Rytoj bus visiškai kitaip: beskaitant knygas
Baimės jausmas yra būdingas žmogui ir žmonijai, tačiau mūsų baimės pobūdis ir objektai nuolatos keičiasi. Viduramžiais žmonės bijojo saulės užtemimų ir ugnikalnių išsiveržimų, kurie pranašavo nelaimes, marą ir nederlių, Viktorijos laikais industrinėje Anglijoje bijojo nedarbo, visais laikais – karų. Mūsų laikais baimės pobūdis yra pakitęs, o pandemijos sukelta krizė užaštrino jį dar labiau.
1764 metų Williamo Hogartho graviūroje vaizduojamas Tėvas Laikas
Atsiradus daugiau laisvo laiko, vakarais jaukiai vartinėju įvairias knygas. Prieš daugiau kaip dešimtmetį išleistoje ir neseniai papildytoje Franko Furedi knygoje „Kaip veikia baimė: baimės kultūra XXI amžiuje“ rašoma, kad sunku nubrėžti liniją, skiriančią baimės ekonomiką, kuria yra suinteresuotos rinkodaros, konsultavimo ir draudimo bendrovės, nuo susirūpinimo reiškimo ir katastrofų prognozavimo. „Verta prisiminti, kaip ilgai buvo skelbiama, kad vadinamasis Y2K virusas, dar vadinamas „tūkstantmečio virusu“, sukels tikrą katastrofą. Tarptautiniu mastu buvo imtasi beprecedenčių apsisaugojimo priemonių, tam buvo išleisti milijardai dolerių, ir tik nedaug ekspertų buvo pasirengę kvestionuoti nuomonę tų, kuriems rūpėjo sukurti tūkstantmečio viruso problemą“ (Frank Furedi, How Fear Works: Culture of Fear in the Twenty-First Century, Bloomsbery, 2018, p. 57). Nors baimės ekonomika naudojasi potencialių katastrofų grėsme, baimės plitimas yra kultūrinių veiksnių rezultatas. Kiekvieną naują iššūkį galima sureikšminti taip, kad jis virstų visos žmonijos išlikimo klausimu. Šiuolaikinė kalba, skambanti per žiniasklaidos priemones, atspindi tendenciją sureikšminti problemas, kurios gali būti išspręstos. Tokie žodžiai kaip „epidemija“, „maras“, „pandemijos rekordas“, „mirtis“ vartojami nuolatos, taip sukuriant nerimą ir pasaulio netvarumo perspektyvą. Kasdien vartojama apokaliptinė frazeologija sukelia įspūdį, kad pasaulio pabaiga yra čia pat. Kaip rašoma pranašo Danieliaus knygoje, paskutinėmis dienomis žmonės lakstys po pasaulį, o jų žinios pagausės.
Apokaliptiniai scenarijai nėra naujiena žmonijos istorijoje. Tokias kalbas žinome nuo neatmenamų laikų. Apokalipsės kaip religinės minties apraiškos glūdi senojoje žydų tikyboje. Istorija turi pradžią, vidurį ir pabaigą.
Žmonės dažnai kalba apie artėjančią pasaulio pabaigą, perspektyvos atrodo gana niūrios, o ekonominės ir technologinės pažangos jau nebegalime suvokti kaip savaime suprantamo dalyko. Daugelis gi tikėjo, kad vakcina atsiras labai greitai. Rytoj. Poryt. Bet taip nėra. Kita vertus, apokalipsės suvokimas, kuris dažnai yra laikomas pamišėlių reikalu, XVI–XIX amžiais iškiliems mąstytojams (Franciui Baconui, Robertui Boyle’ui, Josephui Priestley, Isaacui Newtonui, Johnui Miltonui, Thomui Hobbesui) suteikė vienintelę minčių struktūrą kokybiškai suvokti visuomeninius pokyčius. Ši diena turi vienintelę išeitį, bet rytoj bus visiškai kitaip.
Istorikai teigia, kad didžioji (general) Europos ekonominė, politinė, demografinė ir socialinė krizė, prasidėjusi XVI amžiaus pabaigoje, tęsėsi beveik iki pat XVII amžiaus pabaigos. Epidemijos siautė nuolatos naikindamos šešiolikto amžiaus demografinį prieaugį (Henry Kamen, European Society 1500–1700, Routledge, 1994, p. 234). 1569–1603 metų buboninis maras pasiglemžė apie milijoną gyvybių, bet buvo ir kitų skausmingų maro protrūkių – 1630 metais Viduržemio jūros regione, 1636 metais šiaurės ir centrinėje Europoje (žemutinė Normandija prarado ketvirtadalį gyventojų), 1648 metais Ispanijoje, 1656 metais Italijoje. Lietuvoje per visą XVI amžių būta 14 epidemijų, bet didysis maras, ištuštinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestus, vyko XVII amžiaus pradžioje.
Istorikas Timothy C. Winegardas neseniai išleistoje knygoje apie žmonijos nelaimes rašo ne apie epidemijas ar marą, o apie uodus. Jis teigia, kad moskitai arba uodai sunaikino daugiau žmonių Žemėje negu visi karai, sausros ar kitos nelaimės ir vadina juos „pasaulių griovėjais“ ir „istorinių pokyčių nešėjais“.
Winegardas teigia, kad kai meteoritas smogė į žemę, dinozaurai jau buvo žuvę nuo uodų perneštų ligų. Maliarija buvo žinoma senojoje Afrikoje, o uodų platinamos ligos, anot autoriaus, sunaikino Mesopotamijos civilizacijas, senovės graikus ir romėnus (turtingieji romėnai statė savo vilas ant kalvų stengdamiesi išvengti uodų ir maliarijos), taip pat ir barbarų gentis, kurios nukariavo šias žemes. Trečiame šimtmetyje maliarijos epidemija privertė Romos imperijos žmones burtis į mažesnes krikščionių bendruomenes, kurios garbino gydymą ir rodė pagarbą ligoniams, taip padėdama plisti krikščionybei.
Daug šimtmečių žmonės mirė nuo uodų pernešamų ligų nesuvokdami koreliacinio ryšio tarp uodų ir maliarijos – šis moksliškai buvo nustatytas XIX amžiuje. Tai, kad mažytis plonas vabzdys gali turėti įtakos mūsų gyvybei ir sukelti mirtį, peržengė vaizduotės ribas. Winegardas tyrinėja uodų ir maliarijos įtaką karybai ir karo mūšių eigai ir daro išvadą, kad kartais maliarija turėjo didesnę įtaką karo baigčiai negu patys mūšiai. Endeminės ligos, anot jo, privertė Hanibalą sugrįžti į Kartaginą iš pergalingų žygių Romoje, atgal pasuko mongolų-totorių armijas iš pietų ir rytų Europos, o Romos karių nukariavimus Škotijoje sustabdė maliarija, sunaikinusi pusę iš 80 000 legionierių, pasiųstų į šią teritoriją. Maliarija sustabdė kryžiuočių Šventosios Žemės nukariavimą (pražudė apie trečdalį). Maliarija kartu su kitomis europiečių atneštomis ligomis sunaikino gausias vietinių genčių populiacijas ispanų nukariautoje Lotynų Amerikoje.
Šie vabzdžiai vis dar nužudo apie 800 000 žmonių per metus daugiausia Afrikoje, o globalizacija padeda skverbtis naujiems moskitų pernešamiems virusams, tokiems kaip Zikos virusas, kurie galbūt yra tūkstančių metų senumo, bet identifikuoti buvo palyginti neseniai. Klimato pokyčiai taip pat didina arealą, kuriame gali veistis uodai, pernešantys įvairias ligas.
Atsitiktinumai istorijoje turi priežastinį ryšį, o šis ryšys nebūtinai yra paaiškinamas racionaliais argumentais ir istorine metodologija. 1698 metais penki laivai, vadovaujami kapitono Patersono, prikrauti geriausios kokybės prekių (perukų, vilnonių kojinių, šukų, antklodžių, biblijų ir 25 000 porų odinių batų), išplaukė iš Škotijos. Buvo pakrautos net spausdinimo staklės, kuriomis tūkstantis du šimtai škotų kolonistų planavo spausdinti būsimas sutartis. Tam, kad laivuose tilptų daugiau prabangesnių prekių, buvo sumažintas maisto ir gyvulių kiekis. Ekspedicija plaukė į Darjeno regioną Panamoje, kur Škotijos kompanija planavo įsteigti prekybinį centrą, kuris sujungtų prekybą tarp Afrikos ir Pietų bei Pietryčių Azijos ir sukrautų turtus Škotijai, kenčiančiai nuo bado. Investicinė schema buvo populiari ir tarp smulkiųjų investuotojų – neturtingų ūkininkų ir Škotijos parlamento narių. Skaičiuojama, kad nuo ketvirtadalio iki pusės šalyje cirkuliavusių pinigų tuo metu buvo investuota į būsimą prekybos verslą Panamoje. Ekspedicija žlugo. Kolonistai, nepratę prie tokių sąlygų, susirgo geltonąja karštine ir maliarija ir per dieną mirdavo dešimtimis. Dažniausiai laiškuose į tėvynę, dienoraščiuose ir škotų kolonistų įrašuose kartojami žodžiai – „moskitai“, „karštinė“, „drebulys“ ir „mirtis“ (Timothy C. Winegard, The Mosquito: A Human History of Our Deadliest Predator, Dutton, 2019, p. 164). Po šešių mėnesių pusė likusių gyvų persikėlėlių sėdo į laivus ir pasuko į Jamaiką, palikę tuos, kurie buvo per silpni keliauti. Kai į Darjeną atplaukė gelbėjimo ekspedicija iš Škotijos, terado tuščiame Anačukunos paplūdimyje paliktas spausdinimo stakles. Winegardas iš uodų sužlugdyto verslo aprašymo padaro geopolitinę išvadą – milžiniški nuostoliai privertė išdidžiąją Škotiją pagaliau priimti susivienijimo pasiūlymą iš Anglijos. Taip Darjeno moskitai netikėtai tapo Didžiosios Britanijos susikūrimo priežastimi.
