Asmeninės utopijos žemėlapis

Būna, šypteliu ar sukrizenu ne vietoj. Pasisakau per garsiai ar ne ta tema. Būdavo, per orkestro repeticiją ne laiku sugroju kokią natą. Per stojamuosius į konservatoriją po kelių pirmų taktų sutrikau, nutilau ir nebesugrojau nė vienos. (Įstojau: verkiant trūko violončelininkių.) Vėliau grodavau, kai to iš manęs mažiausiai tikėdavosi, – stačiomis vidury gatvės, degant raudonai šviesai. „Ne laiku“ ir „ne vietoj“ čia virsdavo apgalvota strategija, apgulties planu. Cirko artistė žino, kaip išgyventi iš nuostabos. Bet ne tik ji. Stebėti ir stebinti – netikėtais siužeto vingiais, kalbos vingrybėmis, personažų keistenybėmis – stengiasi ir kiekviena(s) rašytoja(s). Filosofės ir kiti įvairaus plauko mąstytojai įsigudrina nustebinti patys save, kokią naują, įmantrią sąvoką išgalvodami. Turbūt nuostaba – visų ką nors kam nors kurpiančių duona ir slaptas ingredientas.

Pirmą kartą Thomo More’o veikale (ir dar pavadinime) pasirodęs neologizmas „utopija“ turėjo nustebinti ne vieną. Sudarytas iš graikiško priešdėlio u („ne“) ir daiktavardžio topos („vieta“), šis mįslingas, išvietintas žodis savo skambesiu andainykščiams skaitytojams turbūt priminė dar du – udetopia („vieta be laiko“) ir eutopia („palaimos vieta“)¹. Daugiaprasmiškumo žaismė, labai laiku ir vietoj sužadinanti kuo įvairiausius lūkesčius, turėjo veikti ir kaip persergėjimas – neužsimiršti, neaptingti, nepasitenkinti vienatiškumu. Skaityti tarp eilučių. XX a. istorija leido įsitikinti teksto prasmės su(pa)prastinimo pavojais, ideologinės „Utopijos“ programos neveiksnumu. Vis dėlto alegorinis „Utopijos“ perskaitymas – taip pat tik dalelė tiesos, lašas vandenyne. Perkeltinės reikšmės gaubia ne tik žodžius, bet ir daiktus, vietas, gestus. Skaityti tarp eilučių gali reikšti įsižiūrėjimą į tarpą, paraštę, knygos priešlapį, viršelius. Gali reikšti įsiklausymą į balso toną, kūno it hieroglifo šifravimą, veido kartografavimo subtilumus. Skaityti galima ne tik po vieną, bet ir dviese ar su platesniu, bendraminčių ratu. Skaityti įmanu įstrižai ir išilgai, nuo pabaigos iki pradžios, iš apačios į viršų. Negana to, skaityti dar reiškia ir skaičiuoti – raidė po raidės verti abėcėlę, žodis po žodžio nerti žodynus. Bet svarbiausia, norėčiau tikėti, – skaityti galima primiršti, galima sustoti. Užsimerkiu ir liečiu lapus – knygų ir medžių, glostau gyslas, ant draugo plaštakos it ant klevo lapo išsišovusias. Šiandien nebeskaitysime. O erdvė prasmėmis tik dar labiau tvinksta. Nujaučiu jas, kūnu jaučiu, tik įvardyti negaliu. Įvardyti reikštų nužudyti, įrėminti, priremti prie sienos. Drugelius pilve į vabzdį, po skaidriu stiklu prismeigtą, išmainyti. Žodžio „utopija“ sužadinta žaismė nėra įprastai moksliškai ištiriamas preparatas. Nėra gintina tezė, net ne idėja. Veikiau – išvirkščia pusė, leidžianti suprasti, kaip padarytas raštas, atskleidžianti menamo nuoseklumo trūkius, klaidas, mokanti amato. Nevienalytis – iš pratarmės, pirmos ir antros knygų, Utopijos salos žemėlapio, utopiečių alfabeto bei utopiečių kalba parašyto ketureilio (o skirtinguose leidimuose dar ir paties More’o ar kitų autorių rašytų laiškų, dedikacijų, įvadų, komentarų) susidedantis – More’o veikalas yra teksto ir parateksto reikšmių derybos, kartais ginčas, kartais sutartinė, tai šaižus, tai darnus intervalas. Jeigu tikra dialektika iš tiesų yra pokalbio retorikos menas², tuomet niekas neįkūnija jos raiškiau nei muzikos intervalai ar dvitoniai gėlių žiedai. Nenorintys ir nenorinčios tuščiai gražbyliauti teturi ausis ir akis atverti. Pasak „Utopiją“ analizuojančio Miguelio Abensouro, More’as pakylėja retoriką iki savitos, praktinės, istorijoje įsišaknijusios filosofijos. „Utopijos“ „sala“ – tai salelė įkyrių, represyvių, viena už kitą garsiau rėkiančių nuomonių vandenyne. Tikrasis „Utopijos“ grožis ir gėris tas, kad, niekaip su visažinės nuomonės turėjimu nesusijusi, niekur su tironiška doxa karalija nesiribojanti, ji paradoksaliai, tarsi iš vidaus, tampa doxa formavimo ir performavimo priemone. More’as sukuria ne tik naują žodį, jis išranda naują retorinę figūrą, naujovišką įtikinėjimo būdą, skirtą ne tiek įpiršti iš anksto nudailintą tiesą, kiek pažadinti patį norą tiesos ir naujų kelių ieškoti³.

Su ateities galimybėmis ar, veikiau, su pačiu ateities galimumu susijusi viltis šiandien ir vėl kaip niekad reikalinga. Vilties principą, taip kaip jį suvokė Ernstas Blochas (t. y. kaip naujos, skirtingos, į ateitį nukreiptos pradžios galimybę), įkūnijantys tekstai gali tapti kryptį nurodančiais kelio ženklais, tam tikrą judėjimą aktyvinančiais katalizatoriais. Abensouras parodo, kad skaitytojo(s) vaidmuo tokiu atveju nėra modelio ar ideologinės programos dedukcija, bet tekstą motyvuojančio principo atskleidimas ir ryžtas niekuomet nesiliauti ištikimiausiai tuo principu besivadovaujančios praktikos ieškojus. Siužeto plotmėje užfiksuotas pasakojimas – tik viena, nebūtinai tobula variacija⁴. Užkirsdamas kelią įprastam, skubotam reakcingumui, ieškojimo režimas pasižymi revoliucingumu. Ne veltui po kelių šimtų metų nuo „Utopijos“ pasirodymo Walteris Benjaminas narstys Charles’io Baudelaire’o sonetų eilutes, ritmo ir intonacijos dermėse ieškodamas minią pažadinsiančio, perversmingo užtaiso. Vis dėlto virsmas turi savo kainą. Kaip rašė Hannah Arendt, net didžiausias revoliucionierius pataps konservatoriumi kitą dieną po revoliucijos. Ar tikroji revoliucija tuomet nėra susilaikymas, apsiribojimas, balansavimas ant ribos? Nykstant žemiškiesiems ištekliams, toks teiginys (neiginys?) įgyja vis labiau tiesioginę prasmę. Riba neskrodžia centro, nebūtinai veria per vidurį. Riba žymi alternatyvos galimybę, kitą laiką ir kito(s) erdvę. Vis aršiau globalėjančiame pasaulyje, kur rinkos dėsniai taikosi pakeisti ir katastrofiškai perkeisti gamtos dėsnius, apie ribas primenančios salos tampa gyvybiškai svarbios. Tiesa, privalu pabrėžti, kad riba kaip alternatyvos žymė negali būti tapatinama su kokios nors klasės, politinės partijos, religinės institucijos ar valstybės ribomis. Riba kaip alternatyvos žymė nepriklauso jokiai hegemonijai: yra jos priešingybė. Tokia riba prasminga tik tol, kol ją įmanu savarankiškai tyrinėti ir savanoriškai kirsti (arba ne). Būtent ribos laidumas padeda suprasti, kuo į kito(s) gerovę orientuotas apsiribojimas skiriasi nuo panieka kitam ar kitai besiremiančio hegemoniškos struktūros atsiribojimo. Nemanau, kad tam tikrą, bendrą tapatybę deklaruojančios bendruomenės būtinai pasižymi kitokio(s) niekinimu, tik spėju, kad panieka yra neišvengiama (nors ir ne visuomet įsisąmoninta) pirmavimo, vyravimo, viešpatavimo dinamikos dalis. Negana to, hegemoniška, niekinanti struktūra galiausiai atsigręžia ir prieš savo pačios nares bei narius. Gal kalaviju ir skeptru apsiginklavęs Leviatanas ir atrodo didingai, bet jo šarvus formuojanti, jo kūną it dėlės aplipusi minia negali nekelti gailesčio ir pasibjaurėjimo. Riba kaip aklina siena neturi prasmės: tokios sienos byloja apie neįvykusį pokalbį, apie beprasmybę. Tik visiškai realybės jausmą ir viltį praradęs žmogus gali manyti, kad jo(s) išsigelbėjimas – kalėjimas.

Skaitymas gali išlaisvinti, bet gali ir įkalinti. Skaitymas gali tapti smalsumo nebežadinančia prievole ar džiaugsmo nebeteikiančiu, inertišku vartojimu, kai stengiamasi ne tiek sužinoti, suprasti, patyrinėti, kiek neatsilikti, užsidėti pliusiuką, pagerinti asmeninį metų skaitinių rekordą. Nuolat lėkdama, šuoliuodama puslapiais esu ne kartą tame lėkime įstrigusi. Tarsi ties viena, begaline eilute užsikirtusi, mėgavimąsi pakeitusi žaibiško informacijos apdorojimo pratybomis. Tiesa, įstrigti galima ir primygtinai stebintis – vienoje knygoje it vienutėje užsirakinti, sakinį po sakinio, teiginį po teiginio visa nustelbiančiomis dogmomis paversti. Skaityti, kartoti, mokytis atmintinai. Ir skelbti, skelbti vienintelį, nuostabiausią Žodį. Raštas iš tiesų gali būti neišsemiamas, bet tai dar nereiškia, kad turime jame it bedugniame šulinyje prigerti. Ne veltui Narcizo mitas byloja apie besaikio grožėjimosi pavojus. Juk knyga, be visa ko, yra veidrodis. Knygos padeda save pažinti. Skaitymas gali įkalinti, bet gali ir išlaisvinti. Suteikti įrankius, instrumentus, trūkstamus žodžius. Suteikti namus. Įvietinančio ritualo kūrimas galbūt neatrodo itin svarbus atostogų pajūryje ar patogios kelionės po egzotiškas šalis metu, bet turbūt gali tapti likimą nulemiantis miestų ir valstybių pasieniuose, pabėgėlių centruose, stovyklose. Nesiryžtu kalbėti apie ribą, kurios nepažįstu, apie ribiškumą, kuris man yra anapus. Apie skaitymą – maisto likučių ir laukimo valandų skaičiavimą.

Vieninteliai namai paribyje, kuriuos pažinau ir kurie niekuomet nepasirodė per daug nepatogūs, dargi atvirkščiai – kuriuos prisimenu kaip vienus jaukiausių ir džiaugsmingiausių, buvo Londono skvotai. Camden Road 8 – pirmasis, nepakartojamasis. Net žiurkės pusrūsyje, stambūs, plaukuotakojai vorai židinyje ir po pusmečio sprogęs kanalizacijos vamzdis netemdo širdžiai mielų prisiminimų. Skvotas nėra tik lokacija, kuri visuomet iš dalies atsitiktinė, kaip ir prekybos centro konteineryje vakarienei sumedžiotas grobis. Skvotas, visų pirma, yra žmonės, komanda, brigada. Kamdeno name gyvenome dvylika – lietuvė, lietuvis, vengras, estas, iranietė, dvi žydės, trys žydai, ispanas ir anglė. Mūsų mažytė jungtinių tautų būstinė. Kaip aš jų visų ilgiuosi! Kaip noriu apkabinti. Vėl išsibarstę po pasaulį – kas Lietuvoje, kas Madride, kas Tel Avive, kas Amazonės džiunglėse – šiandien sukamės skirtingose orbitose, bet Camden Road 8 tebėra mūsų bendros visatos centras, draugystės atskaitos taško koordinatė, mūsų nebegyvenama sala. Iš pradžių buvusi atsitiktinė, su laiku lokacija įgyja aurą. Ši apgaubia namus pamažu – kartu su grafičiais padengia sienas, kartu su pelėsiu aptraukia lubas. Tuščia architektūrinė erdvė – anomalija miesto kūne – atvirsta tuo, kuo ir buvo sukurta būti, – kasdienybės praktikų ritmais pulsuojančiu santykiu, pokalbiu, šokiu. Skvoto kasdienybė ypatinga tuo, kad kuriasi įprastoje miesto kasdienybėje, bet niekuomet iki galo su ja nesutampa. Skvoterių bendruomenė siekia užpildyti spragas ir atverti naujas duris, kiek išgali perskirstyti maisto ir gamybos išteklius, nekilnojamąjį turtą arba, pavyzdžiui, išsaugoti kirtimams ir naujų prekybos centrų, oro uostų ar dar ko nors statyboms pasmerktus miškų plotus. Skvoteriai ir skvoterės nelaukia komandos iš viršaus, palaiminimo, neprašo leidimo. Dirba be atlygio ir išgyvena be pajamų. Dalis visuomenės jas ir juos laiko parazitais, dalis – nelaimėliais, dalis – juokdariais. Bet yra ir tokių, kurie ateina į skvotą ieškoti pagalbos. Svarbiausia, kad skvotas nėra vakuumas: kiekvienas naujai atidarytas namas, kiekviena naujai įkurta stovykla atveria naujų santykių ir naujų sprendimų galimybes. Konfliktai, derybos, draugystės, mainai – skvotinimo kasdienybėje gal tik abejingumui vietos trūksta. Skvotas, viena vertus, iškrenta iš konteksto, kita vertus, yra neatsiejama sistemos dalis. Skvotas egzistuoja, kad primintų sistemai apie jos ribas, kad užginčytų vyraujančių normų universalumą. Alternatyvus gyvenimo būdas, socialinė laikysena, ideologinė pozicija – skvotinimas yra paryškinta teksto eilutė, klausimas ar pastaba paraštėje. Kad neskambėtų per daug idealizuotai, skvotinimas – taip pat ir veltėdystė, vakarėliai, narkotikai, neatsakingas seksas. Depresija, psichikos ligos, kartais smurtas. Žodžiu, visi tie pašėlę, pavojingi, liūdni ir tragiški dalykai, kurių ir blizgiuose klubuose, legaliuose namuose bei oficialiose institucijose netrūksta. Iš inercijos būčiau linkusi burbtelti, kad skvotas yra laisvė. Bet iš tikrųjų skvotas turbūt yra viena paskutinių modernaus, vakarietiško metropolio vietų, neapsimetančių, kad yra laisva, kuo puikiausiai suprantančių kone absoliučią savo priklausomybę. Ir tai yra skvoto jėga: perfrazuojant konservatyvių pažiūrų amerikiečių istoriką Danielį J. Boorstiną (tai, beje, puikus pavyzdys, kad skvoterė turi apsieiti su tuo, ką – dažnai atsitiktinai – randa), didžiausia kliūtis laisvei – ne nelaisvė, o laisvės iliuzija. Gyvenanti(s) sistemoje ir kartu pamažu ją ėdanti(s) skvoteris (-ė) yra ne tik parazitas, bet ir paradoksas – dermė be pritapimo, individualumas be privatumo. Kartą patapęs skvoteriu ar skvotere, lieki juo (-a) visą gyvenimą. Daugiau niekada ramiai nebepraeisi pro tuščią namą, dėvėtų rūbų konteinerį, vos nurūkytą cigaretę ant grindinio, policininką. Skvotinimas – tai žaidimas, azartas, aistra. Vis dėlto reta(s) kuri(s) daugiau nei kelerius metus skvoterių gretose ištarnauja. Stabilumo stoka, nuolatinių kraustymųsi nuovargis daugumą galiausiai sugrąžina „normalybėn“: į mokslus, darbą, nuomojamą butą. Galų gale skvoteris ar skvoterė – tai skilusi asmenybė, tarp vakar ir šiandien sutrūkusi vaza.

Iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip nuosekli programa ir aiškus veiksmų planas, praktikoje skvotinimas susiduria su begale prieštaravimų. Jie išryškėja pamažu tarsi senų tapetų sluoksnis, išlenda dienos švieson kartu su rakandais iš sandėliuko. Retai kada užimami namai būna tuštut tuštutėliai. Nors juose nėra gyventojų, kartais juose telpa ištisi gyvenimai. Paveikslais, fotografijomis, kelionių suvenyrais nukabinėtos sienos pasakoja istorijas, kurias naujakurės ir naujakuriai ne visuomet turi noro ar nebūtinai yra pasirengę išgirsti. Kitąkart klauso, bando atliepti, bet kas pasakys, ar iš tikrųjų supranta? Amžiną atilsį fizikos profesoriaus namas taip ir paliko neįminta mįsle, neįskaitoma rašysena, neiššifruotu dienoraščio puslapiu. Biblioteka per keturis aukštus: tiksliųjų mokslų studijos, fizikos veikalų rankraščiai, tik dvi grožinės knygos – „Alisa Stebuklų šalyje“ ir „Hobitas“. Meilės laiškai, namudinės kilmės pornografinės nuotraukos, Afrikos safario atminimai. Buvo Antrojo pasaulinio karo lakūnas, namuose laikęs ginklą, granatą ir trilitrinį su cianidu (bent taip skelbė prilipintas raštelis, o nuodugniau patyrinėti nedrįsome). Savo gatvėje – vienintelis anglas airių apsupty, uždaras, nelabai mėgtas ir, atrodo, nesukęs dėl to galvos. Greta gyvenanti moteriškė prisistatė pirmoji, geidaudama, kad pagaliau nugenėtume tą nelemtą užpakaliniame kieme augančią seną obelį, ne vienus metus temdančią jai šviesą. Pamažu rodėsi, pažindinosi ir kiti, ne tiek jaudindamiesi dėl įsibrovėlių, kiek smalsaudami, domėdamiesi senuoju savo kaimynu, patys taikydamiesi turbūt pirmą kartą svečiuose apsilankyti. Paaiškėjo, kad profesorius į tą namą įsikraustė dar jaunuolis, vos dvidešimties, ir vienas pragyveno bene septyniasdešimt metų. Tokio namo neužskvotinsi, nerenovuosi, naujai neapgyvensi. Toks namas – it ištikimas šuo prie šeimininko kapo – paliks pats sau vienas su visam stovėti. Net ir tuomet, kai tolimų giminaičių užsakytas buldozeris jau bus suknežinęs sienas. Stovės toliau, – kad ir netyčia užklydusių skvoterių atmintyje.

Namo erdvė – tik mažesniu mastu ir asmeniškesniu lygmeniu – aktualizuoja su miesto erdvių kaita apskritai susijusius klausimus. Ką nugriauti, o ką įamžinti? Ką pasilikti, o ką išmesti? Apleisto namo užskvotinimas dažnu atveju prailgina pastato – tokio, koks jis tuo metu yra, – buvimą, atitolina griovimo ar renovacijos darbus, tam tikrais atvejais pristabdo rajono gentrifikacijos procesą. Tačiau skvoteriai ir skvoterės ne tik konservuoja. Iš esmės nepakeisdami paties pastato, jie ir jos palieka jame savo pėdsaką, įsisavina jo erdvę, pritaiko sau. Jei architektūrinė erdvė būtų prirašytas lapas, sakyčiau, kad jie ir jos rašo ant viršaus, apibrėžia, brauko. Interpretuoja, neįskaito, prikuria, nutyli. Skvoteriai ir skvoterės knebinėja liekanas – ardo, ado, lopo, drasko, klijuoja. Nestato iškilių rūmų ir bažnyčių. Bažnyčiai kaip absoliučiai – Absoliuto valią (s)teigiančiai – erdvei reikia tuščios erdvės, plyno lauko. Jei tokios erdvės nėra – o kažin ar tokių erdvių išvis būna, ar kada nors galėjo būti, – ją reikia, geriausiu atveju, sufantazuoti, blogiausiu – sumeluoti. Skvoteriai ir skvoterės neturi nei tokios prabangos, nei galios. Griuvėsiai yra jų stichija ir skvoto genezė. Tarytum feministės, filosofės Donnos J. Haraway aprašyti komposto vaikai, jie ir jos mokosi paveldėti žemę, laiką, vietas su visais – patogiais ir nepatogiais, raminančiais ir trikdančiais, žadančiais ir grasinančiais – sluoksniais. Ne veltui Haraway užsimena, kad komposto vaikų – pagal mokslinės fantastikos taisykles plėtojama, apie bandymą išgyventi ant antropoceno ir kapitaloceno griuvėsių pasakojanti – istorija yra ne tik bandymas ir kvietimas įsivaizduoti ateitį, bet ir labai realių – nors kai kuriems ir kai kurioms gal sunkiai įtikėtinų – dabarčių siūlymas⁵. Manyčiau, kad skvoterių bendruomenė privilegijuotame Vakarų pasaulyje yra viena iš nedaugelio, kuri jau šiandien yra pradėjusi į vietinės realybės rėmus tarsi netelpančią, bet labai realią išlikimo odisėją (ne tokiose privilegijuotose planetos vietose ši kova, žinoma, jau kuris laikas prasidėjusi, – ką liudija ir nesibaigiančios migrantų krizės). Skvotinimo praktiką engiantys ir vis stiprėjantys teisiniai suvaržymai tik dar labiau išryškina jos didėjančią reikšmę ir vertę. Tarsi iš inercijos, mechaniškai besidauginanti kapitalistinė sistema nepakenčia vietą užimančių griuvėsių, nori kuo greičiau juos paslėpti, užkasti, uždažyti, išblizginti, nupudruoti. Juk kitaip tektų paaukoti džiugaus progreso iliuziją ir pripažinti, kad plėstis – bent jau Žemėje – nebėra kur, kad atėjo laikas atsitraukti, pritilti, suklusti. Laukinės gamtos, kadaise išmokiusios žmogų, kad norint išgyventi reikia sustingti, sulaikyti kvėpavimą, susilieti su aplinka, tarsi išnykti, šiandien beveik nebėra. Beveik viskas aptverta, pritaikyta, neva prijaukinta. Tokia gamta yra beveik išimtinai rezervuota užsimiršti išgalinčiųjų poilsiui, ji yra neįgali priminti svarbiąją pamoką, o poilsiautojai ir poilsiautojos šiaip ar taip nėra nusiteikę mokytis. Pabėgti gyventi į nykstantį – jei dar su visai neišnykusį – kaimą ar nostalgiškomis fotosesijomis fetišizuoti griuvėsius taip pat nebepakaks. Nuėjome per toli, kad laiku grįžtume. Realybė iš tiesų darosi per liūdna, kad būtų graži. Galvoti turime apie miestą ir mieste. Turime „likti su bėda“, Haraway žodžiais tariant. Griuvėsiai turi būti ne dailus mūsų apmąstymų fonas, o tiesos matas – materija ir reikšmė dermėje. Laukinę gamtą pakeitė laukinis kapitalizmas ir tai jį šiandien turime pažaboti.

Norisi tikėti, jog neturime būti vienodi, kad kartu dirbtume. Be to, mūsų laukiantis darbas – ne prie konvejerio. Manytina, kad su laiku vis daugiau pasikartojančių, mechaniškų (o gal ne tik) judesių perims robotai, įvairi mašinerija. Vargu ar dėl to jausimės išlaisvintaisiais, veikiau dauguma tiesiog būsime naujai iškeptais bedarbiais. Mūsų užduotis bus sugalvoti, kaip prasmingiausiai panaudoti tą neva laisvą, o iš tikrųjų slegiantį ir nenumaldomai tirpstantį laiką. Kaip dirbti be darbo vietų ir neprisirišti prie algos. Kaip išsimaitinti. Akivaizdu, kad visi ir visos netaps skvoteriais. Bet taip pat akivaizdu, kad visi ir visos turi pabandyti ar bent norėti pabandyti tapti kažkuo kitu, nei yra šiandieną. Galbūt pradžiai užtektų, kad bent įsivaizduotume, kad leistume sau suabejoti dabartinės situacijos neatšaukiamumu. Įtariu, kad šiai abejonei reikia ne tiek ryžto, kiek ištvermės, ne tiek valios, kiek pakantumo. Paradoksalu, bet būtent dėl laiko stokos negalime sau leisti skubotų sprendimų. Turime kaip niekad apsišarvuoti kantrybe – su kit(oki)ais ir kito(kio)mis bei su savimi, t. y. su visais ir visomis, kuriuos nešiojamės savyje.

Vargu ar nuosekliai atitinku bent vieną ideologinę programą. Per daug dažnai pasijaučiu ne vietoj ir ne iki galo suprasta. Įsivaizduoju, kad esu vėjo išpustyti lapai, teiginiai be išvadų, įvadas, nesuformuluojantis problemos. Myliu anarchiją, prijaučiu krikščionybei, praktikuoju budizmą, užtikrintai ir vienareikšmiškai pasisakau už moters teisę į abortą, manau, kad žmogumi vadintina gyvybė prasideda dar prieš gimimą, užtariu demokratiją, nebalsuoju rinkimuose, neva drąsiai kalbu apie LGBTQ+ teises, vis nepasisakau šeimynykščiams, kad esu biseksuali (geriau vėliau negu niekada, tiesa, mama?), nemanau, kad žodis „patriotas“ lygu „fašistas“, turbūt nesu patriotė: vis traukia ten, kur tarsi nepriklausau, o Lietuvos laukai ir miškai man lygiai tiek pat gražūs kiek Latvijos, noriu, kad Lietuva būtų suvereni, nekenčiu valstybių sienų, pateisinu riaušes, kai mano ir riaušininkų pažiūros daugmaž sutampa, nemanau, kad smurtas yra išeitis. Apie tokius ir tokias kaip aš linkstama sakyti, kad nori visoms ir visiems įtikti. Tokie ir tokios kaip aš galiausiai niekam neįtinka. Su kuo bekalbėčiau, mano nuomonė visada šiek tiek skiriasi, bet dažniausiai nors trumpam randu bendrą kalbą. Gali būti, kad iš tikrųjų tiesiog neturiu nuomonės. Vis dėlto savo naudai turiu pasakyti, kad su laiku vis labiau įsitikinu, jog pavyzdingas koherentiškumas tėra įnoringas mąstymas, netikslus faktų interpretavimas ir pritempinėjimas. Neabejoju, kad racionalumas yra būtina siekiamybė, tačiau esu taip pat tvirtai įsitikinusi, kad realybė negali būti į jį redukuota. Žinoma, link utopijos kreipianti dialektika taip pat neturėtų būti supaprastinta iki neapsisprendžiančios, dvejojančios sąmonės. Ir vis dėlto abejonė gali tapti paskata ieškoti. Juk į priekį ne tik tiesūs keliai veda. O aplinkkeliu dažnai dar ir greičiau nuvažiuojama.

Skvotindama ieškodavau namų, maisto, rūbų, buičiai reikalingų daiktų. Dabar ieškau tekstų, kurie įkvėptų, pažadintų, suteiktų vilties. Kartais užtenka netikėto sąskambio, išraiškingo kontrasto, bent vienos įtaigios minties ir vėl patikiu, kad įmanoma – šis tas vis dar įmanoma. Asmeninės utopijos žemėlapis, kurį ketinau nubraižyti, turėjo būti savotiškas mane įkvepiančių, stebinančių motyvų fanfiction ir popuri. Lyg rimtas, lyg atsipalaidavęs žvilgsnis, lyg referuojantis, lyg savavališkas turinys. Lyg laiku, lyg ne vietoj. Galų gale bet koks žemėlapis – išrauta iš konteksto abstrakcija ir tendencinga perspektyva – visuomet neatpažįstamai perkeičia erdvę, kurią neva tiksliai reprezentuoja. Turbūt žemėlapiai yra tarsi sapnai: iškreipiantys tam, kad nuosekliai analizuojami paaiškintų, sudėliotų į vietas. Kitaip tariant – kad, kam nors pa(si)tikėjus, kuo nors taptų. Utopijos asmeniškumas nereiškia atitrūkimo nuo realybės ir kitų žmonių. Asmeniškumo ir bendrumo santykis čia veikiau toks kaip pase, viena vertus, nurodančiame individualią tapatybę, kita vertus, priklausymą tam tikrai bendruomenei. Nesu nei pasų, nei išskirtinai pilietinės ar juo labiau tautinės bendruomenės gerbėja (manau, kad šiandien reikalingas itin įtraukus – ir vis dėlto kuo mažiau primestas – bendruomeninis identitetas, naujos, kuo labiau mišrios bendruomeninės formos). Tik galvoju, kad galbūt tai, ką, nerasdama geresnio žodžio, vadinu savastimi, ne visiems ir ne visoms svetima.

Ketinimai ketinimais, o išėjo kaip išėjo – gal nelabai tikslu, bet, tikiuosi, kam nors pavyks mane surasti. Gelbėti nereikia. Tik noriu draugijos. Noriu kartu ieškoti.