Camus ir Sartre’o ginčas: kaip būti laisvam
Jie buvo keista pora. Albert’as Camus, Prancūzijos alžyrietis, skurde gimęs repatriantas, lengvai užbūrė visus Bogarto bruožais. Jeanas-Paulis Sartre’as, kilęs iš privilegijuotų Prancūzijos visuomenės sluoksnių, nebuvo patrauklus vyras. Jie susipažino Paryžiaus okupacijos metu, o suartėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu, kai miestuose pamažėl įsižiebė šviesos, Camus buvo artimiausias Sartre’o draugas. „Tu mums tuo metu labai patikai“, – vėliau rašė Sartre’as.
Jie buvo spindinčios savo laiko ikonos. Laikraščiai sekė kasdieninį abiejų intelektualų judėjimą: „Les Deux Magots“ kavinėje pasislėpė Sartre’as ir Paryžiaus peripatetikas Camus. Tomis dienomis Sartre’o ir Camus kūriniai atgimstančiam miestui skleidė pakylėtą nuotaiką. Europa buvo nusiaubta, tačiau karo pelenai atvėrė erdvę naujo pasaulio vaizdiniui. Skaitytojai tikėjosi, kad Sartre’as ir Camus suformuluos, kaip gali atrodyti tas naujas pasaulis. „Mes turėjome sukurti ideologiją pokario kartai“, – prisiminė filosofė Simone de Beauvoir.
Ši ideologija įgavo egzistencializmo bruožų. Sartre’as, Camus ir jų bendražygiai intelektualai atsiribojo nuo religijos, sukūrė naujas ir jaudinančias pjeses, kvietė skaitytojus gyventi autentiškai ir rašė apie pasaulio absurdą, apie pasaulį be tikslų ir vertybių. „[Yra tik] akmenys, kūnas, žvaigždės ir šitos tiesos, kurias galima paliesti ranka“, – rašė Camus. Ir mes šiame pasaulyje turime gyventi, suteikti jam vidinę jėgą ir vertybę, kad jį suprastume. Tai reiškia, kad žmonės yra laisvi ir todėl prislėgti, nes laisvę lydi bauginanti, neapibrėžta atsakomybė gyventi ir elgtis autentiškai.
Laisvės idėja Camus ir Sartre’ą domino filosofiniu lygmeniu, o kova už teisingumą juos suvienijo politiškai. Jie buvo pasiaukoję įveikti ir išnaikinti neteisingumą. Jų požiūriu, nė viena žmonių grupė nepatyrė tokios neteisybės kaip darbininkai, proletarai. Camus ir Sartre’as manė, kad šiuos žmones supančiojo darbas, atėmęs iš jų žmogiškumą. Kad juos išlaisvintum, reikia sukurti naujas politines sistemas.
1951 metų spalį Camus paskelbė „Maištaujantį žmogų“, kuriame bendrais bruožais apibūdino „maišto filosofiją“. Tai buvo ne filosofinė sistema per se, o politinių ir filosofinių idėjų visuma: kiekvienas žmogus yra laisvas, tačiau pati laisvė yra santykinė, būtina atsižvelgti į apribojimus, saikingumą, „apskaičiuotą riziką“; tai absoliučiai antihumaniška. Camus labiausiai smerkė revoliucinį smurtą. Ekstremaliose situacijose smurtas esąs leistinas (jis pagaliau palaikė Prancūzijos įsitraukimą į karą), tačiau revoliucinio smurto naudojimas siekiant pakeisti istoriją sau palankia kryptimi yra utopiškas ir savivaldus, tai savęs išdavimas.
„Absoliuti laisvė – tai stipriausiojo teisė valdyti, – rašė Camus. – Taigi ji pritaria konfliktams, kurie palankūs neteisybei. O absoliutus teisingumas siekia panaikinti bet kokį prieštaravimą: jis žudo laisvę. Revoliucija, kuri vykdoma laisvės būdu dėl teisingumo, galiausiai juos supriešina.“ „Reikia gyventi ir reikia leisti gyventi, kad sukurtume tai, kas esame“, – rašė „Maištaujančio žmogaus“ autorius.
Sartre’as skaitė „Maištaujantį žmogų“ pasišlykštėdamas. Jis manė, kad galima pasiekti visavertį teisingumą ir laisvę – tik esant komunizmui. Kapitalizme ir skurde darbininkai negali būti laisvi. Jų pasirinkimas buvo varginantis ir nežmoniškas: dirbti žiaurų, atstumiantį darbą arba mirti. O komunizmas, išvijęs engėjus ir atsigręžęs į darbininkus, leidžia kiekvienam gyventi nejaučiant nepriteklių ir turėti pasirinkimą, kaip geriau realizuoti save. Tai juos išlaisvina, suteikia jiems lygias teises.
Problema ta, kad, anot Sartre’o ir daugelio kitų kairiųjų, komunizmo laimėjimui būtinas revoliucinis smurtas, norint sunaikinti esamą tvarką. Tiesa, ne visi kairieji pritarė smurtui. Atotrūkis tarp kraštutinių ir nuosaikiųjų kairiųjų – tarp komunistų ir socialistų – nebuvo jokia naujiena. Tačiau ketvirtąjį dešimtmetį ir penktojo pradžioje kairieji kurį laiką buvo susivieniję prieš fašizmą. Žlugus fašizmui, prasidėjo ginčai tarp kairiųjų, kurie toleravo smurtą, ir nuosaikiųjų, kurie tai griežtai smerkė. Ši priešprieša vis aštrėjo, nes dešiniosios jėgos beveik išnyko ir ėmė dominuoti Sovietų Sąjunga. Visa tai Europoje sustiprino kietojo kurso šalininkus, tačiau, kai į dienos šviesą iškilo GULAG’o siaubai, teroras ir parodomieji teismai, komunistams teko atsakyti į nemalonius klausimus. Pokario metais kairiesiems klausimas buvo paprastas: kurioje pusėje esi?
Camus „Maištaujančio žmogaus“ publikavimas buvo parama nuosaikiajam socializmui, kuris nevykdytų revoliucinio smurto. Jį baugino pasakojimai, sklindantys iš SSRS: tai ne ta valstybė, kurioje laisvai gyventų susikibę rankomis komunistai, o valstybė, kurioje nebuvo jokios laisvės. Sartre’as tęsė kovą už komunizmą ir dėl šio tikslo buvo pasirengęs pateisinti smurtą.
Dviejų draugų ginčas tapo medijų sensacija. Žurnalas „Les Temps Modernes“, kurio redaktorius buvo Sartre’as, paskelbė kritišką recenziją apie „Maištaujantį žmogų“. Žurnalas pardavė net tris tiražus. „Le Monde“ ir „L’Observateur“ kivirčą aptarinėjo iki dusulio. Sunku įsivaizduoti, kad šiandieną kažkoks intelektinis ginčas galėtų taip pritraukti visuomenės dėmesį, tačiau šioje nesantaikoje daugelis skaitytojų išvydo savo meto politinės krizės atspindžius. Tai buvo būdas išvysti politiką, žaidžiančią idėjų pasaulyje, tai buvo idėjų vertės matas. Jeigu esate visiškai atsidavę kuriai nors idėjai, ar dėl jos esate priversti smurtauti? Kokia yra teisingumo kaina? Kokia – laisvės?
Sartre’o pozicija buvo grįsta prieštaravimais, ir jis su jais kovojo visą gyvenimą. Egzistencialistas Sartre’as, kuris teigė, kad žmonės yra pasmerkti laisvei, buvo ir marksistas Sartre’as, kuris mąstė, kad istorijoje nėra daug vietos tikrajai laisvei egzistencine prasme. Nors jis ir neįstojo į Prancūzijos komunistų partiją, bet gynė komunizmą visoje Europoje iki 1956 metų, kai sovietų tankai Budapešte jį pagaliau įtikino, kad SSRS nerodo kelio ateitin. (Jį sukrėtė Sovietų Sąjungos elgesys Vengrijoje, nes, kaip jis sakė, ji elgėsi kaip amerikiečiai.) Sartre’as tebebuvo galingas kairiųjų balsas. Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is tapo jo mėgstamiausiu plakamu berniuku. (Po vieno ypač tulžingo išpuolio de Gaulle’io buvo paprašyta Sartre’ą areštuoti. „Voltaire’o nesodino į kalėjimą“, – atsakė jis.) Sartre’as ir toliau buvo neprognozuojamas – iki mirties 1980 metais tęsėsi jo keista avantiūra su kraštutiniu maoizmu. Nors Sartre’as ir nutolo nuo SSRS, jis niekada neatmetė idėjos, kad revoliucinis smurtas galėtų būti pritaikomas.
Komunistinė prievarta vertė Camus eiti kitu keliu. „Pagaliau aš pasirinkau laisvę“, – tvirtino „Maištaujančio žmogaus“ autorius. Žvelgiant iš kitos Šaltojo karo pusės, sunku neprisišlieti prie Camus ir nesistebėti Sartre’o įkarščiu, likus ištikimu komunistu.
Camus blaivios politinės realybės, moralinio nuolankumo, apribojimų ir klystančio žmogiškumo priėmimas šiandien palankiai vertinama žinia. Pagarbiausios ir vertingiausios idėjos turi būti subalansuotos viena su kita. Absoliutizmas ir neįgyvendinamas idealizmas yra pavojingas kelias ateitin – priežastis, dėl kurios Europa gulėjo griuvėsiuose, kai Camus ir Sartre’as bandė įsivaizduoti teisingesnį ir laisvesnį pasaulį.
aeon.co
Vertė Arvydas Valionis
