Kašikaicin Kūcos bandukės
Vai, moterėla, tai kų gi ca tau paporyc aplink tas Kūcas? Laukėm, navet labai laukėm, nor mūs gyvenimas buvo vargingas ir ašarom aplaistytas. Likau nog motulės penkių metelių nesulaukus, o mano sesuva dar metais jaunesnė. Ir bobulės nepomėcinu. Tėvulis su dzieduliu mus auklėjo. Meilių žodelių negirdėjom, bet ir pastumdomos nebuvom, anys mūs neapkrypdzino.
Nu, dėl tos Kūcos? Tėvulis labai akvacino žuvauc – būdavo, dar iš pacies ryto Kūcon iškūrina pečių, instumia blėkelį su lydekaiti, kokiu mekšruku… Druskeli pabarsto, alyvu pakrapina, ir jos ty šunta, až net visa pirkelė kvepia. Bulbaitių kašikaicį an pečiaus pado papila, tai būna abiedai, o kas atlienka, tai tokion pečiaus kišenėn sukasa, dar pelanaicais apžera ir laukia jos sau ty šiltai vakaro.
Tep Dzievulis davė, kad už poros kilometrų gyveno mano krikšto moma. Aš jos kitap nevadzinau, kap krikšto momuli savo brangiausiu. Va, cik pradėjo temc, jau mano krikšto momulė su žilviciniu kašikaicu atlinguoja per pusnis, per kalnus ir klonis. Kašikaicin Kūcos bandukės, aguonų pienas, spalgenų kisieliaus bliūdas… Jos, tos bandukės, ovaš tai, nu, kap per vaikaico delnukų. Dartės aguonų kvietkai neišpasakyto grožio, o grūdelį sugrūsi, tai tas pienelis – rūko baltumo ir be smoko. Pirma aguonų kvietkas menkucis, o grūdelin pieno macė, o macė! O jau tas pienas cirštas, prosta tįsias, kad valgysi ir neatsivalgysi. Krikšto momulė mus nuprausia, kaselas supina, išbucuoja, išglosto ir vėl su patamsiu skrenda namo pas savo sūnelius.
Buvo, moterėla, ir šienelio, ir porų plotkelių suslaužom… Poterauc poteriavom. Kapgi nepoteriausi, kadgi dziedulis kožnų rozų primena – dukrelės, nesumatokit visų bandukių, palikit momulės ir bobulės dalių – nu, tokia šventa nakcis, kad nebaščikus palaidza atsikaladzyc, ir kožnas skubinas in savo namelius. Visi optum papoteraunam, o aš dar ir po Kūcos prieg Švenčiausios Marijos abrozo suklupus meldziu, kad cik momulė parait, kad cik aš užvystau jos šviesų veidelį, kad aš išbucuotau jos baltas rankelas. Labai buvau incikėjus in Panelį Švenčiausių, ale buvo ir dėl ko. Krikšto momulė pasiuvė mumi su sesuli naujas drobines suknelaites, tai jau mes laimingos, tai jau mes šokam iš dzaugsmo. Nu, ir nedėlion, pasrėdį tom suknelaitėm, nuvejom gojelin pauogauc. Prisrinkom kupkelaicus žeminių uogaitių ir aisim namo. O ca palei šalcinėlį šulnėlis. Paslankiau, pažūrėjau, kad būt gerai atsigėrus. Dairaus, ar nerasiu kuoj pasisemc, o tuoj rozu mano sesulės paslankta ir ūžč šulnėlin stacu galvu. Moterėla, širdela, tai ragi, kokis vaiko protas?! Nepuoliau jos traukcie, žmonių šaukcies, o kap perkūnu parlėkiau namo, suklupau prieg Marijos abrozo ir kad jau aš verkiu, kad jau aš prašau: Marija Švenčiausia, Motina mieliausia, gelbėk Vandulį, gelbėk mano sesulį brangiausių! Verkiu, prosta alpstu aš prieg to abrozo. Nežinau, ar būt atlaikius mano širdelė, ale, va, jau tep prosta temstanc, jau pargenanc karves paraina, paraina mano sesulė ir dar kupkelaicin kelias uogelas parsineša. Tai Švenčiausios Marijos galybė! Vandula, širdela, tai kapgi tu gyva sveika parajai?! Aglukės šakelį dasiekiau, prislaikiau, an akmenaico kojelį padėjau ir išsirepečkojau. Bijojau su šlapiu suknelaiti namo aicie, tai dar an saulės išsidzovinau… Tai nebuvo nei vieno šventų Kūcų vakarėlio, kad aš nepamislytau apie savo radnų momulį. Misliu, jau aš nemiegosiu, jau aš neužmerksiu savo šviesių akelių, kolei neužvysiu savo momulės keleliu pareinanc. Nei vieno rozelio neužvydau, nei per vienų Kūcų joj man nei sapneliu nepasrodė. Ale, o tai stebuklas – Kalėdų rytų atsikeliu kap anta sparnų. Va, rodos, žinau, kad jos būta. Rodos, jautiau, kap joj an mano laškelės prisėda, kap joj mano galvelį paglosto, kap mus su sesuli peržagnoja.
Kap cik in mergas daidzinėjom, tep ir varažinom. Katra merga nenorės užragėc, su kuoj joj amželį pragyvens? Visap varažinom po Kūcos, ale rozų bus mano išsivaražyta. Aniulė buvo sakius, kad po vienos Kūcos joj drobinin skurdukan išsidėjo tris pirmus kąsnius nog Kūcos stalo, pasdėjo po padušku ir atsigulus poteriavo, ir vis misliu šaukės: Antanulia, ataik in mani Kūcos valgyc, Antanulia, ataik… Jai labai buvo insižūrėjus Antanų, tų, kur palei upelį gyveno. Nepamėcinu, ar jį užragėjo per sapnų, ale išajo už Antano. Antanas ale visai iš kitos pasvietės, joj cik, kap atvažavo piršcis, jį užragėjo pirmųroz…
Nu, ir aš iš malkų po lašku sudėjau šulnėlį, permetiau šakalaicį ir naujų abrūsų pakabinau an laškos krašto. Atsiguliau rankas an krūcinės susdėjus ir meldzu: ataik, berneli, in mani, ataik, berneli, in mani… Daug kų tadu sapnavau, o išliko cik tokis paveikslas: an tvoros šatros sėdzi vyras, kailiniai prasagscyci, kepurė su juodu briliku. Rodos, aš turėtau pro jį praaic, bet man tep kap sarmata… Tais metais vakaruškose suscikom ir neužilgo an užsakų padavėm. Utaria, jei su išsivaražytu bernu apsižanysi – nesves gyvenimas. Visko buvo, ale an nieko savo Adolpulio nemainytau. Kap pamirė, tai man rodės, kad jis dar ca ir ca. Ar man raikia vežimų šieno pakrauc, ar žolės paklotį an pecų let užsikeliu, tai vis šaukiu: Adolpulia, mačyk, Adolpulia, mačyk! Rodos, ir mačina, ir lengvesnė našta. Moterėla, nevierysi, bet po jo smercies niekur kitur negalėjau užmigc, cik prieg lango. In dangų, būdavo, žūrau, žūrau ir užsnaudzu. Vienų vakarų tep guliu prieg lango, žūrau in debesis ir matau, kap sunkūs debesys prasiskyrė ir nušvito, nušvito dangus ton vieton kap dzienų. Va, ir vėl juoda. O tai jau mano Adolpulis su visam mani paliko!
Kūcų valgau viena, ale lėkštukį ilgai dėjau ir Adolpuliu. Va, jau prieš kiek metų po Kūcos tep kap susgraudzinau, misliu, Adolpulis in mani neataina, tai aš arcau jo nuveisiu. Kuknelėn palikau degc lempelį ir ainu. Kapinynas cagi netoli, mėnesiena… Pastovėjau palei vartėlius, sukalbėjau „Amžinų atilsį“, dar povalio in kryželį nuslinkau. Grįžtu ir, va, per šitų langų, kur stalas, ragiu per pirankaitį – tep kap vyriškas sėdėtų už stalo, nugaru in langų… Pecai, kaklas riktik mano Adolpo. Tai, vaikelia, verkavau, kad paliko, o tuomroz tep išsigandau, kad mani medzu pastatė, negaliu pakrutėc… Ragiu, pas Bronių dar šviesu, aitau, bet iš stroko nei kojų, nei rankų nepakeliu. O ir kų aš jiem pasakysiu, sakys, boba jau iš proto išajo… Persižagnojau, tep kap atcirpau, atsilaidau. Bijau, bet ainu. Pirkion kap palikau, tep radau – tuščia… Ar ca ko širdzis geidza, tų akys užvysta? Ar ca gerai to mūs dziedulio sakyta, su Dzievo rodu dūšios Kūcon namopi pargrįžta?
Papasakojo T. U. 1994 m., Daržininkai
Parengė Nijolė Marcinkevičienė
