Dokumentiškumas versus menas: misija įmanoma lietuvių kine?
Šis ilgai lauktas Jurgio Matulevičiaus kūrinys į mano laukiamųjų sąrašą „įkrito“ dar gūdžiais magistrantūros laikais, kai pažįstamas kolega prasitarė apie tokio pobūdžio filmo kūrimą. Žinoma, tuo metu stovėdami filologyno kieme nemažai kalbėdavome apie dokumentiškumą kine, tad tokiam filmui tapti mūsų pokalbių objektu buvo gana nesunku (ačiū, Deimantai). Šių metų „Scanorama“ tapo pirmąja galimybe pamatyti šį filmą kino ekrane, ką neabejotinai galima pavadinti absoliučia 2020-ųjų Europos šalių kino forumo dovana.
„Izaokas“ pradeda savo pasakojimą nuo 1941 metų „Lietūkio“ garažo žudynių vaizdo, kur tyčiojantis ir visaip kankinant nužudyta virš 50 nekaltų Lietuvos žydų. Taip į žiūrovo dėmesio lauką patenka pagrindinis filmo veikėjas Andrius Gluosnis (akt. Aleksandras Kazanavičius), kuris yra priverstas nužudyti žydą Izaoką. Po šio įvykio žiūrovui pateikiama klasikinė kenčiančio ir kalto veikėjo drama: net ir praėjus dvidešimčiai metų, šis likimo vingis vis dar persekioja Andrių atskleisdamas morališkai sužaloto individo vidinį dramatizmą. Šios patirties atspindžius paskatina iš JAV grįžusio bičiulio Gedimino siekis sukurti filmą apie šį sukrečiantį įvykį. Detaliai nepasakodama siužeto galiu tik užsiminti, kad toliau filme vaizduojami kino kūrimo procesas ir veikėjų santykių vingiai.
„Izaokas“ pristatomas kaip istorinis filmas, kas, žinoma, tampa savaime akivaizdu atsižvelgiant tiek į naratyvą, tiek į vaizduojamą septintojo dešimtmečio istorinį kontekstą Lietuvoje. Tačiau, manyčiau, pats Jurgis Matulevičius taikliai pasakė „Scanoramos“ premjeroje: „Sveikinu žiūrovus, susirinkusius pasižiūrėti meno kūrinio.“ Istorinis žanras Lietuvos kinui tikrai yra nesvetimas. Galima įžvelgti gana ryškią dokumentiškumo lietuvių kine raidą. Anksčiau tokio pobūdžio filmuose buvo matomas gana akivaizdus nacionalistinis ar griežtai ideologiškai aiškus naratyvas. Ilgainiui istorinis pasakojimas lietuvių filmuose liberalėja arba suteikia galimybę kūrėjui įgyti savitą, nuo bet kokios ideologijos atribotą braižą. Galima prisiminti ir ne visai vykusius bandymus, kaip Audriaus Juzėno „Pelėdų kalną“, kuriame Lietuvos ar istorijos vaizdavimas, susipynęs su kūrėjo menine interpretacija, kelia klausimų. Žinoma, neseniai sužibėjęs Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“ vertas paminėti kaip vienas iš puikių istoriškumo interpretacijos atvejų. Galima teigti, kad Matulevičiaus „Izaokas“ neatsilieka ir yra puikus pavyzdys, rodantis menininko, kūrėjo susidūrimą su objektyvia tikrove.
Filme vaizduojamomis „Lietūkio“ garažo žudynėmis paliečiama istoriškai svarbi tema – lietuvių dalyvavimas holokauste. Didžioji dalis filmo veiksmo vyksta jau po 1960 metų, kas steigia nuorodą į dar vieną opią problemą – Lietuvos kino meno industrijos kontrolę. Septintasis dešimtmetis lietuvių režisieriams tapo didelių išbandymų, nuolatinės kontrolės, savito pasipriešinimo ir visiškos individualios kūrybos stagnacijos laikotarpiu. „Izaoke“ tai matoma iš veikėjo kino kūrėjo Gedimino perspektyvos, kuris dėl „įtartino“ scenarijaus yra persekiojamas KGB. Galiausiai personažui nepavyksta įgyvendinti sumanymo: susidūrimas su socialistine realybe atveria skaudžias kūrėjų opas.
Kalbant apie Matulevičiaus „Izaoką“, vienas iš esminių faktų – kad tai yra Antano Škėmos apysakos adaptacija. Bet šis filmas ne pritaiko, o greičiau mezga hipertekstinį santykį su literatūros hipotekstu. Apysakoje pateikiamas psichiatrijos ligoninėje gulinčio žmogaus pasakojimas apie „Lietūkio“ garažo įvykius ir jo išgyvenimai. Vadinasi, filmas tarsi sukuria metadialogą su kita medija ir tampa hipertekstu (kūriniu, kilusiu iš Škėmos hipoteksto). Jame vaizduojamas režisieriaus Gedimino bandymas remiantis rašytojo pasakojimu įgyvendinti filmą, o šio proceso tiesioginiu liudytoju tampa jo draugas Andrius Gluosnis. Belieka pagirti scenarijaus autorius Jurgį Matulevičių, Nerijų Milerių ir Saulę Bliuvaitę, nes net ir tiems, kurie skaitė tik „Baltą drobulę“, turėtų būti aišku, kad Škėmos tekstai – nesibaigiantys minties srautai, neprimenantys tolygaus linijinio pasakojimo, kurį būtų lengva pritaikyti galvojant apie bet kokio tipo adaptaciją. Kita vertus, tokio pobūdžio kūrinys tampa puikia terpe improvizacijai.
„Izaoką“ atskira knyga išleidusi leidykla „Odilė“ pateikia trumpą apysakos išleidimo priešistorę. Leidyklos internetiniame puslapyje rašoma, kad Škėma šios apysakos rankraštį atsivežė į 1961 metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą ir įteikdamas Vytautui Kavoliui tarė: „Pasirūpinkite mano knygute, nes, jei ne jūs, niekas jos neišleis“ (tai buvo minėta ir knygos pristatyme). Netrukus Škėma tragiškai žuvo. Tai stiprus ir savitai asmeniškas patirtis reflektuojantis tekstas. Filmo herojus Gediminas teigia scenarijų parašęs pats, tačiau galiausiai, valdžiai uždraudus filmavimą, prisipažįsta, jog scenarijus priklauso Antanui. Filme pasirodo ir dar viena akivaizdi nuoroda į patį rašytoją (rodomos jo nuotraukos su filmo herojais). Kavolis čia tampa Gedimino prototipu ir filme vaizduojama tai, kas galėjo įvykti apysakai „Izaokas“ anksčiau išvydus dienos šviesą. Taigi, pasibaigus filmui, žiūrovas gali tapti skaitytoju ir perskaitęs tekstą pamatyti, kas neva turėjo atsidurti Jurgio Matulevičiaus veikėjų filme.
Kalbant apie kinematografiją, galima paminėti estetiškus film noir kadrus, kuriuos užpildo Dainiaus Gavenonio energingumas, Severijos Janušauskaitės sodrus žvilgsnis ir Aleksandro Kazanavičiaus blaškomas ir kenčiantis Andrius. Tačiau neneigsiu, jog tam tikras estetinis pasirinkimas šiek tiek glumina. Filmas padalytas į tris dalis: pirmoje ir trečioje vaizdas nespalvotas, antroje – spalvotas. Šis meninis sprendimas skatina kelti klausimą: „O kam to reikėjo?“ Pasak Matulevičiaus, antroji dalis (kurioje daugiausia vaizduojami filmavimai) tarsi teigia vilties ir sėkmės galimybę, tad ji pateikiama spalvotai. Manyčiau, tai ardo filmo vientisumą, o film noir kadrais tarsi dar labiau akcentuojama neviltis, melancholija ir neblėstantis kaltės jausmas ar skausmas.
„Izaoke“ nagrinėjamos temos ir šiandien nepraranda aktualumo. Jis nepatogus, šokiruojantis įtemptomis ir atviromis scenomis. Kartu verčia atsigręžti į tylą, kuri gali žeisti asmenį, palikdama potrauminius išgyvenimus. Belieka pagirti filmo kūrybinę komandą už įtraukiantį istorinį meno kūrinį. Gaila, kad karantino sąlygomis tik labai maža dalis žiūrovų turėjo galimybę pamatyti šį filmą. Džiugu, kad „Scanoramos“ rengėjai reagavo į esamą padėtį ir surengė specialųjį seansą. Tikiu, kad bet kokiu atveju filmas sulauks nemažai dėmesio. Debiutuojančiam kūrėjui labai svarbu turėti savą braižą. Nekyla abejonių, kad „Izaokas“ Jurgio Matulevičiaus kūryboje paliks ryškų pėdsaką.
