Pokalbis, nugirstas gatvėje…

 

– Ar tu sugrįši?

– Mes jau apie tai kalbėjome.

– Vadinasi, nesugrįši…

 

 

In vino veritas

 

Kol tu nebyliai gėrei mano vyną, aš garsiai skaičiau tavo eiles. Kol aš negalėjau užsičiaupti tamsioje kino salėje, tu tylėdavai muziejuose. Kol aš vienišas stovėjau kampe, tu buvai vakarėlio siela. Tu sakei, kad tarp mūsų neturi likti neištartų žodžių, bet pati tykiai išėjai. Jei būčiau žinojęs, kad viskas taip baigsis, būčiau pirkęs pigesnį vyną.

 

 

Iteracija

 

Nuaidėjo skardus garsas.

Pirmasis atitraukė kūjį nuo stabo. Ką tu darai, paklausė Antrasis. Daužau stabus, kaip didysis Zaratustra mus mokė, atsakė Pirmasis. Kvaily, geriau ruoškis paskaitai! Tavęs laukia studentai 207 auditorijoje. Šiandien privalai kalbėti apie scholastų metafiziką ir jų postuluotą niekio pagrindą, apibrėžiantį blogį kaipo akcidenciją ir substancijos nebuvimą! Tik nepamiršk viską perinterpretuoti per diskurso prizmę ir lyčių politiką, įsiaudrinęs užriaumojo Antrasis. Gerai, tik dar kartelį padaužysiu stabą, atsakė jam Pirmasis ir užsimojo kūju.

Nuaidėjo skardus garsas. Galbūt tai juokėsi Dievas.

 

 

Gyvenimas – tai šventė

 

Mane kamavo pagirios. Eidamas gatve išvėmiau skrandžio turinį ant žemės. Iš karto suskrido balandžiai ir savo mažais snapeliais ėmė knibinėti nesuvirškintus maisto gabalėlius. Prie bažnyčios užkalbino daug kartų matytas senamiesčio benamis. Atidaviau kišenėje susikaupusias monetas, šių jam užteko rašalo buteliui. Nepažįstamajam pametus piniginę, pasivijau jį ir padėjau neprarasti tapatybės. Širdžiai po venas bevarinėjant nuo alkoholio suskystėjusį kraują vos negavau infarkto. Prie namo durų padėjau kaimynui užtempti naują skalbimo mašiną. Pylė prakaitas ir girgždėjo dantys, vos vėl nesupykino. Grįžęs namo, pakeičiau kraiką katinui ir įdėjau jam ėsti. Bejėgis smukau į lovą ir susisukau į kamuoliuką. Atrodo, pasidarė šiek tiek lengviau. Bet kodėl gi manęs niekas nemyli?

 

 

Įvartis

 

Viskas, daugiau negaliu. Tai bus paskutinis mačas. Atėjo laikas viską baigti. Aš juk turiu pinigų, nueisiu pas geriausią gydytoją. Jis pasakys, kas man yra. Negali būti, kad jie nieko nesurastų. Aš juk žinau, kad kažkas ne taip. Nesinervuok, viskas bus gerai. Reikia apsvarstyti visas galimybes. Velnias, kodėl aš taip ilgai nejaučiu savo…

Ž.! Tu, blet, girdi mane? Neužtenka, kad po aikštę lakstai kaip be kompaso, tai dar per pertrauką kaip susišikęs sėdi. Bleeeet. Kaip jūs visi mane stebinat savo bukumu! Paklausykit, tai paskutinė proga patekti į kitą etapą, mes galime įmušti tą prakeiktą golą! Nu pasistenkit dėl manęs, ar daug prašau? Pažaiskit jūs nors kartą pirmu numeriu ir įkalkit bankę tiems čigonams iš standarto. Na, visi pasiruošę? Sudėkite rankas! Ž., tu, blet, mane girdi?! Padėk, sakau, ranką! Visi? Viskas – viens, du, trys, už pergalę!

 

●

 

Na ką gi. Sveiki sugrįžę prie televizorių ekranų. Priminsiu, kad eee šiuo metu yra lygiosios, o Lietuvos rinktinei eee reikia laimėti nors vieno įvarčio persvara. Ar užduotis įvykdoma? Akivaizdu, kad taip. Tačiau nepabijokime eee pasakyti, kad Lietuvos komanda tikrai ne kartą eee šiandien klydo.

Starto vienuolikė nepasikeitus ir eee treneris iš Panevėžio rodo visišką pasitikėjimą savo žaidėjais eee ir antroje rungtynių pusėje. Įdomu, ką gi jis pasakė eee jiems per pertrauką. O kalbant apie šias rungtynes, eee per spaudos konferenciją treneris kalbėjo, kad eee į aikštę jie eina kovoti tik dėl pergalės. O kamuolys tuo tarpu išmušamas ir antras kėlinys prasideda.

Iš karto matome aštrią eee Lietuvos rinktinės ataką. Arogantiškai, arogantiškai sužaidžia eee Vilniaus „Žalgiryje“ žaidžiantis puolėjas. Gražu? Taip. Efektyvu? Ne.

Kol kas prabėgus eee pusei antro kėlinio pagrindinio laiko abi komandos eee nedemonstruoja gražaus futbolo. Ar galima tokį žaidimą vadinti staigmena? Eee jūs gal ir galit, aš – ne.

Ir štai aštri priešininkų ataka per vidurį, paleidžiamas tolimas smūgis ir ranka! Klysta, klysta gynėjas Ž. ir kamuolys skrieja tiesiai į jo neprispaustą dilbį. Ir ką? Rungtynių arbitras rodo vienuolikos metrų baudinį.

 

●

 

Ranka? Kokia čia ranka? Ką tas dūchas peza? Kaip galima duoti ranką tokioje situacijoje? Chebra, davai visi kartu mūsų skanduotę:

Jei teisėjas pydarastas, tai suplok *plekšt, plekšt*

Jei teisėjas pydarastas, tai suplok *plekšt, plekšt*

Jei teisėjas pydarastas, jei teisėjas pydarastas, jei teisėjas pydarastas, tai suplok *plekšt, plekšt*

 

●

 

Na ką gi, rungtynės baigiasi vienas nulis eee priešininkų komandos naudai. Dūžta visos rinktinės viltys patekti į tolesnį etapą. Po grubios Lietuvos gynėjo eee klaidos rinktinė nesugeba pademonstruoti efektyvaus futbolo. Pripažinkime, kad Lietuvos rinktinė eee tikrai buvo stipresnė ant popieriaus, tačiau tokiose rungtynėse eee gali nutikti bet kas. Šiam vakarui tiek, šias rungtynes jums padėjo stebėti eee žurnalistas N.

 

●

 

Ekspertas69 rašo: Nesuprantu, kodėl iš viso Ž. paimtas į rinktinę. Nėra geresnių gynėjų? Mano močiutė geriau sužaistų.

Fanasss rašo: Blet duhas, nusikirks gereu ta ranka ir galva isitrink!!!!

Papartis1984 rašo: Ačiū vyrai už žaidimą! Tikri fanai net tokioje situacijoje palaikys. Kaip sakoma – karavanas eina, o šunys loja.

Monster rašo: Eik tu nx kokia ta rinktine lopai. Ir vel prapiso…

Kaimietux rašo: Parduodu šaraną, taip pat domina keitimas. Mano numeris 86…

 

●

 

Tai pabaiga. Viskas. Aš žlugęs.

Ž., nepergyvenk dėl to pendelio… Viskas gerai, visiems nutinka… Mes visi pasirodėme ne iš geriausios pusės… Ar ne taip, vyrai?

Treneri… Aš nejaučiu savo rankos…

 

 

Egzistencializmas

 

Man daugiau neskauda. Aš tave sėkmingai užmiršau. Mes pasielgėme kaip suaugę žmonės ir mums pavyko net išlikti draugais. Mes daug ko vienas iš kito išmokome. Bet, kale, kodėl tu tušinuku pribraukei mano Schopenhauerio tomelyje?!

 

 

Kiaulė

 

Jums įdomi mano istorija? Klausiate, ar kada nors mylėjau? Paklausykit, aš toks kaip ir visi! Kartais liūdžiu, kartais džiaugiuosi. Kol turime laiko, o jo turime ne tiek jau ir daug, galiu Jums papasakoti vieną įdomią istoriją iš savo vaikystės. Mes gyvenome vienkiemyje, sutriušusiame mediniame name. Aš, mano mamulė, tėvas, trys sesulės ir du vyresni broliai. Nebuvome labai turtingi, bet ūkis aprūpindavo visais būtiniausiais dalykais. Vasarą prisirinkdavome grybų ir uogų, iš kurių mamulė darydavo uogienę, o ankstyvą rudenį su vyrais eidavome į bulviakasį. Žiemą, kad galėtume sušilti, visiems tekdavo miegoti vienoje lovoje, o mane, kaip jauniausią, paguldydavo į vidurį, į pačią šilčiausią vietą. Tačiau žvelgdamas į viską iš dabartinės savo situacijos negalėčiau pasakyti, kad buvau kaip nors ypatingai prisirišęs prie artimųjų. Jie visada man atrodė šiek tiek dirbtiniai, lyg netikri. Kaip? Ką sakote? A, robotai? Taip! Jūs puikiai suprantate, ką aš noriu pasakyti – jie buvo lyg tie robotai iš filmų, tokie automatiniai žmonės. Atrodo, juda, atrodo, kalba, tačiau žiūri į juos ir galvoji: ar tikrai tavo galvoje yra kažkokios mintys? Ar ir tave kankina tas nenugalimas geismas? Na suprantat, toks jausmas, tarsi už kūno daugiau nieko nebūtų. Nei vidurių, nei kraujo. Tačiau grįžkime prie mano istorijos. Vieną vasarą mamulė ir tėvas sugebėjo susitaupyti keletą grivinų ir artimiausio kaimo turguje nusipirkti paršiuką. Taip, jūs išgirdote teisingai – tai buvo gyvas paršiukas! Jūs neįsivaizduojate, kokios buvo jo akys. Ir žinote, kokį vardą mano sesutės jam davė? Ogi mano vardą – Vovka! Jos man sako: jeigu tau jis taip patinka, tai ir pavadinkime kaip tave. Be abejo, tuo metu man atrodė, kad jos mane tik erzina. Aš pagaudavau kurią nors iš jų ir iš visų jėgų tėkšdavau veidu į purvą, kad jos žinotų! Ką sakote? Ne, geriau nepertraukinėkite manęs tokiais kvailais klausimais, juk mes neturime daug laiko! Tai buvo tik žaidimai, ką – nežinote, kaip vaikai žaidžia? Tai va, paršiukas išaugo į kiaulę, ir aš jau prie jo pripratau. Bet vieną šaltą ir niūrų žiemos rytą tėvas man liepė išvesti Vovką į kiemą, o pats skubiai nuėjo kažkur ruoštis. Kam jam reikalingas aš, kam jam reikalingas Vovka, svarsčiau. Ir ką jis čia iš viso sugalvojo? Tik žiū – ateina jis su dviem broliais, o tėvo rankoje blizga ilgas peilis. Iš karto viską supratau. Man beliko tik raminti Vovką, meiliai kažką kuždėti į jo rausvą ausytę. O jis tik stovi, patikliu žvilgsniu žiūri man į akis ir kriuksi. Priėjęs tėvas grubiai atstūmė mane ir liepė žiūrėti ir mokytis, juk ir man vieną dieną teks tai daryti. Abu broliai iš karto mechaniškai ėmėsi darbo – vienas apžergė Vovkos kūną ir stipriai suspaudė glėbyje, o kitas brolis, atsinešęs didesnę lazdą už save, užsimojo ir rėžė tiesiai Vovkai į snukį! Krito žviegiantis Vovka ant žemės, ir prie jo priėjo tėvas… O tada aš užsimerkiau, nes daugiau žiūrėti negalėjau. Gaila. Gaila man buvo Vovkos, ir niekada nieko taip negailėjau. Kitiems jis tebuvo paprasta kiaulė, o man… Man jis buvo kažkoks artimas. Gal aš kažką įžvelgiau jo tamsiose akyse, o gal tai vardas, kuris buvo skirtas mums abiem… Daug jau laiko prabėgo, o aš vis dar prisimenu Vovką. Net nežinau, kodėl Jums papasakojau šią istoriją. Bet jau visiškai nesvarbu. Girdite? Koridoriuje jau aidi budelio žingsniai. Matyt, kartuvės jau paruoštos. Ką sakote? Ne, Jūs klystat! Aš papjoviau tik penkis, o tie išperos man pripaišė devynis. Tų keturių aš net akyse neregėjau! Bet visa tai jau visiškai nesvarbu…