Karantino patirtys

 

 

Dešimtas pandemijos mėnuo,

antras karantinas,

vėl tuštėjantys miestai,

tamsų vakarą aplankantis

egzistencinis nerimas,

vienatvė

ir nežinia.

Pasiklysti:

tarp identiškų betoninių dėžučių

miegamajame rajone,

o gal savyje.

Lyg sapne.

Karantino sapnai kur kas

keistesni,

ryškesni.

Lyg kine.

Kada atsibusime,

nesakyk,

niekada. 

 

Karantino pãtirtis kiekvienas pasakojame skirtingai. Vieni eilėmis, kiti proza, treti paveikslais ar instagramo istorijomis. Menininkės Milenos Pirštelienės paroda „Vanduo“, veikusi galerijoje „Arka“ rugsėjo 3–26 dienomis, apie pandemiją, pasikartojančius sapnus, nerimą, baimes ir prasmės paieškas pasakojo keraminiais objektais ir paveikslais.

Personalinė menininkės paroda „Vanduo“ buvo 6-osios Vilniaus keramikos bienalės „Naujas / Fresh“ dalis. Galimybę surengti šią parodą menininkė gavo praėjusios bienalės metu laimėjusi pagrindinę prof. Liudo Strolio premiją už kūrinį „Šeši kambariai“ (2018). Išties, žodis „naujas“ puikiai tinka apibūdinti ne tik atsinaujinusiai Vilniaus keramikos bienalei, bet ir Milenos Pirštelienės kūrybai. Milena, profesionaliai keramika užsiimanti jau tris dešimtmečius, vos prieš kelerius metus atrado naują autorinę techniką, ši jai ir pelnė pasisekimą praėjusios bienalės metu. Šią techniką galima apibūdinti kaip minimalistinių, konstruktyvistinių architektūrinių balto molio dėlionių ir mistiškų, kartais net siurrealių pigmentu nupieštų ar įrėžtų piešinių derinį.

Piešiniuose menininkė dažniausiai fiksuoja sapnus ir juose pasikartojančius simbolius. Kaip teigia Milena, sapnai yra nedaloma gyvenimo dalis, jie atspindi pabiras mūsų gyvenimo detales, užslėptas baimes ar siekius. Iš sapnų menininkė į realybę ištraukia būtent pasikartojančius, daugybę metų ją lydinčius simbolius. Kėdė, suoliukas, tušti pastatai, skersgatvis, žmogaus šešėlis. Visus šiuos sapnų fragmentus buvo galima išvysti dar praėjusiais metais Dailininkų sąjungos galerijoje surengtoje parodoje „REM miego fazė“, kurioje buvo pristatyti ne tik Milenos, bet ir jos kolegės keramikės Agnės Šemberaitės darbai. Jau tąkart sapnuose pasikartojančių simbolių sąrašą papildė vanduo, o šiais metais jūrai ir vandenynams Milena paskyrė visą parodą. Vanduo parodoje įgavo įvairias formas: menininkė meistriškai jį ištapo pirštais ar nulipdo iš molio. Pasak Milenos, pavaizduoti jūrą jai tapo asmeniniu iššūkiu. Juk išties vienais geriausių tapytojų yra laikomi būtent marinistai. Vanduo parodoje reiškė ir skirtingas metaforas, prasmes. Iš pirmo žvilgsnio ekologinę pavojingai tirpstančių ledkalnių ir apokaliptiškai apsemtų miestų temą keitė kur kas asmeniškesnė vandens simbolika. Vanduo, lydintis menininkę sapnuose nuo vaikystės, simbolizuoja tiek grėsmę, tiek ramybę. Jis masina, traukia ir kartu gąsdina savo jėga ir paslaptingumu. Vienuose kūriniuose jūra yra nerimastinga ir paženklinta raudonu plūduru primena apie skendimo pavojų ir trapią žmogaus egzistenciją (ciklas „Toliai“), kituose veikia meditatyviai bei kviečia sustoti, nurimti, pamiršti visas savo baimes ir fobijas ir tiesiog stebėti hipnotizuojančios jūros ritmą, bangas. 

Dualumo, priešybių temą parodoje tęsė su vandeniu susidurianti ir savo matematiška bei tikslia prigimtimi jam priešinga architektūra. Architektūrinių, minimalistinių keraminių objektų kompozicijos yra vienas iš esminių Milenos Pirštelienės kūrybos bruožų. Tai parodoje iliustravo komponuojami dangoraižių ir gyvenamųjų rajonų dėžučių kvartalai ar iš daugybės atskirų keraminių tūrių, geometrinių formų lyg dėlionės surinkti kūriniai, pavyzdžiui, „Lietus“ (2019). Erdvinėms kompozicijoms būdingas paprastumas, nuosaikumas, aštrūs kampai, linijos. Preciziškas vertikalių ir horizontalių linijų, formų derinimas buvo matomas ne tik atskiruose kūriniuose, bet ir bendroje ekspozicijoje. Visgi nors architektūroje yra daug tikslumo, Milenos kūriniams nesvetima improvizacija, žaismas, o pats įdomiausias kūrybos procesas ir yra turimų abstrakčių detalių komponavimas į vientisą, darnią konstrukciją. Žaismo objektams suteikia ir jų judesys erdvėje ar išlikusi galimybė kiekvieną sykį sukurti naują ir unikalią šių detalių choreografiją. Taigi, nepaisant prigimtinių skirtybių, architektūra kaip ir banguojanti jūra Milenos Pirštelienės kūryboje kuria tam tikrą ritmą. Kaip ir sapnai, keraminės formos kartojasi, o iš ritmingų pasikartojimų kuriami urbanistiniai peizažai ar tarsi simbolistinio teatro spektaklių scenografijos. Tačiau pasikartojantys tuščių, apleistų miestų ritmai primena ir labirintus, simbolizuoja Milenos sapnuose dažną klaidžiojimo, pasiklydimo motyvą. Pasikartojančių objektų ritmas siūlo ir šiandien ypač aktualią interpretaciją – ritmą, pasikartojimą suprasti kaip nuobodulį, slegiančią rutiną.

Autorinę menininkės techniką taip pat sudaro ir šaltai, abstrakčiai formai gyvybės suteikiantys grafiški, kartais net siurrealistiški piešiniai. Pirštais, trintuku, adatomis, vinimis ant keramikos  menininkė pigmentu išpaišo ne tik jūrą, vandenį, bet ir mistišką žmogaus siluetą, abstrakčias tuščias erdves ar daugiabučių namų langus. Grafiškiems, dažniausiai nespalvotiems piešiniams būdingas išskirtinis dėmesys šviesos ir tamsos santykiui, erdviškumui, o kur kas svarbiau už realistinį vaizdavimą, tikrovės imitavimą yra simboliškas vietos emocijos perteikimas, abstrakčios fantazijos sukūrimas. Šviesos ir tamsos žaismas bei tarsi abstrakčių teatrinių scenografijų motyvai parodoje skleidėsi ciklo „Sapnuojant jūrą“ kūriniuose, o vaizdo, piešinio svarba kulminaciją pasiekė keraminiuose paveiksluose, eksponuotuose ant sienų. Keraminiai paveikslai – tai nauja kūrybos forma, kurioje, pasak menininkės, vaizdas, tapyba užvaldo keramiką, ji tampa tik tarsi baltu popieriaus lapu ar drobe nupiešti norimą siužetą, nuotaiką. Nors menininkė kūriniuose nevaizduoja žmogaus (jis fragmentiškai pasirodo tik silueto, šešėlio pavidalu), jos kūryba yra būtent apie žmogų, jo būvį, prasmės paieškas. Pasak Milenos, piešiniai ant abstrakčių, minimalistinių formų suteikia jos kūrybai literatūriškumo, galimybę papasakoti apie žmogiškąją egzistenciją. Mirtis, baimė, nerimas, laikinumas, vienatvė – tai pagrindinės ne tik šių dienų pandeminio nuovargio paveiktos visuomenės, bet ir parodos „Vanduo“ temos. Jas menininkė apmąsto subjektyviai ir simboliškai reprezentuoja ne tik vandens metafora, bet ir keliuose kūriniuose išnyrančiomis trapumą ir laikinumą simbolizuojančiomis smėlio pilimis.  

Parodoje „Vanduo“ Milena Pirštelienė lėtai tolo nuo komplikuotų architektūrinių dėlionių ne tik į paprastesnes formas ir jose akcentuojamą vaizdą, bet ir į spalvas. Daugelyje ankstesnių, o ir šioje parodoje eksponuotų kūrinių dominuoja monochrominis juodos, baltos, pilkos spalvų derinimas, o patys keraminiai objektai primena nespalvotas nuotraukas, film noir ar vokiečių ekspresionizmo filmų fragmentus ir kuria aliuziją į praeitį. Tačiau parodoje atsirado ir daugiau spalvų – smėlio pilį, plūdurą vandenyje ar vandens ribą horizonte brėžė ryškiai raudona spalva, dangoraižių viršūnės dekoruotos ir abstrakčios, geometrinės formas nupieštos geltona, žalia ar žydra spalvomis. Fragmentiškai naudojamos spalvos nėra tik estetinis menininkės pasirinkimas, jos tampa dabarties simboliu, aiškia opozicija praeičiai. Raudona spalva taip pat simboliška – vienuose kūriniuose ji simbolizuoja grėsmę, pavojų, baimes, o kituose gali virsti ir nuoroda į graikų mituose žinomą Ariadnės siūlo metaforą. Kaip ir mitų pasaulyje Tesėjas, Milena, pasitelkusi raudonų siūlų kamuolį, tarsi bando rasti išėjimą iš labirinto, tuščio miesto ir apleistų pastatų – paaiškinti pasikartojančių sapnų reikšmes ar rasti atsakymus į žmogaus būties klausimus ir išsivaduoti iš mirties, laikinumo, vienatvės baimių.

Ariadnės kelrodis siūlas padeda surasti išėjimą ir suprasti ir pačios parodos „Vanduo“ esmę, prasmę. Parodoje vanduo – ne tik gamtos, nevaržomos laisvės simbolis, bet ir dualumo – baimės ir kartu susižavėjimo ja – metafora. Milena Pirštelienė, jungdama tokias priešybes kaip gamta ir architektūra, praeitis ir dabartis, spalvota ir nespalvota, vertikalu ir horizontalu, išties bando atrasti pusiausvyrą, harmoniją tarp skirtingų žmogaus būvių, pradų: nevaržomos laisvės ir racionalaus veikimo, proto ir jausmo, sąmonės ir pasąmonės. Taigi, gamtos ir architektūros sandūra parodoje „Vanduo“ pasakojo visai ne apie apokalipsę ar ekologinę katastrofą, bet apie darną, dvasinę ir egzistencinę santarvę, kurios šiomis dešimto pandemijos mėnesio ir antro karantino sąlygomis žmogui tikrai dažnai stinga, trūksta.