Angelėlis

 

I

 

Kartais Saškai norėdavosi liautis daryti tai, kas vadinama gyvenimu: nesiprausti rytais šaltu vandeniu, kuriame plūduriuoja plonytės ledo plutelės, neiti į gimnaziją, neklausyti ten, kaip visi jį koneveikia, ir nejausti skausmo strėnose ir visame kūne, kai motina jį visam vakarui parklupdo ant kelių. Bet kadangi jam buvo trylika metų ir jis nežinojo visų būdų, kuriais žmonės nustoja gyventi, kai to užsinori, jis toliau ėjo į gimnaziją ir klūpodavo, ir jam atrodė, kad gyvenimas niekada nesibaigs. Praeis metai ir dar vieni, ir dar vieni, o jis eis į gimnaziją ir klūpės namie ant kelių. O kadangi Saška turėjo maištingą ir drąsią sielą, tai jis negalėjo ramiai žiūrėti į blogį ir keršijo gyvenimui. Šiuo tikslu jis mušė draugus, šiurkštavo prieš vyresnybę, plėšė vadovėlius ir ištisą dieną melavo tai mokytojams, tai motinai, nemelavo tik vienam tėvui. Kai per muštynes jam sukuldavo nosį, jis tyčia ją dar labiau prasirakdavo ir klykdavo be ašarų, tačiau taip garsiai, kad visi pasijusdavo nesmagiai, raukydavosi ir užsikimšdavo ausis. Paklykęs kiek reikia, jis iškart nutildavo, parodydavo liežuvį ir sąsiuvinio juodraštyje piešdavo karikatūras: rėkiančio savęs, prižiūrėtojo, užsikimšusio ausis, ir iš baimės drebančio nugalėtojo. Visas sąsiuvinis buvo pripaišytas karikatūrų, o užvis dažniau kartojosi šitokia: stora žemaūgė moteris kočėlu daužo laibą kaip degtukas berniuką. Apačioje didelėmis nelygiomis raidėmis juoduodavo užrašas: „Prašyk atleidimo, šunkara“ – ir atsakymas: „Nors užmušk, neprašysiu.“ Prieš Kalėdas Sašką išmetė iš gimnazijos, ir kai motina pasiuto jį lupti, įkando jai į pirštą. Tai suteikė jam laisvę, tad jis metė rytais prausęsis, ištisą dieną tresiodavo su berniūkščiais ir mušdavo juos, ir bijojo vien tik bado, nes motina visai nustojo jį maitinusi, ir tik tėvas atidėdavo jam duonos ir bulvių. Tokiomis sąlygomis gyvuoti Saškai atrodė įmanoma.

Penktadienį, Kalėdų išvakarėse, Saška žaidė su vaikais, kol šie išsiskirstė po namus ir žiaudriu rūdžių girgždesiu užsivėrė varteliai už paskutiniojo iš jų. Jau temo, ir iš lauko, į kurį vienu galu rėmėsi atkampi gatvelė, artyn slinko pilka sniego migla; žemutėliame juodame trobesy kitapus gatvės, prie išvažiuojamųjų vartų, įsižiebė rausvas, nemirksintis žiburėlis. Šaltis sustiprėjo, ir kai Saška žengė per šviesos ratą, atsiradusį po užžiebtu žibintu, jis matė lėtai ore plevenančias mažytes sausas snaiges. Teko eiti namo.

– Kur naktinėji, šunkara? – suriko ant jo motina, užsimojo kumščiu, bet netvojo.

Atraitotos rankovės buvo apnuoginusios jos baltas, drūtas rankas, o ant plokščio veido be antakių pūpsojo prakaito lašai. Smukdamas pro ją, Saška užuodė pažįstamą degtinės kvapą. Motina storu smiliumi trumpu ir purvinu nagu kasėsi galvą ir kadangi nebuvo laiko plūstis, tik nusispjovė ir riktelėjo:

– Statistikai, vienu žodžiu!

Saška paniekinamai šniurkštelėjo nosim ir nulindo už pertvaros, kur girdėjosi sunkus tėvo, Ivano Savičiaus, alsavimas. Tėvui visada būdavo šalta, ir jis stengėsi susišildyti, sėdėdamas ant įkaitusio mūrelio, paspaudęs po savimi plaštakas.

– Saška! O Svečnikovai tave į eglutę kvietė. Tarnaitė buvo atėjusi, – sušnabždėjo jis.

– Meluoji? – nepatikliai klustelėjo Saška.

– Dievaži. Ta ragana tyčia nieko nesako, nors jau ir puspaltį suruošė.

– Meluoji? – vis labiau stebo Saška.

Turtuoliai Svečnikovai, įtaisę jį į gimnaziją, po pašalinimo nesiteikė pas juos pasirodyti. Tėvas dar sykį pasidievagojo, ir Saška užsimąstė.

– Nagi, pasislink, išsidrėbė! – mestelėjo jis tėvui, liuokteldamas ant trumpučio mūrelio, ir pridūrė: – O pas tuos velnius aš neisiu. Lašinius suskaus, jei dar aš pas juos nueisiu. „Pagedęs berniukas“, – užrietė nosį Saška. – Patys geri, antipai riebiasnukiai.

– Ak, Saška, Saška! – sutirtėjo nuo šalčio tėvas. – Sausas neišlipsi.

– O tu išlipai? – šiurkščiai atšovė Saška. – Verčiau jau patylėtum: bobos bijosi. Et, lepšis!

Tėvas sėdėjo tylomis ir tirtėjo. Silpna šviesa skverbėsi pro platų plyšį viršuje, kur pertvara per ketvirtį nesiekė lubų, ir šviesia dėme krito ant aukštos kaktos, po kuria juodavo gilios akiduobės. Kadaise Ivanas Savičius smarkiai gėrė degtinę, ir tada žmona jo bijojo ir nekentė. Bet kai pradėjo krenkšti krauju ir gerti nebevaliojo, gerti ėmė jinai, vis labiau įjunkdama į degtinę. Ir tada išgiežė viską, ką jai buvo tekę iškęsti per šitą aukštą, siaurakrūtinį vyrą, kuris kalbėdavo nesuprantamus žodžius, būdavo metamas iš tarnybos dėl priešgyniavimo ir girtavimo ir vedžiojosi į namus tokius pat ilgaplaukius triukšmadarius bei pasipūtėlius kaip ir jis pats. Priešingai nei vyras, ji kiek gėrė, tiek taisėsi, o kumščiai vis sunkėjo. Dabar ji kalbėjo, ką norėjo, dabar ji vedžiojosi pas save vyrus ir moteris, kokius norėjo, ir garsiai drauge su jais traukė linksmas dainas. O jis gulėjo už pertvaros, tylus, krečiamas nuolatinio šaltkrėčio, ir galvojo apie žmogaus gyvenimo neteisingumą ir siaubą. Ir visiems, su kuo pasitaikydavo pašnekėti Ivano Savičiaus žmonai, ji skundėsi, kad nėra pasaulyje jai didesnių priešų kaip jos vyras ir sūnus: abu išpuikėliai ir statistikai.

Po valandos motina kalbėjo Saškai:

– O aš tau sakau, kad eisi! – ir sulig kiekvienu žodžiu Feoktista Petrovna trinkčiojo kumščiu į stalą, ant kurio šokčiojo ir viena į kitą dzingsėjo išplautos stiklinės.

– O aš tau sakau, kad neisiu, – šaltakraujiškai atsikirtinėjo Saška, ir jo lūpų kampučiai trūkčiojo nuo troškimo iššiepti dantis. Gimnazijoje dėl šio įpročio jį vadino vilkiūkščiu.

– Prilupsiu tave, och, kaip prilupsiu! – rėkalojo motina.

– Na, ką, lupk!

Feoktista Petrovna žinojo, kad lupti sūnaus, pradėjusio kandžiotis, ji nebegali, o jei išvys į gatvę, tai tas kur nors prasivalkios ir greičiau sušals, nei eis pas Svečnikovus; todėl griebėsi vyro autoriteto.

– O dar tėvu vadinas: motinos nuo užgauliojimų apginti nesugeba.

– Tikrai, Saška, eik, ko tu spyriojies? – atsišaukė tas nuo mūrelio. – Gali būti, jie tave vėl įtaisys. Jie žmonės geri.

Saška užgauliai išsišiepė. Tėvas seniai, dar prieš gimstant Saškai, buvo Svečnikovų mokytojas ir nuo tų laikų manė, kad jie patys geriausi žmonės. Tada jis dar tarnavo žemietijos statistikoje ir visai negėrė. Išsiskyrė su jais tada, kai vedė pastojusią buto šeimininkės dukterį, įniko gerti ir nusirito iki tokio lygio, kad jį, girtą, keldavo nuo gatvės ir veždavo į nuovadą. Bet Svečnikovai ir toliau jį šelpė pinigais, tad Feoktista Petrovna, nors ir nekentė jų, kaip ir knygų ir visko, kas siejosi su jos vyro praeitimi, pažintį brangino ir gyrėsi jais.

– Gal ir man ką iš eglutės parneši, – tęsė tėvas.

Jis gudravo, Saška šitai suprato ir niekino tėvą dėl silpnumo ir melo, tačiau jis iš tiesų panoro ką nors parnešti ligotam ir apgailėtinam žmogui. Šis jau seniai sėdi be gero tabako.

– Na, gerai! – burbtelėjo jis. – Duokš gal tą puspaltį. Sagas įsiuvai? Juk aš tave pažįstu!

 

 

II

 

Vaikų dar neleido į salę, kur stovėjo eglė, tad jie sėdėjo vaikų kambaryje ir plepėjo. Saška su paniekinančiu išdidumu klausėsi jų naivių tauškalų ir kelnių kišenėje čiuopė jau perlūžusius papirosus, kuriuos pavyko nugvelbti iš šeimininko kabineto. Tada prie jo priėjo mažiausiasis Svečnikovas, Kolia, ir apstulbusia mina sustingo, pėdas sustatęs pirštų galais į vidų ir įsibrukęs pirštą į putlių lūpų kamputį. Prieš šešis mėnesius primygtiniu giminaičių prašymu jis atsisakė bjauraus įpročio kišti pirštą į burną, tačiau visiškai atsikratyti šio gesto dar neįstengė. Kolios plaukai buvo balti, pakirpti ant kaktos, jie garbanomis krito ant pečių, akys žydros ir nustebusios, – savo išvaizda jis buvo iš tų berniukų, kuriuos Saška ypač persekiojo.

– Tu nedėkingas belniukas? – paklausė jis Saškos. – Man mis sakė. O as gelas.

– Ir kuo jau geresnis! – atsikirto tas, nužiūrinėdamas trumputes aksomines kelnytes ir didelę atlenkiamąją apykaklę.

– Noli sautuvo? Te! – berniukas ištiesė šautuvą su pririštu kamštuku.

Vilkiūkštis įtempė spyruoklę ir, nusitaikęs į nieko neįtariančio Kolios nosį, trūktelėjo daužtuką. Kamštis trinktelėjo į nosį ir atšokęs sutabalavo ant siūlo. Žydros Kolios akys išsiplėtė dar labiau, ir jose pasirodė ašaros. Nuo lūpų atitrauktą pirštą pridėjęs prie paraudusios nosies Kolia tankiai sumirksėjo ilgomis blakstienomis ir sušnibždėjo:

– Blogas… Blogas belniukas.

Į vaikų kambarį įžengė jauna, graži moteris glotniai sušukuotais plaukais, dengiančiais dalį ausų. Tai buvo šeimininkės sesuo, ta pati, kuriai kadaise davė pamokas Saškos tėvas.

– Va šitas, – ištarė ji, rodydama Sašką ją lydinčiam nuplikusiam ponui. – Nagi, nusilenk, Saša, negražu būti tokiam nemandagiam.

Bet Saška nenusilenkė nei jai, nei plikagalviam ponui. Gražioji ponia neįtarė, kiek daug jis žino. Žino, kad menkysta jo tėvas mylėjo ją, o ji ištekėjo už kito, ir nors tai nutiko po to, kai jis pats vedė, Saška negalėjo atleisti išdavystės.

– Netikęs prigimimas, – atsiduso Sofija Dmitrijevna. – Na, ar negalėtumėte, Platonai Michailovičiau, jo priimti? Vyras sako, kad amatų mokykla jam labiau tinka nei gimnazija. Saška, nori į amatinę?

– Nenoriu, – trumpai atsakė Saška, išgirdęs žodį „vyras“.

– Ką, broliuk, nori eiti piemenaut? – paklausė ponas.

– Ne, ne piemenaut, – įsižeidė Saška.

– Tai kur tada?

Saška nežinojo, kur nori.

– Man tas pats, – atsakė jis pagalvojęs, – nors ir piemenaut.

Plikagalvis ponas suglumęs apžiūrinėjo keistą berniuką. Kai nuo lopytų batų pakėlė akis į Saškos veidą, šis kyštelėjo liežuvį ir vėl taip greit jį įtraukė, kad Sofija Dmitrijevna nieko nepastebėjo, o pusamžį poną pagavo jai nesuprantamas irzlumas.

– Aš noriu ir į amatinę, – kukliai ištarė Saška.

Gražioji ponia apsidžiaugė ir pagalvojo, atsidususi, apie žmones veikiančią senos meilės galią.

– Tik kažin ar atsiras laisva vieta, – sausai tarstelėjo pagyvenęs džentelmenas, vengdamas žiūrėti į Sašką ir priglostydamas prie pakaušio pasišiaušusius plaukelius. – Apskritai tai matysim.

Vaikai jaudinosi ir klegėjo, nekantriai laukdami eglutės. Bandymas su šautuvu, atliktas berniuko, kėlusio pagarbą savo ūgiu ir pagedusiojo reputacija, sulaukė pasekėjų, ir kelios apvalios nosiukės jau raudonavo. Mergaitės spausdamos abi rankas prie krūtinės juokėsi susiriesdamos, kai jų riteriai, nors paniekinę baimę ir skausmą, raukydamiesi laukė ir kentė kamščio trinkius. Bet štai atsidarė durys ir kažkieno balsas pakvietė:

– Vaikai, eikšękit! Tyliau, tyliau!

Iš anksto išplėtę akeles ir sulaikę kvapą, vaikai rimtai, poromis žengė į ryškiai apšviestą salę ir tyliai ėjo aplink tviskančią eglutę. Ji metė stiprią, bešešėlę šviesą ant jų veidų išpūstom akim ir lūputėm. Akimirką viešpatavo gilaus susižavėjimo tyla, netrukus ją pakeitė pakilių šūksnių choras. Viena mergaitė nepajėgė suvaldyti ją pagavusio susižavėjimo, tad tyliai, bet atkakliai šokčiojo vietoje; maža kasytė su įpintu melsvu kaspinėliu plekšėjo į jos petį. Saška buvo niūrus ir liūdnas – mažoje, išopėjusioje jo širdyje dėjosi kažin kas negera. Eglė akino jį savo grožiu ir rėksmingu, įžūliu nesuskaičiuojamų žvakių spindesiu, bet ji buvo jam svetima, priešiška, kaip ir aplink ją susispietę švarutėliai, gražūs vaikai, ir jam knietėjo tą eglę taip pastumti, kad ši užgriūtų ant tų šviesių galvelių. Rodėsi, jog kažkieno geležinės rankos sugniaužė jo širdį ir spaudžia iš jos paskutinį kraujo lašą. Nulindęs už fortepijono, Saška atsisėdo tenai kampe, nesąmoningai lamdė kišenėje paskutinius papirosus ir galvojo, kad turi tėvą, motiną, savo namus, bet, pasirodo, viso šito lyg ir neturi, ir nėra jam kur eiti. Jis bandė vaizduotis savo lenktinį peiliuką, kurį neseniai išsimainė ir be galo mėgo, bet peiliukas buvo pasidaręs labai niekam tikęs, plonytėliais nudilusiais ašmenimis ir tik viena geltonų kriaunų puse. Rytoj jis sulaužys tą peiliuką, ir tada jau ničnieko nebeturės.

Bet staiga siaurutės Saškos akys sušvito iš nuostabos, o veidas akimirksniu atgavo įprastą įžūlumo ir pasitikėjimo savimi išraišką. Į jį atsuktos eglės pusėje, kuri, menkiau už kitas apšviesta, buvo prastoji, jis išvydo tai, ko trūko jo gyvenimo paveiksle ir be ko aplinkui buvo taip tuščia, tarsi apsuptam negyvų žmonių. Tai buvo vaškinis angelėlis, atmestinai pakabintas tamsių šakų tankmėje ir sakytum plevenantis ore. Jo perregimi it laumžirgio sparneliai plazdėjo nuo krentančios ant jų šviesos, ir jis visas atrodė gyvas ir pasirengęs skristi. Rausvos rankutės su dailiai išlietais pirštais tiesėsi viršun, o įkandin jų stiebėsi galvelė tokiais pat plaukais kaip Kolios. Tačiau joje būta kažin ko kitko, ko neturėjo Kolios veidas ir visi kiti veidai bei daiktai. Angelėlio veidas nešvytėjo iš džiaugsmo, nesiniaukė nuo liūdesio, tačiau būta jame įspaudo kitoniško jausmo, neperteikiamo žodžiais, neišreiškiamo mintimi ir suprantamo tik tokiam pačiam jausmui. Saška nesuvokė, kokia slaptinga jėga jį traukė prie angelėlio, bet jautė, kad visados jį pažinojo ir visados mylėjo, mylėjo labiau už lenktinį peiliuką, labiau už tėvą ir labiau už visa kita. Sklidinas sumišimo, nerimo, nesuprantamo susižavėjimo, Saška, priglaudęs rankas prie krūtinės, šnibždėjo:

– Mielasis… mielasis angelėli!

Ir kuo įdėmiau jis žiūrėjo, tuo reikšmingesnė, svarbesnė darėsi angelėlio veido išraiška. Jis buvo be galo atsitolinęs ir nepanašus į visa, kas jį čia supo. Kiti žaislai tarytum didžiavosi tuo, kad kabo, puošnūs, gražūs, ant šitos tviskančios eglės, o jis buvo liūdnas ir bijojo ryškios įkyrios šviesos, ir tyčia pasislėpė tamsioje žalumoje, kad niekas jo nematytų. Būtų beprotiška žiaurybė liestis prie trapių jo sparnelių.

– Mielasis… mielasis! – šnibždėjo Saška.

Saškos galva degė karščiu. Jis susidėjo rankas už nugaros ir visiškai pasirengęs mirtinam mūšiui už angelėlį vogčia vaikštinėjo atsargiai dėdamas žingsnius; jis nežiūrėjo į angelėlį, kad nepatrauktų kitų dėmesio, tačiau jautė, kad šis vis dar čia, nenuskrido. Duryse pasirodė šeimininkė – išdidi aukšta dama su šviesia žilų, į viršų sušukuotų plaukų aureole. Vaikai apspito ją reikšdami susižavėjimą, o maža mergytė, ta, kuri šokčiojo, nuilsusi pakibo jai ant rankos ir mirksėjo apsunkusiomis mieguistomis akimis. Priėjo ir Saška. Jam gniaužė gerklę.

– Teta, a, teta, – ištarė jis, stengdamasis kalbėti meiliai, bet išėjo dar šiurkščiau nei visada. – Te… Tetulyte.

Ji negirdėjo, ir Saška nekantriai timptelėjo jai už suknelės.

– Ko tau? Kam tampai mane už suknelės? – nusistebėjo žilaplaukė dama. – Tai nemandagu.

– Te… Tetulyte. Atiduok man vieną daikčiuką nuo eglės – angelėlį.

– Negalima, – abejingai atsakė šeimininkė. – Eglę po Naujųjų metų nupuošim. Ir tu jau nemažas, gali mane vadinti vardu, Marija Dmitrijevna.

Saška juto, kad krenta į bedugnę, ir griebėsi paskutinės priemonės.

– Aš atgailauju. Aš mokysiuos, – kapodamas sakė jis.

Bet šita formulė, teigiamai veikusi mokytojus, žilaplaukei poniai įspūdžio nepadarė.

– Ir gerai padarysi, mano drauge, – atsakė ji taip pat abejingai.

– Atiduok angelėlį! – šiurkščiai nukirto Saška.

– Taigi negalima! – atsakė šeimininkė. – Kaip tu šito nesupranti?

Bet Saška nesuprato ir, kai ponia pasuko link durų, nusekė paskui, beprasmiškai žvelgdamas į jos juodą, šiugždančią suknią. Karštligiškai plušančiose jo smegenyse šmėstelėjo prisiminimas, kaip vienas jo klasės gimnazistas prašė mokytojo parašyti trejetą, o sulaukęs neigiamo atsakymo atsiklaupė prieš mokytoją, suglaudė delnus, kaip melsdamasis, ir pravirko. Tada mokytojas supyko, bet trejetą vis dėlto parašė. Tuomet Saška tą epizodą įamžino karikatūra, tačiau dabar kitokio būdo nebuvo. Saška timptelėjo tetą už suknelės ir, kai ji atsisuko, su bilsmu puolė ant kelių ir susidėjo rankas pirmiau minėtu būdu. Bet pravirkt nevaliojo.

– Tu iš proto išsikraustei! – šūktelėjo žilaplaukė ponia ir apsidairė: laimė, kabinete daugiau nieko nebuvo. – Kas gi tau?

Klūpodamas, sudėtomis rankomis, Saška su neapykanta pažvelgė į ją ir akiplėšiškai pareikalavo:

– Atiduok angelėlį!

Saškos akys, įsmeigtos į žilaplaukę ponią ir gaudyte gaudančios pirmąjį žodį, kurį ištars jos lūpos, buvo itin nelabos, tad šeimininkė suskubo atsakyti:

– Na, atiduosiu, atiduosiu. Ak, koks tu kvailas! Žinoma, duosiu tau, ko paprašysi, bet kodėl nenori palūkėti iki Naujųjų metų? Stokis, nagi! Ir niekada, – pamokamai pridūrė žiloji ponia, – nesiklaupk ant kelių: tai žemina žmogų. Klaupti galima tik prieš Dievą.

„Tenai papasakok“, – galvojo Saška, bandydamas aplenkti tetą ir mindamas ant suknios. Kai ji nukabino žaislą, Saška įsisiurbė į ją akimis, skausmingai suraukė nosį ir išskėtė pirštus. Jam rodės, kad aukštoji ponia sulaužys angelėlį.

– Gražus dalykėlis, – pasakė ponia, kuriai pasidarė gaila dailaus ir, matyt, brangaus žaislo. – Kas jį čia pakabino? Na, paklausyk, kam tau šitas žaisliukas? Tu juk toks didelis, ką tu su juo veiksi?.. Ana ten yra knygų, su paveikslėliais. O šitą aš pažadėjau Koliai atiduoti, jis taip prašė, – pamelavo.

Saškos kančios darėsi nepakeliamos. Jis mėšlungiškai sukando dantis ir, rodės, net sugriežė jais. Žilaplaukė ponia labiau už viską bijojo scenų, todėl lėtai ištiesė Saškai angelėlį.

– Na, te jau, te, – ištarė nepatenkinta. – Koks įkyrus!

Abi Saškos rankos, kuriomis jis paėmė angelėlį, atrodė stangios ir įtemptos, lyg dvi plieninės spyruoklės, tačiau tokios švelnios ir atsargios, kad angelėlis galėjo vaizduotis lekiąs oru.

– Aak! – iš Saškos krūtinės išsiveržė pratisas, slopstantis atodūsis, o akyse sutvisko dvi mažutės ašarėlės ir sustingo ten pat, nepratusios prie šviesos.

Lėtai artindamas angelėlį sau prie krūtinės, Saška nenuleido spindinčių akių nuo šeimininkės ir šypsojosi tylia ir nuolankia šypsena, apmiręs iš nežemiško džiaugsmo. Rodės, jog, švelniems angelėlio sparneliams palietus įdubusią Saškos krūtinę, nutiks kažkas tokio džiaugsmingo, tokio šviesaus, ko dar niekada nebuvo nutikę liūdnoje, nuodėmingoje ir kenčiančioje žemėje.

– Aak! – nuskambėjo ta pati slopstanti aimana, kai angelėlio sparneliai palietė Sašką.

Ir nuo jo veido spindesio sakytum priblėso pati paikai išpuošta, įžūliai žėrinti eglė, – ir džiugiai nusišypsojo žilaplaukė, išdidi ponia, ir virptelėjo sausas nuplikusio pono veidas, ir guviame tylėjime apmirė vaikai, palytėti žmogiškosios laimės dvelksmo. Tą trumpą mirksnį visi pastebėjo mįslingą panašumą tarp nerangaus, savo apdarą išaugusio gimnazisto ir nežinomo menininko rankos įdvasinto angelėlio veiduko.

Tačiau kitą minutę vaizdas smarkiai pasikeitė. Susigūžęs it šuoliui besirengianti pantera, Saška niūriai apžvelgė aplinkinius, bene kas drįs kėsintis į jo angelėlį.

– Namo eisiu, – dusliai ištarė jis, dairydamasis kelio žmonių pulke. – Pas tėvą.

 

 

III

 

Motina miegojo, išsekusi po ištisos dienos darbo ir nuo išgertos degtinės. Mažajame kambarėlyje, už pertvaros, ant stalo degė virtuvinė lempelė, ir jos silpna gelzgana šviesa sunkiai smelkėsi pro aprūkusį stiklą, mesdama keistus šešėlius ant Saškos ir jo tėvo veido.

– Gražus? – šnibždomis klausinėjo Saška.

Angelėlį jis laikė atstu nuo tėvo ir neleido šiam prisiliesti.

– Taip, jis kažin kuom ypatingas, – šnabždėjo tėvas, mąsliai įsižiūrėdamas į žaisliuką.

Jo veide, kaip ir Saškos, ryškėjo tas pats sutelktas dėmesys ir džiaugsmas.

– Tu pažiūrėk, – tęsė tėvas, – jis tuoj nuskris.

– Mačiau jau, – triumfuojančiu balsu atsiliepė Saška. – Manai, aklas? O tu į sparnelius pažiūrėk. Cit, neliesk!

Tėvas atitraukė ranką ir tamsiomis akimis tyrinėjo smulkias angelėlio detales, kol Saša pamokomai šnabždėjo:

– Bra, kas per netikęs įprotis viską rankomis stverti. Juk gali sulaužyt!

Sienoje buvo įsirėžę iškreipti ir nejudrūs šešėliai dviejų palinkusių galvų: vienos – didelės ir gauruotos, kitos – mažos ir apvalios. Didelėje galvoje vyko keistas, skausmingas, bet drauge džiaugsmingas darbas. Akys nemirksėdamos žiūrėjo į angelėlį, ir nuo šito sutelkto žvilgsnio šis didėjo ir šviesėjo, o sparneliai be garso įsiplastėdavo, ir viskas aplinkui – paišina rąstinė siena, apšnerkštas stalas, Saška – visa tai liejosi į vieną vientisą pilką masę, be šešėlių, be šviesos. Ir dingojosi žuvusiam žmogui, kad išgirdo jis gailestingą balsą iš to įstabaus pasaulio, kuriame kitados gyveno ir iš kurio buvo amžiams ištremtas. Tenai nepažįsta purvo ir niūrių rietenų, bodžios, aklai žiaurios egoizmų kovos; ten nežinomos kančios žmogaus, su pajuoka keliamo nuo gatvės, daužomo šiurkščiomis sargų rankomis. Ten tyra, džiugu ir šviesu, ir visa ta tyrybė radusi prieglobstį sieloje jos, tos, kurią jis mylėjo labiau už gyvenimą ir prarado, išsaugodamas nereikalingą gyvenimą. Vaško kvapą, skleidžiamą žaisliuko, miešė vos juntamas aromatas, ir dingojosi žuvusiam žmogui, kad angelėlį lietė brangūs jos pirštai, kuriuos jis norėtų bučiuoti po vieną ir taip ilgai, kol mirtis surakins jo lūpas visiems laikams. Dėl to ir buvo toks gražus tas žaislas, dėl to tas jo kažin koks ypatingumas, traukiantis savęsp, neperteikiamas žodžiais. Angelėlis nusileido iš dangaus, kuriame buvo jo siela, ir atnešė šviesos spindulį į drėgną, smalkiną kambarį ir į juodą sielą žmogaus, iš kurio buvo atimta viskas: ir meilė, ir laimė, ir gyvenimas.

O šalia atgyvenusio žmogaus akių spindėjo pradedančiojo gyventi akys ir glamonėjo angelėlį. Ir joms išnyko dabartis ir ateitis: ir amžinai liūdnas bei apgailėtinas tėvas, ir šiurkšti, nepakenčiama motina, ir juoda skriaudų, žiaurybių, pažeminimų ir niršaus maudulio tamsa. Beformės, miglotos buvo Saškos svajos, tačiau tuo giliau jos jaudino nerimastingą jo sielą. Visą pasaulį nušviečiantį gėrį, visą gilų Dievo besiilginčios sielos liūdesį ir viltį buvo sugėręs tas angelėlis, dėl to jis spinduliavo tokią švelnią dievišką šviesą, dėl to virpėjo jo perregimi it laumžirgio sparneliai.

Tėvas ir sūnus nematė vienas kito; nevienodai liūdėjo, verkė ir džiaugėsi jų sopančios širdys, tačiau jų jausmuose būta kažko, kas jungė jų širdis į viena ir naikino bedugnę prarają, skiriančią žmogų nuo žmogaus ir darančią jį tokį vienišą, nelaimingą ir silpną. Tėvas nesąmoningai ranka apkabino sūnų per pečius, o šio galva taip pat nevalingai prigludo prie džiovininko krūtinės.

– Tai ji tau jį davė? – sušnibždėjo tėvas, nenuleisdamas akių nuo angelėlio.

Kitu metu Saška būtų atsakęs šiurkščiu neiginiu, tačiau dabar jo sieloje atsakymas nuskambėjo savaime, ir lūpos ramiai ištarė kuo tikriausią melą.

– O tai kas daugiau? Aišku, ji.

Tėvas tylėjo; nutilo ir Saška. Kažkas sugergždė gretimam kambary, sutrakšėjo, akimirką nutyko, ir laikrodis žvitriai ir skubiai išmušė: valanda, antra, trečia.

– Saška, tu kada nors sapnuoji? – užsimąstęs paklausė tėvas.

– Ne, – prisipažino Saška. – Ai, ne, kartą sapnavau: nuo stogo nukritau. Prie balandžių lipome, ir aš nusprūdau.

– O aš nuolat sapnuoju. Keisti sapnai būna. Regi viską, kas buvo, myli ir kenti, kaip tikrovėje…

Jis vėl nutilo, ir Saška pajuto, kaip sudrebėjo ranka, uždėta jam ant sprando. Vis stipriau ji drebėjo ir trūkčiojo, ir jautrią nakties tylumą netikėtai sudrumstė gailus, prunkščiojantis tramdomo verksmo garsas. Saška rūsčiai paraukė antakius ir atsargiai, kad nesujudintų sunkios, drebančios rankos, nusibraukė nuo akies ašarėlę. Taip keista buvo matyti, kaip verkia didelis ir senas vyras.

– Ak, Saša, Saša! – kūkčiojo tėvas. – Kam visa tai?

– Na, čia dabar kas? – rūsčiai sušnibždėjo Saška. – Visai, na, visai kaip mažas.

– Aš daugiau ne… daugiau ne, – atsiprašė tėvas gailiai šypsodamas. – Ką jau čia… kam?

Savo guolyje apsivertė Feoktista Petrovna. Ji atsiduso ir garsiai bei neįprastai primygtinai subambėjo: „Pašukinuką pašukuok… pašukuok, pašukuok, pašukuok.“ Reikėjo gultis miegoti, bet prieš tai nakčiai įtaisyti angelėlį. Palikti jį ant žemės nebuvo galima; angelėlį pakabino ant siūlelio, pririšto prie krosnies garlaidės, kur jį paryškino baltas koklių fonas. Šitaip jį galėjo matyti abudu – ir Saška, ir tėvas. Paskubomis nusviedęs į kertę visokiausius skudurus, ant kurių miegojo, tėvas lygiai taip pat spėriai nusirengė ir atsigulė ant nugaros, idant kuo greičiau galėtų pradėti stebėti angelėlį.

– O ko tu nesirengi? – paklausė tėvas, sustiręs jis suposi į suplyšusį užklotą ir pasitaisė ant kojų užmestą paltą.

– Nėra reikalo. Veikiai kelsiuos.

Saška norėjo pridurti, kad jam visai nesinori miego, bet nespėjo, nes užmigo taip greitai, sakytum nugarmėjo gilios ir sraunios upės dugnan. Netrukus užmigo ir tėvas. Švelni ramybė ir neviltis užklojo veidą nusikamavusio žmogaus, savo atgyvenusio, ir drąsų veidelį žmogaus, dar tik pradedančio gyventi.

O angelėlis, pakabintas prie kaitrios krosnies, pradėjo tirpti. Lempa, primygtiniu Saškos reikalavimu palikta degti, pripildė kambarį žibalo kvapo ir pro aprūkusį stiklą liūdnai apšvietė lėto sunaikinimo paveikslą. Angelėlis tarytum muistėsi. Rožiaspalvėmis jo kojelėmis ritosi tiršti lašai ir krito ant mūrelio. Į žibalo kvapą įsimaišė slėgus lydyto vaško kvapas. Štai angelėlis suspurdo, tarsi prieš skrydį, ir nukrito švelniai dunksteldamas ant karštų plytų. Smalsus prūsokas apsuko ratą, apsidegindamas, aplink beformį luitelį, užsiropštė ant laumžirgiško sparnelio ir, trūktelėjęs ūseliais, nukurnėjo toliau.

Pro uždengtą langą veržėsi melsva prasidedančios dienos šviesa, ir kieme geležiniu semtuvu jau stukseno sužvarbęs vandenvežys.

 

1899 m. lapkričio 11–16 d.

 

Vertė Andrius Patiomkinas