidžia savo dujas liepsnomis,
Šaunančiomis į orą nelyg Bunzeno degikliai iš šimtapėdžių kaminų vamzdžių. Smarvė graužia akis.
Pažaliavęs ir nugeltęs dangus – plieninių subombarduoto miesto griaučių fonas.
Pamenat pradinėse klasėse žiūrėtus filmus? Vyrus su apsauginiais akiniais, gaminančius tvirtus daiktus
Plieno kibirkščių liūtyje? Ekrano tamsoj žaibuojančią šviesą ir žaizdrą, pro veriamas duris
Išsprogstantį oranžiniu saulėlydžiu? O gal oranžadu?
Tai nufilmuota fėjos, ištiktos mergaičiukiško jaudulio, arba nacės, troškusios, kad už tų durų būtų
Buvę žmonės (atitolintas grožis, taip sakant), bet Siversas, kurio tėtušis didžiumą gyvenimo prašuto tenai,
Prisimena „nigerį raudonais marškinėliais, myžantį į juodą smėlį“.
Man prireikė 5 metų, kol pajėgiau pripažint tą nuožmumą. Draugai man padėjo. Tada įdėjau
Meilės į savo namus. Galiausiai aptikau kelis ramius ežerus ir fermą, kur man leido nušauti fazaną.
Vieną naktį stovėdamas valtyje stebėjau, kaip ežeras pasidarė lygut lygutėlis. Mažesnius už lietaus lašų ratilus, ir tik
Šen bei ten, net už šimtų jardų, galėjai įžiūrėt žuvų pašaro žiedus… ir Melsvažiaunis Saulešeris, užkibęs tą popietę,
Ištrauktas iš šiaurinio ežero tarytum iš tropinio! Su perlo auskaru,
Tokio ryškumo auksaspalviu pilvu, kad galėjai prisiekt, jog
Šviečia iš vidaus. Jo spalva užgeso drauge su gyvybe. Maža žalia žuvelė…
Viską pasvėrus, net ir šičia planeta jauki ir nereikli. Nepalyginamai jaukesnė
Už tuziną kitų vietų. Vienintelė ir nuolatinė Problema, ką tveriame jos paviršiuje.
Nėra ką dėl to kaltinti. Ne tavo valioje, ką pataisyt ir priverst išsinešdint. Nieko nepadės maldos
Kažkokiam išgalvotam Griausmavaldžiui, kyburiuojančiam virš sunkiai įsivaizduojamos stačios uolos…
Ji mūsų. Iki paties smulkiausio sraigtelio jos buvimas priklauso
Vien ir tiktai nuo mūsų kentėjimo.
Vairuodamas atgal mačiau garais kylančią Čikagą ir vėl supratau, kad niekada jokio
Žmogaus nepriversi stoti prieš šį negailestingą, neprilygstamą siaubūną. Jis
Šnarpščia Didžiojo ežero pakrantėj lyg koks aklas, įraudęs raganosis.
Jau sekinantis mus.
Jo nepataisysi. Neišvarysi kitur. Nežinau, ką jūs ketinat daryti,
Bet žinau, kaip aš pasielgsiu. Aš tiesiog jį paliksiu, išeisiu. Gal
Maža jo dalelė nunyks, jeigu pats
jo nebemaitinsiu.
Įsimintina užgaida
(Atstumtos meilės Viešpatie)
Šaltą dieną Oregone
snyguriuojant
su trijų dienų barzdele
ir skrandos gobtuvu ant galvos
sutikau vyrą su sumuštinių dėžute
skelbiantį Viešpaties atėjimą
todėl apsukau kvartalą
suteikdamas jam antrą progą
pažinti mane.
_______________________________
Raudonskvernio Vienuolio komentaras
Abiejų šių žmonių puikybė pasibaisėtina. Vienas skalambija viltį. Kitas siūlo save kaip auką. Kaip galėtume pažaboti tokį netinkamą elgesį?
Infliacija
Neilui Davisui, smuklininkui
Su 50 centų
antrą gėrimą galiu nusipirkti
iš pirmojo grąžos.
Su 60 centų
turiu luktelt, kol galėsiu
nusipirkti trečią gėrimą
iš pirmųjų dviejų grąžos.
Su 70 centų
turiu palaukti, kol iš grąžos
galėsiu nusipirkti ketvirtą.
Per tave likau be skatiko kišenėj
ir girtas.
Vairuodamas kartais šnekuos su Keruaku
Džekai?
vakar atsiminiau kažką
ko niekad neturėjau progos tau pasakyt
o dabar jau išgaravo iš galvos
Pameni?
Iš „Atsiskyrėlio giesmių“
2
Išlįsk į planetą,
nusibrėžk šimto pėdų apskritimą.
Tame apskritime yra 300 dalykų,
kurių nieks nesupranta, o gal nė nėra pastebėję.
Kiek rasi tu?
Iš „Cikliškų eilėraščių“
Kai tik išeiginė, parašau naują eilėraštį.
Ar tai reiškia, kad neturėtumei dirbt ar kad
geriausiai rašai per išeigines?
Pavyzdžiui, čia yra eilėraštis, kurį parašiau šiandien.
●
Kai buvo 20-ies, jis perprato kai kurias gyvenimo
paslaptis ir užsimojo jas užrašyti taip paprastai, kad
net atsilikėlis jas suprastų.
„Nes, – samprotavo, – jei nesugebėsiu to padaryti, vadinas,
pats nesuprantu.“
Paaiškėjo, kad jis buvo teisus.
Sulaukęs 50-ies, pats ničnieko nesuprato.
Vertė Andrius Patiomkinas