Žiedlapio skeveldra per vyzdį
Jolanta Sereikaitė. Mėlynos musmirės. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2020. 101 p.
Klajodamas istorijos labirintais žmogus balansuoja tarp intencijos besąlygiškai priimti dieviškosios kūrybos apraišką gamtos pavidalu ir pagundos mėgdžioti Kūrėją konstruojant ir integruojant į savo aplinką materialius objektus. Dar platesnės erdvės subjektyvioms pasaulio deformacijoms atsiranda individui reflektuojant iškreiptą (papildytą fantazijos elementais) tikrovės vaizdą. Taip asmuo tarsi bando adaptuoti aplinką pagal individualius lūkesčius. Kita vertus, transformuojant (iškraipant) pradinį Nejudančio Judintojo sumanymą rizikuojama išbalansuoti numatytąją harmoniją ir taip susikomplikuoti objektyvų reiškinių suvokimą (o kartu ir įsiprasminimą savitoje, tačiau neapibrėžtoje būtyje). Tokioms tikrovės deformacijoms ir jų refleksijoms skiriamas pagrindinis dėmesys rašytojos ir dailininkės Jolantos Sereikaitės eilėraščių rinkinyje „Mėlynos musmirės“.
Kalbėdami apie objektyvaus pasaulio reliatyvųjį iškraipymą ir adaptavimą individualiems poreikiams, turėtume atsižvelgti ne tik į kryptingą žmogaus veiklą konstruojant materiją, bet ir į neapčiuopiamą plotmę (fantaziją, suvokimo metu kylančias objektų deformacijas), padedančią kurti subjektyvų aplinkos paveikslą individo sąmonėje. Gamtos reiškinių „ištraukimas“ iš jiems būdingų funkcijų ir savybių, nenatūralus objektų sugretinimas kuria tarpinę būseną, erdvę komplikuotesnėms žmogaus jausenoms tarpti. Toks „nenatūralus“ pasaulis piešiamas jau pirmo rinkinio eilėraščio eilutėmis: „Vaivorykštės gyvatė / Supasi ant šiaudo / Linguoja vėjyje / Druskos kristalai varva / į sniegą / ir su juo susilydo“ (p. 6). Tiesa, suvokdamas savo galių ribotumą ir susikurto pasaulio reliatyvumą, lyrinis subjektas pripažįsta: „Esu netikras kūrėjas, esu tik veidrodis, / Jį atspindintis, esu mėnulio šviesa, / Blyškus siauras gyvenimo ruožas, / Sustingusi paklodė, deganti vėjyje. / Nesu visuomet teisi, nes ir kiti / Turi teisę kurti savo teorijas“ (p. 12), juk „Dieviškumas nepaveldimas – jį sukuria įspūdis, / Lyg Elizabeth Taylor, piene besimaudanti…“ (p. 23) Susikūręs pasaulį iš perkonstruotos tikrovės (fantazijos produkto, civilizacijų paveldo, mitologijos, literatūros klasikos, vizualiojo meno personažų) J. Sereikaitės eilėraščių „aš“ tarsi įspeičia save į spalvingiau dekoruotą, tačiau ne mažiau svetimą kampą: „Esu tik stebėtoja, o / Skęstantys kambariai – / Jūros klosčių muliažas: / Mes iš jos gelmių išropojome – / Ir nieko tikro nėra“ (p. 33). Sunku patikėti fikcija, kai nėra materialių jos egzistavimo įrodymų. Tokį besąlygiško tikėjimo komplikuotumą ir atspindi eilėraščio „Išėjimas į dykumą“ eilutės: „Sara dega mirtimi: jos įsčios tuščios / Lyg užantspauduotas dugnas, / Jos akių skryniose krebžda pelės / [...] Kaip tikėti tuo, kuris kalba nematomas?“ (p. 11)
Skaitant rinkinį, ryškėja ir lyrinio subjekto kaip stebėtojo vaidmuo. Nesiekdamas aktyviais veiksmais keisti aplinkos, eilėraščio „aš“ bando viduje susikurti interpretacijos laisvės pastanga papildytą pasaulio fikciją. Tiesa, suvokiama ir kontakto su objektyviąja tikrove (ar bent jau materialiais daiktais) svarba: „Kieme surandu žalią undinę, / Savo veido akmeninę kopiją: / Kaip miela matyti antrininkę. / Ir aš norėčiau gyventi / Apsupta gėlių ir aklųjų šunų, / Lyg srovė, kuri daužo uolas“ (p. 57) ar „Per daug metaforų, / Noriu paprastumo ir kaip / Koks permatomas skeletas / Laikausi už tavęs, / Prisišliejusi prie šios pušies, / Drėgnos ir juodos lyg smala, / Netekusios / kankorėžių karalystės“ (p. 82). Nepaisant įspūdžio, jog dažname eilėraštyje pabrėžiama stebėtojo pozicija, skaitytojas atras ir itin emocingų tekstų, kuriuose nevengiama jausmus išreikšti šiurkščiau: „Teišdygsta vijoklių šiukšlės / Ant jo sprando… / Mano brolis pabaisa – / Geidžiu jo mirties / Kaip kaukės, amžinai prilipsiančios / Prie bronzinio veido“ (p. 17). Emocijos visiškai eliminuoti neleidžia ir herojaus susitapatinimas su aplinka, jos (tegul ir deformuotos) reflektavimas savame vidiniame pasaulyje. Viena vertus, individo ir išorės elementų komplikuotas santykis kuria įtampą ir lemia eilėraščio subjekto blaškymąsi tarp paralelių dimensijų, kita vertus, būtent tų elementų vardijimu ir transformacijomis stengiamasi išreikšti sudėtingą asmens pasaulėjautą.
Kaip galimas sąlyčio taškas tarp Aukščiausiosios valios ir žmogaus rankų dirbinių pateikiamas menas. Kūrybos svoris aktualizuojamas eilutėmis: „Viešpatie, kokia vergystė / Menui ir mirčiai, / Pasitraukus iš dabarties“ (p. 37). Eilėraščiuose lyrinio subjekto būsenoms paryškinti dažnai pasitelkiamos spalvos, kurios naudojamos ne tik vyksmo fonui apibūdinti, bet ir netikėtiems objektų įkontekstinimams, nenatūralioms savybėms pabrėžti: „Pilko kambario prieblandoje / Snaudžia smėlio spalvos šuo, / Veidrodis pilku rėmu. / Vien tik paukštis, nutapytas mėlynai, / Švyti kaip koks nematytas inkliuzas“ (p. 41). Greta spalvos, objektų formos, erdvės deformacijų atsiranda (o ir įgauna aktualumą) laiko parametras. Savasties ieškoma ne tik esamajame buvime („Iš dienos į naktį taip kaskart į save artėjant, / Nutolstant, išnykstant ir atgimstant / Naujai žvilgančiam garso mūrui, / Toms ilgoms vienatvės valandoms kaip / Smaragdo spindesio alijošiui / Ant senų sutrūnijusių palangių“, p. 49), bet ir prisiminimuose ar daiktų savybių kaitoje („Čia aš – praeityje – kaip žaibo išlydis, / Kaip sužiedėjusi duona lėkštėje, / Kaip išvaškuotas parketo paviršius“, p. 41).
Laiko dėmens svarbą pabrėžia ir gan gausiai naudojamos aliuzijos į istorijos raidos fragmentus ar literatūros klasikos motyvus. Eilėraščiuose skiriama nemažai dėmesio geografinėms vietovėms, architektūros objektams. Jie įpinami į veikiančiojo (stebinčiojo) asmens jausenas pabrėžiant pokyčio neišvengiamumą, materijos laikinumą, individo ir aplinkos vienį: „Juk marmuras / Daug ilgaamžiškesnis / Už žmogišką kūną, / Bet ir jis gali būti sudaužytas / Karų ir minų, / Kartais stichijų, kurios / Išnyra daug rečiau / Nei meniškas įtūžis“ (p. 70).
Knygoje gausu intertekstų, krikščioniškosios kultūros motyvų, Antikos, mitologijos, literatūros, meno istorijoje šmėžavusių personažų, civilizacijų raidos epizodų. Vakarykštės dienos prisiminimas svarbus ne mažiau nei ūkuose slypintis rytojus. Šių elementų kokteilis, papildytas siurrealistiniais atspalviais, kuria savotišką tarpinę erdvę, tvyrančią tarp tikrovės ir fikcijos krantų. Juntama ir dievoieškos pastanga. Šiurkšti, atvira, be egzaltacijos („Aš kontempliuoju tavo / Rūstų veidą, / Molžemio spalvos nimbas – / Lyg būtumei iš žemės“, p. 15), įpinant biblinius motyvus į subjekto jausenų išraišką („Gal dabar aš esu uola, / Kurioje gulėjo Lozorius?“, p. 20).
Knygos tekstuose skaitytojas atras išradingų sugretinimų, netikėtų minties šuolių, žongliravimo inovatyvesnėmis metaforomis: „Pabaisos kaulai – lyg sutraiškytos musės“ (p. 18), „tupi angelai / Tarsi kreivi krūmokšniai / Spindintys zylių akyse / Baltos žiedų skeveldros rėžia / Jų plikas galvas“ (p. 22), „Lyja / Varvekliai perskrodžia gatvę“ (p. 35), „Platinos spalvos mėnesiena kaip įvestas euras“ (p. 49), „lyg į veidrodį krisčiau / Ieškodama savęs pačios sekundžių dilgėlėse“ (p. 78), „liūdesys / Apsvilęs šuo / Snaudžia ant cemento“ (p. 88) ir pan. Eilėraščiai žavi fantazija, idėjiniais viražais, nenuvalkiotais įvaizdžiais, siurrealistiniais vaizdais. Skaidraus naratyvo, suvaldyto žodžio ar sukramtytos kūrinio minties mėgėjai gali ir nusivilti, tačiau knyga turėtų patikti skaitytojams, pasiilgusiems tekstų, išsiveržiančių iš lėkštumo ir stereotipo rėmų.
J. Sereikaitės „Mėlynos musmirės“ – įdomi, išraiškinga, minties vingiais ir įvaizdžių fantazija skaitytoją stebinanti (bet nesugluminanti) knyga. Išmonei neužgožiant emocijos, kuriama savita, kiek fantasmagorinė eilėraščio erdvė. Erdvė reali tiek, kiek pats subjektas nori joje egzistuoti. Galbūt kada nors pasaulis primins sapno labirintą: „Ištirpę seni dienoraščiai, / Užtrenktos durys, / Nuvarvėję susitikimai, / Užšalęs ežeras: / Didžiulis drugys gęsta / Už horizonto, / Įklimpęs į miglų samanas“ (p. 79). Galbūt vieną rytą polietileninė saulė nušvies neoninę musmirę, suleidusią šaknis į žmogaus delną. Musmirė bus mažiau nuodinga. O Kūrėjas, atlaidžiai šypsodamasis, žarstys tokio pasaulio skeveldras.
