1984-ieji. Profkiniai

 

Vietoj įžangos

 

Senais gerais laikais darbininkų ir valstiečių šalyje labai trūko darbininkų ir valstiečių. O tapti geru darbininku ar valstiečiu galėjai tik pasimokęs profkėje. Todėl jų buvo begalė – miestuose, miesteliuose, net kaimuose.

Parašyta: 1984-ieji. Žvelgiant plačiau – sovietmečio pabaiga, metas, kai komunizmo pergale jau niekas nebetikėjo. Laikotarpis, kai tie, kas išgyveno, tie, kurių neišvežė, jau buvo prisitaikę prie sistemos ir gyveno tik savo malonumui. Laikas, kai visi darbai ir mokslai tebuvo formalus reikalas. Štai kur tikrosios hedonistinės visuomenės reikėtų ieškoti!

Į vienas profkes galėjai patekti baigęs aštuonias klases, į kitas – išklausęs visą vidurinės mokyklos kursą. Pirmųjų kontingentas susidėdavo iš dviejų maždaug lygių dalių: paauglių, kurie ten patekdavo savo noru, ir nurašytų atsilikėlių, kuriuos dėl jų ūmaus charakterio į profkę, arba kuo toliau nuo savęs, išsiųsdavo pedagogai. Jei moksleivis rūko, geria, nežinia ką išdarinėja, t. y. elgiasi kaip suaugęs, tai tarybinėje mokykloje jam vietos nebelikdavo. Tokį pilietį reikėjo kuo greičiau išmesti į profkę, kur elgtis kaip suaugusiam buvo privalu.

Taip mokytojai vykdydavo moksleivių profesinio ugdymo planą.

Įsivaizduokite tik – buvo toks keistas laikas, kai į aukštąsias mokyklas netilpdavo visi norintys studijuoti. Čia Lietuvos jaunimui į pagalbą ir ateidavo profkės, į kurias galėdavai patekti jau baigęs vidurinę mokyklą. Siuntimų į jas niekas nerašydavo, bet jų kontingentas taip pat susidėdavo iš dviejų dalių. Be jaunuolių, kurie stodavo į profkę savo noru, didelę moksleivių dalį sudarė abiturientai, neįstoję į aukštąsias mokyklas. Anuomet tokio dalykėlio, kai vienu stojimu gali taikytis į gausybę universitetų, dar nebuvo, sovietiniai švietimo vadai jo nebuvo sugalvoję.

Sovietmečio ministrus galima suprasti. To dar betrūko – jei visi sustotų į aukštąsias mokyklas, kas tuomet darbininkų ir valstiečių šalyje būtų papildęs šlovinguosius darbo liaudies būrius?

Anais gūdžiais 1984-aisiais klestėjo brandus socializmas žmogišku veidu, bent jau taip ar panašiai kalbėjo per televizorių. Taip pat sakė, kad komunizmas yra ranka pasiekiamas. Gal dėl tokio jo artumo niekas, net patys komunistai juo netikėjo. Brežnevas jau buvo miręs ir viskas judėjo iš inercijos – be ypatingos reikšmės ir prasmės. Keista – šalyje, kur kiekvienas žingsnis turėjo būti įprasmintas!

Įdėmiai įsižiūrėjęs profkėse vis dėlto galėjai įžvelgti šiokią tokią prasmę – kur pažiūrėsi, vien pacifistai jose mokėsi, mat iš profkių, skirtingai nei iš aukštųjų mokyklų, neimdavo į kariuomenę. Antimilitaristinių nuotaikų židiniai buvo tos profkės.

Gali kilti kausimas: o kodėl gi anuomet šaukdavo kariuomenėn aukštųjų mokyklų studentus? Nesileidžiant į sudėtingus apmąstymus, galima tik pasakyti, kad toje didingoje šalyje niekada netrūko oficiozinio patriotizmo, o viso kito – nuolatos: tai dešros, tai konservuotų žirnelių, tai tą patriotizmą turėjusių palaikyti kareivių.

Kad būtume visai tikslūs – ne visų aukštųjų mokyklų studentus šaukdavo kariuomenėn. Nešaukdavo, pavyzdžiui, Žemės ūkio akademijos studentų. Kodėl? Anais laikais žmonės bėgo iš kaimų dar sparčiau nei dabar, tad norėta šį procesą pristabdyti. Paslapčia planuota, kad jaunosios zootechnikės tekės už jaunųjų agronomų ir tokios poros grįžusios į kaimą kels tarybinį žemės ūkį. Kėlė – nekėlė, plačiau aiškinti neverta – tarybinė santvarka buvo įdomus dalykėlis ir tiek.

Tokia priemonė anuomet labai stipriai išaugino Lietuvos jaunuolių norą studijuoti žemės ūkio mokslus. Oho kiek dabar žymių vyrų juos krimto. Net mūsų krepšinio legenda!

Ta proga galima prisiminti, kad kaip tik tuo metu parduotuvių lentynose atsirado didesni degtinės buteliai, regis, 0,7 litro talpos. Jie kaipmat buvo praminti jaunosios krepšinio žvaigždės pavarde, o žvelgiant iš šiandienos perspektyvos norisi paklausti – kodėl beveik visą sovietmetį vyrai buvo priversti gerti iš pusės litro talpos butelių?

Nors niekada profkės neturėjo itin gero vardo, tikrai neverta iš jų šaipytis ar juolab jas juodinti – daugeliui jaunuolių tai būdavo pirmieji savarankiško gyvenimo metai, toliau nuo tėvų, arčiau nuodėmingų pagundų, kai kam vos ne vienintelis būdas „užsikabinti“ mieste, laiptelis į gyvenimą, žiūrint iš perspektyvos – universitetinis.

 

Vyrukai ir jų merginos

 

Kai kurie žmonės norėtų, kad aštuoniolikos metų sulaukęs vyrukas būtų visavertis pilietis, suaugęs, atsakingas ir savo poelgius apsvarstantis žmogus. Dažniausiai taip mąsto moterys – joms Dievas suteikė malonę subręsti anksčiau. Tegul jos pagal save ir sprendžia, bet vyrukai – kitas reikalas. Visų šalių generolai puikiausiai žino – šiuos mažai ką nutuokiančius, bet formaliai pilnametystės sulaukusius piliečius gali siųsti kur tik nori. Neverta net aušinti burnos. Ir neturi šie jaunuoliai net menkiausio supratimo apie pasaulio tvarką, tiksliau, turi – tokią minčių ir vertybių raizgalynę, apie kurią rimtoms moterims geriau nė nežinoti.

Bet jaučiasi jie vyrais ir dar oho kokiais visagaliais vyrais! Su ritualais, tikromis draugystėmis ir įsivaizdavimu, kas yra garbė ir orumas. Visiems juk aišku: cigaretės, šnapsas ir merginos – štai kokia palyda tikrą vyrą iš tolo išduoda.

Taigi atvyko mūsų herojai į nuostabųjį Kauno miestą. Kas gauti kokios nors miestietiškos profesijos pažymėjimą, kas į aukštąją neįstojęs. Motia ir Fricas neįstojo į Žemkę. Čiūnas ir Valiauskas – į mediciną. Antons – į Kūno kultūros institutą. Likimo broliai. Susirinko visi krūvon, dairosi, kur čia patekę, išsigandę, kaip ir pridera tikriems kaimiečiams išvydus aukštesnės prabos pasaulį. Ankstyvas rytas, cigaretė, troleibusai, ką veikiam, vyrai?

Kaip tai ką? Nusigauti iki miesto centro, pabandyti įlįsti į vieną iš penkių Kauno alubarių, jei dėl pernelyg kaimietiškų ir vaikiškų veidų neišvarys, – išgerti kokius tris litrus, bandant kitiems įrodyti, kad jau nesyk tai darę.

Žinoma, kad kažkur pusiaukelėj apsivems, bet svarbu, kad pradžia padaryta, drąsos pakako, ištvermės – ne. Tai menkutė smulkmena, vyriški dalykai išbandyti, tad galima po truputį ir susipažinti.

Vyriausias kompanijoje buvo Senis – jam buvo sukakę dvidešimt ketveri. Jokios aukštosios mokyklos Seniui nerūpėjo, bet kur jis šlaistėsi, iki sugalvojo mokytis profkėje, – paslaptis. Senis pats mokėjo skalbtis kojines po čiaupu. Jis galėdavo plikomis rankomis sujungti elektros laidus, šiek tiek sukibirkščiuoja, būdavo, ir tvarka. Kad patvirtintų socialinį statusą kompanijoje, Senis buvo atitinkamai nuplikęs. O draugavo jis su Baraniumi, kuris buvo kitokio plauko ir tas plaukas augo ant viso kūno, net ant žandų ir po akimis.

Šiokia tokia painiava grupėje buvo su Algiu ir Antanu. Kaip čia geriau pasakius, buvo Algis, buvo ir Antanas, tačiau Algiui labai nepatiko būti Algiu, jis labai norėjo būti Antanu, jis jautėsi esąs Antanas, šiuolaikiniais terminais kalbant – toks transvardis. Sunku tai ištarti, bet pakako demokratijos mažuose sovietinės visuomenės kolektyvuose – nori ir būk, negi kam gaila. Atiduodu tau savo vardą, – pasakė tikrasis Antanas. Jis buvo kilęs nuo Latvijos pasienio, jo tėvai dirbo kolūkyje „Sarkanā rītausma“. Dėl savo pusiau latviškumo jis sutiko būti nelinksniuojamu Antons.

„Ką jūs suprantat, vaikai“, – kirčiuodamas vidurinę „i“, sakydavo šepečiu valydamas savo firmines velvetines kelnes naujai iškeptas Antanas. Mat buvo metais vyresnis už kitus ir jau dirbęs kolūkyje traktorininku.

Du draugužiai – Fricas ir Melkaškė – į profkę atvyko bene nuo Žagarės. Melkaškė pyškindavo savo krašto elnius, šernus ir visokį kitą gyvį, iš jų su tėvu darydavo dešras, kumpius ir kitus mėsos patiekalus. Labai gardūs buvo patiekalai, tik valgyti juos reikėjo atsargiai, mat kartais, užkandęs kokį juodą švininį pipirą, galėjai nusilaužti dantį.

Melkaškė ypatingu grožiu nepasižymėjo, kaip ir pridera tikram brakonieriui, buvo kiek pakumpęs ir panėšėjo į šerną. Užtat jo draugas Fricas buvo plonas-aukštas-skaistus vokiško veido mėlynakis. Nuo tikro vokiečio jis skyrėsi tik tuo, kad vilkėjo ne uniformą, o raudoną treningą. Fricas buvo rimtas vyras, ne koks pašlemėkas ir, matyt, dėl to rimtumo jį pamilo tokia Inesa. Ši putloka gražuolė taip pat vilkėdavo raudoną treningą, todėl porelė pasirodžiusi Laisvės alėjoje atrodė nuostabiai!

Drąsiausias kompanijos vyrukas – Baravykas. Jis labai greitai bėgdavo šimtą metrų, buvo išsikovojęs kažkokį atskyrį, ne sporto meistro titulą, bet beveik. Todėl Baravykas nieko ir nebijojo – nuo visų būtų pasprukęs.

Bet Baravykas taip pat turėjo draugę, suvalkietę kaip ir jis pats, dar iš mokyklos laikų, – Salomėją, pirmo kurso lituanistę.

Ir atsitik tu man taip – vienąkart Salomėja sumanė aplankyti draugą, atvyko iš sostinės, susirado profkinių bendrabutį, užlipo į penktą aukštą, prieblandoje ant kambario durų įžiūrėjo tinkamą skaičių, pasibeldė. Tačiau netikėtoms aplinkybėms susiklosčius jos išrinktojo kambaryje tuo metu lankėsi apskritaveidė audėja iš gretimo bendrabučio.

…ir… na žinai… čia… supranti juk… Lietuvos rekordininkas lakstė koridoriumi pirmyn atgal, netradiciškai iškėlęs rankas, ir vis kartojo: ką dabar daryt? Ką gi man dabar daryt?

Ši trumputė istorija liudija, kad net patiems greičiausiems bėgikams nuo likimo pabėgti nėra lengva. Visa laimė, kad anuomet situaciją išgelbėjo Baravyko kambariokas Juozas. Nepatikėsite, bet jis literatūroje buvo sočiai prisiganęs, šis apsiskaitęs vyras turėjo savo skonį ir nuomonę. Salomėja, paragavusi universitetinės dvasios, suprato, jog bendrauja ne su būsimu ketvirtos kategorijos šaltkalviu, o mažų mažiausia su lietuvių Nabokovu.

Tuo metu Kaune veikė toks fabrikas – „Inkaras“. Gamindavo jame pagerintos kokybės kaliošus, guminius batus ir svarbiausia – sportbačius itališkais padais. O gal gamindavo būtent tuos padus, o prisiūdavo itališką „viršų“, kas beprisimins. Gražūs buvo tie „Inkaro“ sportbačiai, ne „Adidas“, žinia, bet į diskoteką galėdavai eiti. Parduotuvėse tų sportbačių kažkaip nebūdavo, užtat ir avėjo jais visi. Mat labai gerai organizuotas prekybinis tinklas sovietmečiu veikė, ypač Kaune – prekės į namus, vadinosi. Šių laikų orifleimams – į krūmus.

Parūpindavo tų inkariukų toks Plūdnaveckas, mama mat dirbo fabrike. Aktyvus buvo vyrukas, vienintelis kaunietis tarp kaimiečių ir išmokė tuos kaimiečius įvairių gudrybių. Pavyzdžiui – žaisti rankinį susisukus kamuolį iš tepaluotų skudurų. Arba meluoti – meluojant reikia būtinai į akis žiūrėti. Kaip išsisukti iš nepatogios padėties, jei koks niekšelis pasirodo besąs iškalbingesnis už tave ir neberandi ką jam atsakyti: tuomet privalu kvatotis iki nukritimo. Tikras psichologas buvo tas Plūdnaveckas.

Tik Plūdnavecku pasitikėdavo Meistras, tik jį siųsdavo į parduotuvę šnapso parnešti.

Buvo toks pasiutęs vaikinas Tankas. Karšto kraujo vyrukas, nenustygdavo vietoje, mosikuodavo rankomis ir kojomis, vis žvalgėsi – „ką čia iš…?“ O merginos į profkę atvažiuodavo, na kaip čia švelniau pasakius – visokių nuotykių ten patirdavo, nekaltybės fronte – taip pat. Nes, anot Tanko, prarasti nekaltybę šventas merginos uždavinys, uždavinys Nr. 1, pasak jo. Toms, kurios buvo labai kuklios ir iki tol nežinia ką veikė, šis švelnus juodaplaukis pasisiūlydavo padėti. Nekaltų mergelių fronto karys buvo, bebaimis, visada avangarde, jei kuri dėl… ai… paskalos visa tai.

Bet profkėje mokėsi ir rimti vyrukai, labai rimti. Pavyzdžiui, Kirstukas. Sunku suvokti, kaip toks mažytis vyrukas įsigudrino susirasti merginą dar mokykloje. Čia būtų tik pusė bėdos, bet net besimokydamas profkėje jis kasdien važiuodavo pas ją į svečius, jie kartu eidavo pasivaikščioti ir į kiną. Negana to, jis su ja planavo bendrą ateitį ir rimtu veidu pasakodavo apie ją kitiems profkiniams! Neaiškus vyrukas buvo tas Kirstukas, iš kito pasaulio. Tolesnį jo likimą istorija nutyli, bet atsižvelgiant į bendrus gyvenimo dėsnius galima drąsiai teigti, kad dabar Kirstukas su ja negyvena – tai būtų už suvokimo ribų. Nebent suvalkiečiams nereikia nieko, išskyrus moters rūpestį, nebent jie yra sukurti stabilumui, priešingai nei visi kiti vyrai. Kai visa Lietuva džiaugiasi chaosu.

Algis-Antanas taip pat buvo suvalkietis. Ir taip pat turėjo merginą. Bet čia kitas atvejis – Algis-Antanas buvo metais vyresnis. Tokiems galima. Be to, jis neatrodė toks rimtas ir lankydavo savo merginą tik kartą per savaitę. Greičiausiai jie grįžo į Zanavykiją, senelių žemėje įkūrė ūkį, augina vaikus ir runkelius, keikia valdžią. Kitaip sakant, laimingai sau gyvena.

Antons gi, tas, kur nuo Latvijos pasienio, kurio tėvai dirbo kolūkyje „Sarkanā rītausma“, lietuviškai – „Raudonoji aušra“, draugavo su Aušra, kaip ir jis pats, atvažiavusia į Kauną krimsti mokslų. Bet Antons buvo futbolininkas, o iki labai gero futbolininko jam dar trūko treniruočių. Nuo gilios senovės žinoma tiesa – sportui moterys trukdo. Tiesiog tokia tikrovė, faktas. Atsibodo jam ta mergina, išvadino ją negražiais žodžiais ir pasiuntė kaip futbolo kamuolį. Nuo to laiko treniruotėms niekas nebetrukdė. Pagrindinė treniruočių aikštelė buvo bendrabučio kambarys. Melkaškė su Fricu pasikeisdami stovėdavo vartuose.

Nežinia, ar laikėsi valdžia sovietmečiu kokios nors demografinės politikos, bet tikrai pamaišydavo vyriškas ir moteriškas specialybes kur nors netoli viena kitos. Pavyzdžiui, Daugpilyje buvo pedagoginis institutas ir karo mokykla. Tad ten tėvas – karininkas, mama – mokytoja, sūnus – balamutas. Bet štai tokios šlovingos aukštosios mokyklos kaip Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas ir mažai kam žinomos audėjų-mezgėjų profkės bendrabučių šalia kažkodėl nestatydavo. Matyt, miesto planuotojai vis dėlto vykdė paslaptingą socialinę politiką. Bala žino, kokie ryšiai būtų užsimezgę tarp šviesią ateitį kursiančių inžinierių ir tik aštuonias klases baigusių kaimo mergiočių. Bala žino.

O audėjų profkės bendrabutis šalia šlovingosios šaltkalvių profkės bendrabučio – prašom. Net pageidautina – kursis puikios tarybinių darbininkų šeimos, statys jos komunizmą, ties kelią į šviesią ateitį. Tik ar pagalvojo kas nors, kad pas tas audėjas vaikščios kas netingi? Kaip tokiame bendrabutyje išlikti skaisčiai? Reikalas tikras – demografijos politikams skaistybė anuomet visai nerūpėjo.

Apie dorovę, tiesa, kažką pamaldavo, taip, dėl paukščiuko. Bet taip netalentingai buvo sukaltas tas dorovinis mokymas, kad joks pedagogas nei pats šio mokymo suprasti, nei kitiems paaiškinti nesugebėjo. Na ir pliurpė kas netingi apie ką netingi. Komjaunimo sueigose, pavyzdžiui. O iš tiesų kurvų lizdas buvo tas komjaunimo aktyvas. Jei ne tiesiogine prasme, tai perkeltine – tikrai.

Na, bet profkėje, ačiū Dievui, komjaunimo organizacija nebuvo išvystyta, niekam ji nerūpėjo. To dar betrūko, šiaip ar taip, Kaunas – Lietuvos širdis.

Na ir elgėsi su ta dorove kaip kas išmanė. Kartais, žiūrėk, per daug dorovingai, o kartais – kaip išeidavo, pagal aplinkybes.     

Motia, skirtingai nei kai kurie grupės draugai, merginos neturėjo, gyveno sau vienas ir tiek. Bet sėdėjo vieną vakarą su Baravyku, kalbėjosi, išgėrė šiek tiek, kaip ir priklauso vyrams, nieko daugiau neplanuodamas, tačiau išėjęs į koridorių sutiko tą audėją Laimą, ir ši jau jam neleido nė cyptelt: „Gražuoli mano.“ Ir ramus vakaras pasisuko netikėta linkme. Paskui merginos mušėsi, tampėsi už plaukų, vadino Laimą kurva, bet Motia nelabai suprato, kas čia vyksta, – jis jautėsi vyru. Lėtai išėjo į kiemą, atsisėdo ant laiptų, užsirūkė.

Va tau ir visas dorovinis mokymas.

 

Pedagogai ir pedagogės

 

Be visa ko, profkėje vykdavo ir mokymo procesas. Pedagogai rinktiniai, matyt, kokį specialų konkursą privalėdavo laimėti. Kiekviena grupė turėdavo savo idėjinį vadą, kuriam ir vardas buvo suteiktas atitinkamai pagarbus – Meistras.

Nežinau, kaip kiti meistrai, bet Meistras tikrai atitiko savo statusą ir kitaip nei iš didžiosios raidės jo vardo rašyti negalima. Avėdavo ilgais auliniais batais, juodabarzdis, poilgiais plaukais, savo išvaizda jis mažai kuo skyrėsi nuo čigono iš senojo filmo apie Tadą Blindą. Griežto charakterio, rimto veido, gerdavo kiekvieną dieną. Savo mokinius mylėjo kaip tikras tėvas. Besibaigiant mokslo metams nutarė suorganizuoti išleistuves ir ne šiaip išleistuves, bet išleistuves Medžiotojų malūne (!), kažkur pakaunėje. Tam reikalui iš kiekvieno mokinio stipendijos išskaičiavo po 10 rublių. Atėjus paskutinei mokslo metų dienai susirūpinęs pranešė, kad išleistuvių vaišėms dar šiek tiek trūksta, ir paprašė pridėti po rublį.

Žinia, nebuvo tų išleistuvių, bet liko šviesi viltis ir gražūs prisiminimai.

Pavaduotojas Makarevičius beveik negerdavo – jis buvo bitlomanas. Neeilinis. Turėjo visus „The Beatles“ įrašus. Kiekvieną savaitgalį organizuodavo profkiniams šokius. Ne šiaip šokius – šokius pagal bitlus. Laiko turėjo daug, žmona jį seniai palikusi. Paleisdavo juostinį magnetofoną ir linguodavo pagal „Love Me Do“, „Yesterday“, „I Need You“, pagal „Michelle / Girl“ ir t. t. Vienodu maniako ritmu. Būsimieji tekintojai, šaltkalviai ir suvirintojai į pavaduotoją žvelgdavo nepatikliai, bitlai ir pasakojimai apie juos greitai pabodo. Bet Makarevičius nenusileisdavo, turėjo vyras valios, taip kiekvieną savaitę bandė įpūsti vakarietiškos dvasios audėjas glamžantiems profkiniams.

Tokia bitloterapija.

Fizrukas taip pat buvo kietas vyras. Kaip ir pridera sportininkui. Pažinojo visą Kauno sporto elitą, o kitas elitas tuomet Kaune buvo išsislapstęs. Dėl šių jo pažinčių fizinio parengimo pamokos profkiniams vykdavo ne kur kitur, o Lietuvos sporto šventovėje – Kauno SPORTO HALĖJE. Neeilinis dvasininkas – suguldydavo profkinius ant šventovės grindų ir įsakmiu arkivyskupo balsu skaitydavo pamokslus. Apie bobų dulkinimą, apie profkinių skystas blauzdas ir apie to skystumo priklausomybę nuo plaukų ilgio. Po to iškeldavo rankas ir žvelgdamas į sunkų šventovės skliautą liepdavo ropštis vienas kitam ant pečių ir stačiais žaliais laiptais kilti aukštyn. Virpančiom blauzdom išganymo link.

Koks gardus cigaretės dūmas po tokio apsivalymo!

Kas išdrįstų teigti, kad šaltkalvis ar tekintojas neturėtų būti šiek tiek menininkas? Meno svarbą formuojant būsimą specialistą Raudonosios vėliavos ordino staklių gamyklai puikiai suprato Nina Dmitrivna Karačiovienė, etikos ir estetikos dėstytoja. „Turėtute žinoti peilio ir šakutės laikymo etiketą“, – sakydavo.

Bet ir anais laikais būta meilės. Tarp vyrų. Pavaduotoją Makarevičių todėl ir paliko žmona. Iš pradžių ji negalėjo patikėti, bet Nina Dmitrivna Karačiovienė jai vis kartojo ir kartojo: „Užeinu į kabinetą, o tavo Algis, oi matytute, pats kelnes nusimovęs, Pernerevičiaus, oi kaip čia pasakytute…“

Jei ne Ninos Dmitrivnos plepumas, gal iki šiol laimingai gyventų, gal iki šiol su vyru vienoje profkėje dirbtų.

 

Trumpai apie mokslo reikalus

 

Mokslo reikalai? Ach taip – šaltkalvystė, tekinimas, metalai, brėžiniai, o ypač etika ir estetika – turėjo juk šiuos dalykus didingos šalies stiprusis darbininkas išmanyti. Kaipgi kitaip. Rytinis ilgas kopimas į kalną su cigarete dantyse, troleibusas ir paskaitos.

O juk rimtai kai kurie bandė dėstyti, net diplominius reikėjo rašyti, apie Detalę! Ir įrišti darbą reikėjo, ir pažymį gauti. Visai kaip universitete.

Sunku patikėti – tikrų tikriausiai, rimtais veidais.

 

Darbai visokiausi

 

Darbo reikalai profkėje taip pat buvo. Iš pradžių – žemės ūkio. Vežė gi profkinius į kolūkį kasti bulvių, nes buvo toks metas, kai tie kolūkiečiai tiek prisisodindavo bulvių, na tiek prisisodindavo bulvių, kad pritrūkdavo žmonių joms nukasti. Būdavo, prisisodina kolūkiečiai bulvių ir guli sau pakrūmėj, žiūri, kas bus. Auga bulvės, koloradai jas ėda, o rudeniop, žiūrėk, liko kas ar ne – kasti reikia. Bet negi pats kasi, socializmas sudėtinga santvarka – viskas ant gerų norų, t. y. planų pastatyta. Ir turėjo tų gerų norų visi su kaupu. Ypač sąmoningi buvo moksleiviai, studentai ir šiaip įvairaus plauko tarnautojai – tik ir laukdavo, kur kokios bulvės užaugo, obuoliai prinoko, o sulaukę – kad užgrius Lietuvos kaimus! O kolūkietis tuomet keliasi iš po krūmo, žiūri – miestiečiai į talką atvažiavo, reikia pasitempti, gal mergų atvežė.

Su mergom šaltkalvių ir tekintojų grupėje buvo sunkoka. Kitaip sakant, mergų nebuvo visai. Na jų gal nelabai ir reikėjo, bet toks sportinis interesas, toks kvailas prietaras, kad jei jau yra vyrukų, tai jie turi kabinti merginas, egzistavo net sovietmečiu.

Nuėjo Baravykas su Motia mergų kabinti ir čia pat pakabino, mat nė viena Užuprūdžių mergina negalėjo atsispirti kauniečių žavesiui.

– Mes kieti vyrukai, mes viską matėm, viską mokam, ohoho! – toks maždaug išgrynintas Baravyko ir Motios kalbos turinys.

– Paglostykite mus, oi, paglostykite, – atliepdavo jiems Užuprūdžių merginos.

Taigi į Užuprūdžius mergų neatvežė. Maža to, profkiniai ėmė kabinti vietines gražuoles. Bet kur pasaulyje bebūtum, visur atrasi ir drąsių vyriškosios lyties čiabuvių. Su lazdomis. Tuokart dar ne beisbolo.

Bulvės tai bulvės, bet turi gi šaltkalvis ar tekintojas išmokti savojo amato. O kur jo gali išmokti? Tik šlovinguose darbo baruose, visokiais Raudonosios vėliavos ir šlovės ordinais apdovanotose gamyklose (buvo tokia mada – apdovanoti vieną negyvą daiktą kitu negyvu daiktu).

Taigi išsiuntė pavasariop profkinius į gamyklas pasipraktikuoti. Ir kam jie ten buvo reikalingi? Kam? Aišku, kad niekam, tad ir trynėsi kaip kas išmanė, tai vienur pasėdi, tai kitur, tai domino pažaidžia, tai kortomis, sukiojosi aplink gamyklos valgyklą, trainiojosi kaip kokie katinai.

Tingūs patvorių katinai. Atvažiuodavo gerai išsimiegoję, pasirąžydavo, po valandėlės už kenksmingą darbą jau duodavo pieno – taip dailiai supilstyto į piramidės formos pakuotes. Palaki pieno, žiūrėk, ir pietūs atėjo. Papietavę pasivartydavo kur nors ant stogo ir šokdavo per tvorą.

Ir visiems gerai tokia praktika – ne tik profkiniams, bet ir darbininkams, prie kurių jie buvo priskirti (kam man jie reikalingi?). Ir viršininkams gerai – niekas nesimaišo po kojomis, žiūrėk, dar kur staklės įsuks, detalė ant galvos užkris, atsakyk paskui kaip už gerą.

Tad kas drįstų pasakyti, kad sovietmečiu mokymo procesas buvo prastai organizuotas? Jei visi proceso dalyviai patenkinti gyvenimu – kur problema?

 

Diplomas

 

Jaunystėje laikas neteka taip greitai kaip vyresniame amžiuje, tačiau reikia išlygų – jis neteka greitai ten, kur reikia kankintis: mokykloje, kariuomenėje, pagaliau – universitete, kur nuobodžių paskaitų privalomai prikaišiota. Tačiau geras ir nerūpestingas gyvenimas bėga greitai. Čia dėsnis. Tad profkinių linksmos dienos taip pat gana greitai ėjo į pabaigą.

Į pabaigą tai į pabaigą, bet dirbti šaltkalviais ir tekintojais baigę profkę ne visi norėjo. Ypač nenorėjo tie, kurie į profkę įstojo prieš tai neįstoję į aukštąsias. Kruopštūs ir atsakingi pirmūnai baigė profkę raudonais diplomais; tokiems – visos durys atviros. Darbininkas ir valstietis gali ne tik dirbti, bet ir mokytis aukštojoje mokykloje. Apie tokius dar ir laikraštyje parašydavo.

Bet Motia negavo raudono diplomo, pasibaigė jų ištekliai, dar to betrūko, kad visi šaltkalviai ir tekintojai pradėtų gauti raudonus diplomus. Tad liko jam nelinksma perspektyva – dirbti Raudonosios vėliavos ordino, tautų draugystės, kažkokios ten šlovės, kažkokios žvaigždės ir dar velniai žino kokiais medaliais apkarstytoje gamykloje. Bet tokia perspektyva Motios nedžiugino.

Visus metus pragyvenęs linksmą profkinio gyvenimą, prieš profkės baigimą pasižiūrėjo į savo pažymių knygutę ir nustebęs pamatė, kad ne tokie jau blogi reikaliukai: pasitaisius etiką ir estetiką, nuėjus pas pavaduotoją Makarevičių, dar šen bei ten, gal ir penketais pavyktų baigti?

Viskas sukosi puikiai, lyg naujos tarybinės staklės, bet, Motios nelaimei, už puikų diplominį darbą apie Detalę gavo tik keturis. O reikėjo penkių! Būtinai reikėjo penkių! Tad beliko paprasta kaunietiška išeitis – smulkus kyšis. Nusipirko Motia konjako butelį, įsidėjo jį į anuomet labai populiarią portfelio ar mažo lagaminėlio formą diplomatą šalia gražiai įrišto diplominio darbo ir pasibeldė į dėstytojo kabinetą. Įėjęs atsisėdo šalia niūraus inteligento, pasidėjo diplomatą ant stalo, iškilmingai jį atidarė ir kukliai prakalbo: štai, dėstytojau, mano labai geri pažymiai, tik diplominis keturiais įvertintas, gal kaip nors…

Dėstytojas paėmė darbą, net nevartęs ištaisė vertinimą į penkis ir tada Motiai kažkoks kipšiukas susisuko galvoj. Ačiū, sako, uždarė lagaminėlį ir išėjo iš kabineto. Iš tiesų konjakas neblogas dalykas, kam jį atiduoti, jei darbas įvertintas penkiais?

Bet reikėjo dar gauti parašiuką iš Meistro. O čia jau rimtas uždavinys, labai rimtas. Ką – tu nieko nesupranti? – užgriaudė Meistras. Suprantu suprantu… ir ėmė krapštyti savo diplomato spyneles.

O jau buvo beapsidžiaugiąs.

Taip ir baigėsi trumpi profkės metai. Išsiskirstė profkiniai po didingo Kauno pakraščius ir nežinia, ar kada besusitiko. Kas į gamyklą, kas į KPI, kur į kai kurias specialybes priimdavo be egzaminų, kas dar kur. Ruduo buvo gražus. Nuo Žemkės šiek tiek trenkė mėšlu, Laisvės alėja kaip visada didžiavosi pati savimi, garbanotos „Merkurijaus“ pardavėjos po prekystaliais dalinosi batus, gaudė „Raudonasis spalis“, girgždėjo funikulieriai.

Nepaisant šio grožio, po kelių mėnesių visų profkinių laukė vienas likimas – šlovingoji armija, vyriškumo mokykla ir jos tvarka, prieš kurią nublanko bet kokios iki tol šauniųjų vyrukų matytos įdomybės.

O jau po to – kitos istorijos, ar grįžo į Kauną profkiniai po dvejų metų, ar pasuko kitais keliais – nežinia.

Kaip nežinia ir tai, koks gi tas paslaptingasis Kaunas dabar, kokiu ritmu gyvena, ar didžiuojasi pats savimi kaip kitados galynėdamasis su Maskva. Anuomet jis labai sunkiai virškindavo kaimiečius, pagromuliuoja, pagromuliuoja, būdavo, ir išspjauna, o jei neišspjauna, tai nukiša į kokią gėdingą organizmo vietą, arčiau užpakalinių dalių. Grįžęs į kaimą tūlas sakydavo: „Gyvenu Kaune“, tai jau šis tas, bet Kaune jis visam gyvenimui likdavo kaimiečiu.

Tik su matematika čia kažkas negerai, nes tokių kaimiečių Kaune gyveno devyni dešimtadaliai – atvažiuoja į profkę, technikumą ar KPI ir visa gerkle plėšia „Kaunas – Lietuvos širdis“. Visi darniai traukia, nebeatskirsi, kas iš kur. „…gal vilniečiai nesupyks…“

Iki šiol iki sostinės ataidi.

 

Epilogas

 

Pasakoja, kad dabartinėse profkėse linksmesnių dalykų prisižiūrėtum. Sako, ten penkiasdešimtmečiai toje pačioje mokykloje po trečią kartą vis kitos specialybės mokosi.