Eilės

 

debesys užtemdė dangų

 

debesys užtemdė dangų

ir paskutinį vilties šešėlį

 

danguje tada maišėsi formos

ir pasaulis skendo pilkoje užmarštyje

 

„kur yra tavo dievas?“

klausė manęs laukinis ir nelemtas gaivalas

toje gūdžioje naktyje

 

norėjau sakyti

žiojausi sakyti

bet kažkas sustingo mano lūpose ir užgeso

kaip audroje nuskendusi saulė

 

dangus pradėjo verkti ledu

ir aš jau supratau

galiausiai supratau

 

juk dievą aš mačiau

vienoje iš formų

 

jos buvo ten, kol aš stebėjau pievą

ir galvoje man sukosi tarkovskio filmas

 

ugnis tada surijo lietų

o aš kritau į lubinus ir supratau

jog šįkart skęstu su pasauliu

 

debesys užtemdė dangų

ir paskutinį vilties šešėlį

 

ir kažkas viduje man rėkė

jog dievą aš mačiau vienoje iš formų

 

verkiu, nes šįkart aš paskendau su pasauliu

o dievas su manim kartu ir tūkstantis jo saulių

 

 

 

 

nei vilkas, nei žmogus

 

ar aš

 

vilkas ar

žmogus

 

šešėlis, lietus ar

senstantis kūnas, kuris supus

 

skersgatvy aidintis juokas ar

skaudanti širdis

 

nepakeliama lengvybė ar

surūdijusi pasaulio grandis?

 

ne tai

ir ne tai

 

esu pasaulio šukės,

susidėjusios į visumą

 

esu nei mažiau, nei daugiau

tiltas tarp to

 

ką vadinu žmogumi, jo sielos nuogumu

ir gamtos dievišku, nepaprastu abejingumu

 

tiesa, esu nei vilkas,

nei žmogus

 

mane tesudaro sielos badas

 

ir su nebylia kūno neviltimi besigrumiantis

dieviškasis pradas

 

 

kažkur pusiaukelėje

 

atskridau tau į rankas

išplėštas eilėraštis

 

atsiprašau

 

matyt, būsiu jus su kažkuo supainiojusi

 

atgalinis adresas kažkur pusiaukelėje

tarp žvilgsnyje įstrigusio kartėlio

ir į veidus rėkiančios tylos

 

rankos dreba

nuo lengvybės

 

spaudžia

 

tavo delnuose nutūpę

nebylūs mano žodžiai

 

kiek dar teks išplėšti eilėraščių

jog suprasčiau

 

atgalinis adresas kažkur pusiaukelėje

tarp lūpose įstrigusių žodžių

ir neištylėto skausmo

 

atsiprašau

 

matyt, ieškojau ne jūsų

 

 

leiski

 

leisk man

dar kartelį

priglusti prie žolės

 

aš ten palikau

pavargusį savo kūną

neradau jam vietos niūrioje pasaulio bekraštybėje

 

dalį po dalies bandau surinkti

išsibarsčiusią neklusnią savastį

 

o ji prasprūsta man pro pirštus

ir prisiglaudžia sustingusioje žalumoj

 

kas man tebeliko? gęstančių sapnų šešėlio uždengtas

pavargęs mano kūnas

 

ir savastis, kuri alsuoja

tykiai man į delną

 

leisk, prašau,

dar kartelį

priglusti prie žolės

 

galvoje man tebesisuka

tūkstančiai pasaulių

 

tačiau delne užgeso savastis,

o pavargęs kūnas nebeišsiteko

nebylioje bekraštėje žemėje